Vilniaus universiteto vargonininkės dr. Aušros Motūzaitės-Pinkevičienės ir VU vargonų studijos „Unda Maris“ meno vadovo dr. Vido Pinkevičiaus improvizacijos menas ir gyvenimas su didžiausiu Lietuvos instrumentu

 

Vidas Pinkevičius ir Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė. Edgaro Kurausko nuotr.

 

Praėjus dešimtmečiams nuo pirmųjų vaikystėje įvykusių susidūrimų su vargonais – vieno Nidoje, kito Bagaslaviškyje, – Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė ir Vidas Pinkevičius šiandien yra ne tik vargonininkų pora, bet ir reikšmingos figūros šioje srityje. Jie įkūrė Vilniaus universiteto vargonų studiją „Unda Maris“, koncertuoja Lietuvoje ir visame pasaulyje. Abu baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vėliau vargonų studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jų biografijose – improvizacijos ir vargondirbystės tyrimai, koncertai prestižinėse erdvėse, švietėjiška veikla ir dešimtys išugdytų jaunų muzikantų iš įvairiausių sričių – nuo chemijos iki teisės.

„Mūsų studija skirta Vilniaus universiteto bendruomenei“, – sako Aušra apie „Unda Maris“. Ateina groti studentai, dėstytojai, administracijos darbuotojai iš įvairių fakultetų: Medicinos, Teisės, Chemijos. Muziką atranda tie, kurie ją buvo primiršę po mokyklos. „Jiems vargonai suteikia išskirtinę patirtį. Nes tai – ir sakralus, ir labai individualus instrumentas.“

Studijoje mokymasis groti vargonais yra kur kas daugiau nei edukacija. Tai – vidinė transformacija. Studentai groja per ceremonijas, kai kurie net per savo diplomų teikimą. Žmonės keičiasi, susitapatina su instrumentu. Ir, kaip sako Aušra, „visa širdimi prisiriša prie šitos mokslo institucijos“.

Vidas priduria: tokia veikla yra VU kultūros centro dalis – greta chorų, teatrų, orkestrų ir kitų meno kolektyvų. Vargonų studija išskirtinė tuo, kad muzikuojama vienumoje, individualiai, bet vis tiek viešai. „Kiekvienas turi paruošti kūrinį savarankiškai, kad galėtų nusilenkti publikai.“

 

Simono Lukoševičiaus nuotr. 

 

Vargonai, kuriuos prižiūri Aušra ir Vidas, patys pasakoja istoriją – su karais, klajonėmis, meistrais ir atgimimu. Šv. Jonų bažnyčios instrumentas išgyveno pokyčius, kurie atspindi ne tik muzikos, bet ir šalies istoriją.

„Šitie vargonai šiandien yra didžiausias instrumentas Lietuvoje“, – sako Vidas. Tačiau pradžia yra toli nuo Vilniaus. XVIII a. antroje pusėje instrumentas buvo sukurtas Polocke, kuris tuomet priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tada jie buvo kur kas kuklesni: viena klaviatūra, vos dvi dešimtys registrų. Vis dar ginčijamasi, kas juos gamino, – galbūt Karaliaučiaus meistras Adamas Gottlobas Casparinis, o gal Vilniaus vargonų mokyklos atstovas Mikalojus Jansonas.

Instrumentas atsirado Vilniuje po 1831 m. sukilimo, kai caro valdžia uždarė daug vienuolynų. Vargonai buvo perkelti į Šv. Jonų bažnyčią Medicinos akademijos profesorių iniciatyva. Čia vietiniai meistrai Teodoras Tiedemannas su sūnumis juos pertvarkė ir išplėtė iki trijų manualų. Pokyčiai tuo nesibaigė: Kuršo kilmės meistras Juozapas Rudavičius vargonus dar labiau padidino. Tuo metu spauda apie šį instrumentą rašė ne tik Vilniuje, bet ir visame regione.

Instrumentas labai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. „Kareiviai turbūt vaikščiojo po vidų, lamdė vamzdžius, ieškojo metalo, – pasakoja Vidas. – Karo metais metalas buvo reikalingas kulkoms lieti.“ Kaip ir daugelyje Europos šalių, vargonai buvo išplėšti, išdaužyti, išdraskyti.

