× Roman Shiroukhov

Kompozitoriaus Davido Lango mintys apie muziką.

 

Davidas Langas. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

 

Vieną dieną praeityje – gal prieš aštuonerius metus, o gal tik vakar – sutikau Davidą Langą spaudos konferencijoje per „Gaidos“ festivalį. Vėliau dažnai apie jį pagalvodavau klausydamasis jo muzikos ausinėse, kai skrisdavau lėktuvu ar kur nors važiuodavau traukiniu. D. Langas – Pulitzerio premijos laureatas, ansamblio „Bang on a Can“ vienas iš kūrėjų, Paolo Sorrentino filmų garso takelių autorius, Jeilio universiteto profesorius ir, be abejonės, itin charizmatiškas, bet kartu paprastas žmogus. Gyvena Niujorke ir yra vienas populiariausių šiuolaikinių JAV kompozitorių, jo kūriniai – operos, orkestriniai, kameriniai ir soliniai opusai – skambėjo visose rimtose pasaulio scenose: „Lincoln Center“, „Carnegie Hall“ ir pan. Kompozitorius gimė Los Andžele, tačiau turi ryšių su Lietuva – jo žydų kilmės tėvai yra litvakai iš Gargždų ir Šiaulių. Todėl 2023 m. jis pristatė premjerą „Vilne Alef-Beys“, skirtą Vilniaus 700 metų jubiliejui.

Vėl ruduo, ir jaučiu, kad pagaliau atėjo metas pasidalyti tuo, ką išgirdau iš D. Lango Vilniuje, kai klausiau jo monologo. Atsakinėdamas į žurnalistų klausimus ir pats juos keldamas kompozitorius atskleidė savo požiūrį į šiuolaikinę muziką ir jos raidą.

Ankstyvieji metai

„Mano šeima buvo labai toli nuo muzikos. Gal turėjau tapti daktaru (juokiasi), bet kai man suėjo devyneri, kažkas pasikeitė. Mano pirmasis instrumentas buvo trombonas. Pradėjęs muzikuoti labai daug klausiau Šostakovičiaus, bandžiau suprasti kiekvieną jo muzikinį judesį. Todėl vėliau universitete nenorėjau rašyti nieko labai „šostakoviško“. Na, o kalbant apie mano daktaro disertaciją... Ji nėra gera. Prašau, neieškokite jos! Tai labiau istoriniai tyrimai – apie harmoninės rezonansinės idėjos raidą, vibracijų, obertonų reiškinius ir jų slaptą prasmę per amžius.“

Garsas, tekstas ir vizija

„Nesu rašytojas. Mane visada labiau domino jau esantys tekstai. Muzikos istorija yra tokia pati kaip teksto istorija. Pamatęs tekstą visada mąstau, kaip galėčiau jį panaudoti. Pavadinimas man, pavyzdžiui, labai svarbus. Pradėti kūrinį be pavadinimo – gana keista. Nerašau nesugalvojęs pavadinimo. Pavyzdžiui, „Simfonija be herojaus“. Ją sukūriau prieš dešimt dienų. Pirma atsirado pavadinimas. Kartais rašau kūrinius su juokingais pavadinimais. Komponuoti yra kas kita, nei rašyti. Muzika yra kitokios rūšies komunikacija.

Kalbant apie naujų technologijų poveikį muzikai... Taip, aš jomis naudojuosi, bet... tas visas nužmoginimas man nepatinka. Šiuo metu turime geriausiai parengtus muzikantus per visą klasikinės muzikos istoriją. Tačiau juos rengiame senamadiškai, klasikiniu stiliumi. Keista. Mokome muzikantus interpretuoti didžiuosius kompozitorius ir groti didžiąją muziką. Bet muzika yra kai kas daugiau. Garso menas – tai muzikos intelektas. Štai kas yra muzika. Labai svarbi glaudi sąsaja su vizualiaisiais menais. Idėjos įkūnijimas. Procesų vizualizacija.“

Niujorko kompozitoriai

„Muzika yra nuostabi, ir aš norėjau ją kurti be perstojo. Išeiti už rėmų. Jaunystėje pradėjau pirkti plokšteles. Kolekcionuoju jas iki šiol, tai mano hobis. Klausiau labai įvairios muzikos. Septintajame dešimtmetyje pradėjau klausyti La Monte Youngo, Philipo Glasso, Steve’o Reicho. Šie kompozitoriai man padarė įspūdį. Eksperimentiniai kūrėjai, darantys keistus dalykus. Klausydamas tokios muzikos 1973-iaisiais, jaučiausi išskirtinis. Labai geras jausmas. Kuo muzika buvo keistesnė ir eksperimentiškesnė, tuo labiau ji man tiko. Kartą kažkas, labiau nusimanantis apie muziką nei aš tuomet, pasakė: „Visi kompozitoriai, kurie tau patinka, gyvena Niujorko Dauntaune.“ Jie ten gyveno dėl meno. Šešiolikos metų man atrodė, kad vieną dieną ir aš gyvensiu tame rajone.

Aš nemėgau etikečių. Šie kompozitoriai niekada savęs neklasifikavo. Kai aštuntajame dešimtmetyje pradėjome kurti „Bang on a Can“, tarsi atsivėrė visata. Tuo metu Niujorke trūko erdvės improvizuotai muzikai. Tad centre ėmė rastis naujų vietų su tokiais muzikantais kaip Johnas Zornas. Deja, šiandien Niujorkas tapo per brangus jauniems muzikantams. Daugelis mano studentų persikėlė į Los Andželą. Per pastaruosius dešimt metų šis miestas labai išaugo – dėl filharmonijos, Johno Adamso kaip reziduojančio kompozitoriaus ir daugelio kitų dalykų.“

Johnas Cage’as

„Jei šiandien muzikos mokykloje klausaisi Johno Cage’o, esi laikomas bepročiu ar šarlatanu. Reichą dar pakenčia, bet mokytojai vis tiek jo nemėgsta.