Šiandien iš ankstesnių laikų išliko vos kelios originalios detalės. Instrumentą atkūrė muzikologas, vargonų restauratorius Rimantas Gučas, pradėjęs dirbti dar sovietmečiu. „Tuo metu buvo labai sudėtinga gauti ir medžiagų, ir įvairiausių detalių, – aiškina Aušra. – Meistrai negalėjo konsultuotis su Vakarų ekspertais. Tai, ką buvo matę galbūt Rytų Vokietijoje, bandė pritaikyti Lietuvoje.“

Galutinis vargonų pavidalas – tas, kokį matome ir girdime šiandien, – buvo pristatytas 2000-aisiais. Darbus atliko Vilniaus vargonų dirbtuvė kartu su latvių meistru Janiu Kalniniu, kuris suteikė balsą vamzdžiams. „Jis intonavo tuos vargonus. O intonavimas reiškia duoti vamzdžiams balsą, kitaip sakant, juos ne tik suderinti, bet ir prakalbinti. Suteikti tam tikrą tembrą, spalvą“, – sako Vidas.

Daugiau nei pusę amžiaus tylėję, vargonai vėl kvėpuoja.

 

Daugelis lietuvių vargonus sieja su laidotuvėmis. Šis įvaizdis – gajus, bet klaidinantis. Aušra ir Vidas stengiasi parodyti, kad instrumentas gali būti džiugus, lengvas, net žaismingas. Tam reikia tik vieno – klausytis be išankstinių nuostatų.

„Man vargonai primena laidotuves“, – taip, pasak Vido, vienąkart tiesiai pareiškė buvusi kolegė. Jis ją supranta. Kai instrumentas siejasi su asmenine netektimi, net pats gražiausias akordas gali skaudinti. Toks išankstinis nusistatymas – viena didžiausių vargonų kultūros sklaidos kliūčių.

„Kartą į svečius atvažiavo mano mama, – pasakoja Aušra. – Klausiau Bacho kantatos, ne laidotuvių muzikos. O ji paprašė: gal galėtum išjungti tą laidotuvių muziką?“

„Kai žmogus ateina į koncertą, mes stengiamės jį sudominti, – sako Vidas. – Jeigu jis bijo, kad bus per rimta, įterpiame žaismingą kūrinį. Jeigu atrodo, kad vargonai skirti tik laidotuvėms, parodome, kad jie gali būti ir žaismingi, ir iškilmingi, ir net šokantys.“ Kaip tik čia glūdi vargonininkų misijos esmė: išardyti tą tylų, nejaukų barjerą tarp instrumento ir žmogaus.

2024 m. Vidas ir Aušra pradėjo projektą, kurį pavadino „Baltic Reverie“ („Baltijos svajonė“). Tai koncertų ir edukacinių renginių ciklas, siejamas su Baltijos jūros regionu. Pavadinimas kilo nuo Juozo Naujalio styginių kvarteto „Svajonė“, kurio aranžuotė vargonų duetui skamba kiekviename projekto koncerte. Tarp lietuviškos muzikos skamba ir visų aštuonių aplink Baltiją esančių valstybių vargonų muzikos kūriniai.

„Pernai grojome Vilniuje, Švedijoje, Islandijoje ir Estijoje, – vardija Vidas. – Šiemet keliausime į Norvegiją, netgi už poliarinio rato.“ Kiekvienoje šalyje jie pristato vietos vargonų muziką, dalijasi savo patirtimi, bendrauja su muzikos bendruomenėmis, įsitraukia į edukacinę veiklą.

Vienas svarbiausių projekto tikslų – nešti Lietuvos vargonų kultūrą į pasaulį. Muzikantai atlieka lietuviškas kompozicijas, tačiau į programą visada įtraukia ir vietinių autorių kūrinių. Skirtingose šalyse tenka keisti ne tik repertuarą, bet ir santykį su erdve, klausytojais. „Kai kur vargonų muzika suprantama kaip vertybė. Ypač Skandinavijoje – ten žmonės labai priima, įsiklauso“, – tvirtina Aušra.

Šis projektas yra asmeninė iniciatyva, paremta meile muzikai ir noru dalytis. Kelionės reikalauja pasiruošimo, bet ir suteikia laisvę. Jie patys planuoja maršrutus, ieško ryšių su vietos vargonininkais, rengia edukacinius susitikimus. Tai kelionė per skirtingus muzikinius dialektus, vargonų architektūrą, žmones. Kartu ir klausymosi kelionė, nes kiekvienoje šalyje iš naujo tenka mokytis, kaip instrumentas kalba ir kaip žmonės jį girdi.