Klasikinės muzikos atstovai labai įtariai žiūri į žmones, kurie išgarsėja už tokios muzikos ribų. Ypač į Cage’ą, kuris išgarsėjo ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip filosofas. Kadangi jis buvo mąstytojas, sėkmingai veikė kitose srityse, ir klasikinės muzikos pasaulis jo nemėgo.

Amerikos muzikos mokykloje sakyti, kad tau patinka Cage’o muzika, reiškia būti nerimtam. Tai tikra tragedija. Nes, manau, Cage’as yra vienas didžiųjų mūsų mąstytojų. Jis vienas iš mūsų filosofų, išlaisvintojų. Žmonės vis dar mano, kad jis šarlatanas, o išties jis – mūsų Einsteinas, nes parodė, kad muzika yra kai kas daugiau.

Kažkas panašaus nutiko ir su mūsų „Bang on a Can“. Kai buvome pakviesti į IRCAM festivalį Darmštate, jautėmės tarsi laukiniai „svečiai barbarai“ – tarsi pavyzdys, kaip nereikia daryti. Todėl nesakyčiau, kad esu klasikinio modernizmo gerbėjas.“

Brianas Eno

„Amerikiečių minimalistai man buvo panašūs į Brianą Eno. Kai susipažinau su juo ir jo muzika, pamačiau, kad Eno save suvokia kaip universalų žmogų be konkrečių ryšių. „Bang on a Can“ atliko Eno muzikos projektą. Sukūrėme gyvą „Music for Airports“ versiją. Kai pasirodė plokštelė, kasdien eidavau į kiekvieną Niujorko parduotuvę įsitikinti, kad mūsų plokštelę galima pamatyti, kad ji nėra paslėpta. Bet įdomiausia tai, kad Eno muzika didžiuliame centre „Tower Records“ buvo padėta net trijuose skyriuose – roko, eksperimentinės ir ambiento muzikos.“

Šventasis minimalizmas

„Krikščioniškoji muzika yra labai svarbi muzikos istorijos dalis. Nors nesu krikščionis ar religingas žmogus – labiau laikau save operos kompozitoriumi, – vis dėlto su šia muzika užaugau. Ji man artima ir svarbi mūsų kultūrinei tradicijai. Nuostabus dvasinės patirties Bacho kūrinys „Mato pasijos“ kupinas religinių jausmų. Man svarbu būti šios dramos dalimi.

Klausiate apie vadinamojo „šventojo minimalizmo“ poveikį mano muzikai. Taip, jo yra. Kai pirmą kartą išgirdau Arvo Pärto „Tabula Rasa“, tai atrodė nepaprasta, niekas iki tol šitaip nebuvo padaręs. Sapnavau Pärto. Jis buvo su labai ilga barzda. Ir sapne parašiau: „Jėzus, kuris staugė.“ Lygiai taip man labai svarbi Henryko Góreckio Trečioji simfonija. Ir Johno Tavernerio „The Lamb“. Tai nuostabi muzika. Kitokios, nežemiškos melodikos muzika.

Jei kalbėtume apie Rytų muziką, – ji man nėra labai svarbi. Taip, studijavau gamelaną. Bet tai ne mano kultūra. Keista, bet Niujorke žydams tarsi taisyklė yra tapti budistais. Glassas tapo budistu. Meredith Monk taip pat budistė. JAV įsigalėjusi tradicija, kurios aš nesuprantu. Taip, muzika yra susijusi su dvasingumu, religija ir civilizacija. Bet ji abstrakti.“

„Mirtis kalba“

„Nors daug kalbu apie mirtį ir kančią, esu labai optimistiškas. Nuolat apie ją mąstau. Nežinau, kas vyksta po to, labai smalsu. Man tai didelė paslaptis – kodėl esame čia ir kas su mumis nutinka. Muzika yra galingas įrankis pažinti save. Kodėl mes čia? Kodėl myliu? Muzika gali padėti suprasti. Rašydamas „Death speaks“ galvojau apie Schubertą. Mirtis yra veikėjas, kalbantis su mumis.“

Apie komponavimą

„Kaip mes studijuojame muziką? Tik didžiųjų kompozitorių didžius darbus. Tik šedevrus. Į mažus dalykus nežiūrime. Viena vertus, tai puiku, bet drauge ir paralyžiuoja. Galvoji tik apie šedevrus. Kūriniui suteikdamas kvailą pavadinimą atsipalaiduoju ir galiu rašyti muziką negalvodamas apie šedevrus. Mokau psichoanalitinių metodų muzikoje. Man lengva parašyti muziką, dėl kurios žmonės plotų. Bet ar priversti klausytojus taip pasijusti yra gerai? Manau, taip (šypsosi).

Muzikos verslas šiandien blogai veikia orkestrus ir jų raidą. Daugybė talentingų muzikantų pasitraukia arba tampa konservatyvesni, kad išgyventų. Sprendimai turi vesti kažkur kitur. Vienintelė prasmė rašyti muziką – keliauti į naujas vietas, kuriose dar nebuvome. Kompozitoriui kurti visada yra tinkamas laikas. Pasauliui reikia daugiau geros muzikos.“

 

Vilnius–Hamburgas, 2017 m. ruduo–2025 m. ruduo