 

Pašnekovai tvirtina, kad vargonai nėra mechanizmas. Jie – gyvas kūnas, turintis balsą, emociją, nuotaiką. Improvizacija muzikantams yra būdas kalbėtis, klausytis, atsakyti. Tai rizika. Bet ir laisvė.

„Vargonai kalba“, – neabejoja Vidas. Improvizacija yra aukščiausia šios kalbos forma. „Kaip mes žiūrime į improvizaciją? Tai yra kūrinio komponavimas jį atliekant, – aiškina jis. – Kūrimas ir atlikimas vyksta tuo pačiu metu. Turi padaryti tą patį, ką kiti daro per kelias valandas ar ilgiau, o tu – per kelias minutes.“

Improvizuoti, pasak Aušros, Lietuvoje ilgą laiką buvo kone draudžiama. Sovietmečiu tai tapo siejama su džiazu, o džiazas, kaip Amerikos simbolis, nebuvo pageidaujamas. Vargonininkus mokė tik vieno: „Kas parašyta, tą ir grok. Nedrįsk fantazuoti.“ Todėl jų sprendimą važiuoti mokytis į JAV pirmiausia skatino laisvės siekis – groti taip, kaip jauti, ne taip, kaip parašyta.

„Ten laukė visiškai kita patirtis, – prisimena Aušra. – Labai prasiplėtė supratimas, nes, kaip ir visur, kiekviena bažnyčia, kiekvienas instrumentas kitoks.“ Improvizacijos pasiekdavo tokį mastą, kad galiausiai iš jų gimdavo nauji kūriniai. „Savo improvizacijas vėliau užrašau kaip kompozicijas. Bet kartais viskas prasideda nuo kompozicijos, kuri virsta improvizacija jau grojant“, – sako Vidas.

Improvizacija – tai, kas Vidui ir Aušrai yra natūrali vargonininko kalba, – kai kuriose šalyse vis dar laikoma rizikingu žingsniu. Viena tokia istorija visai neseniai nutiko Paryžiaus Dievo Motinos katedroje. Kai restauruota šventykla buvo atverta pasauliui, vėl suskambo po gaisro užmigę didieji vargonai. Trys iš keturių iškilmėse dalyvavusių katedros vargonininkų pasirinko improvizuoti moderniu stiliumi, ir tai sukėlė kai kurių klausytojų pasipiktinimą. Pasipylė komentarai: „nepagarbu“, „nesuderinta su erdve“, „per daug laisva“.

Vidas ir Aušra šią situaciją pateikia kaip pavyzdį, kad net ten, kur moderni improvizacija turi gilią tradiciją, vis dar kyla baimių, kai kas nors nutolsta nuo ausiai malonių sąskambių. Jie abu tiki, kad improvizacija yra ne šou, o gyva kompozicija realiu laiku. Kartais tai reiškia, kad klausytojas turi leistis būti nustebintas. Kartais – suglumintas.

Aušros nuomone, vargonai nėra tik muzikos instrumentas. Jie – gyva būtybė. „Į juos žiūriu ne kaip į muzikos instrumentą, vargonai man yra tarsi asmuo, – sako ji. – Aš tiesiog su jais visą laiką mezgu dialogą.“ Tam, kad vargonai kalbėtų, būtina pagarba, įsiklausymas, jautrumas. Jie nepaklūsta reikalavimams. Jie atsako tik tiems, kurie moka klausyti. „Negali ateiti su išankstiniu nusistatymu, – aiškina muzikantė. – Kiekvienas instrumentas kitoks, visai kaip žmogus. Jeigu tu tik ateisi ir imsi iš jo reikalauti, nieko neišeis.“

Vargonininkų kasdienybė nėra vien pakilūs akordai. Ji prasideda nuo susipažinimo, studijų, akustikos suvokimo. Vieniems instrumentams trūksta pedalų, kituose – sugedę registrai. Būna, kad reikia lįsti į vidų. Pažiūrėti, kas neveikia, kodėl. „Mus riboja registrų, klaviatūrų skaičius, pedalų gali net nebūti. Arba kažkas netikėtai sugenda, neveikia, tad visada turi galvoti ir prisitaikyti“, – priduria Aušra. Visa tai reikia daryti ne iš inercijos, o su pagarba – tarsi ranka prisiliesti prie šimtų, gal net tūkstančių kvėpuojančių vamzdžių ir vamzdelių.

 

Kartais pirmas susitikimas su instrumentu nutinka netikėtai. Aušros ir Vido keliai link vargonų buvo labai skirtingi: vienas prasidėjo koncertų salėje, kitas – medinėje bažnytėlėje, kur mama savo rankomis pumpavo dumples. Bet abiem tai tapo durimis į kitą pasaulį.

„Tas koncertas man paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui“, – sako Aušra. Ji pirmą kartą išgirdo vargonus dar būdama pradinukė, kai su tėvais ir vyresniu broliu atostogavo Nidoje. Tą vasarą liuteronų bažnyčioje buvo atidengti naujai pastatyti R. Gučo vargonai. Šeima nuėjo į koncertą, kuriame grojo Bernardas Vasiliauskas, o jam asistavo žmona Vida Prekerytė.

Kita svarbi pažintis įvyko jau Vilniuje, su choru dainuojant Nacionalinėje filharmonijoje. Po koncerto vaikams buvo parodyti vargonai iš vidaus. Žmonės dažniausiai mato tik fasadą – prospekto vamzdžius, bet nesuvokia, kas slypi už jų. „Viduje yra atskiras pasaulis, – aiškina vargonininkė. – Ten galybė vamzdžių, daugybė vietos ir milžiniškos dumplės.“

Savo mamos dėka Vidas bandė šį instrumentą prisijaukinti savarankiškai. Kartą jie vasarojo senelių sodyboje Dainių kaime, Širvintų rajone, o netoliese buvo Bagaslaviškio bažnytkaimis. Iki bažnyčios – penki kilometrai, sekmadieniais juos įveikdavo pėsčiomis. „Buvau, rodos, penktokas“, – prisimena Vidas. Tuo metu jis mokėsi Klaipėdoje, Eduardo Balsio menų gimnazijoje, dainavo chore, tad muzikos pagrindus jau turėjo.

Vieną kartą mama susitarė su kunigu, kad Vidui leistų užlipti į vargonų balkoną. „Ant viškų, nes ten stovėjo XX a. pradžioje statyti vargonai – nežinomo meistro darbas.“ Anuomet jis apie vargonus nieko nežinojo. Paaiškėjo, kad jie veikia su originalia rankine dumplių sistema. Gal ir buvo elektrinis variklis, bet tąsyk balkone jie nerado, kaip jį įjungti. Taigi per visą repeticiją – dvi ar tris valandas – mama stovėjo šalia ir pumpavo orą. „Buvo gera treniruotė jos dešinei rankai“, – prisimena Vidas.

Būsimasis muzikantas improvizavo iš atminties: grojo choro partijas, rinko akordus, bandė viską, kas tuo metu iškilo galvoje. „Net nepamenu, ką ten grojau, bet po truputį įsidrąsinau.“ Klebonas išgirdo ir paklausė, ar berniukas galėtų pagroti specialioms mišioms po poros savaičių – parapijiečių auksinių vestuvių metinėms. Vidas sutiko. „Tai buvo pirmas mano profesionalus pasirodymas viešai.“ Už tai gavo pirmąjį honorarą: dešimt rublių ir tokį didelį, milžinišką atlaidų saldainį.

 

 

Dr. Vidas Pinkevičius ir dr. Aušra Motūzaitė-Pinkevičienė yra sukūrę tinklalapį, tinklalaidę ir jutubo kanalą „Secrets of Organ Playing“, kur skelbia patarimus, aptaria techniką, deda improvizacinius ir koncertinius įrašus. Šiais ištekliais naudojasi tūkstančiai vargonininkų iš daugiau nei 80 šalių.

Interneto svetainė: www.organduo.lt

Vido kanalas jutube: @secretsoforganplaying

Aušros kanalas jutube: @ausramotuzaite

Artimiausi koncertai: 2025 m. gegužės mėn. – vargonų dueto koncertas Budės katedroje, Norvegijoje, skiriamas Ukrainai. Kiti pasirodymai planuojami Skandinavijoje ir Baltijos šalyse – sekite naujienas interneto puslapiuose.