Emilija Visockaitė. Garsų centrifuga: gegužė

Note Lithuania

Lietuvos muzikos informacijos cent­ras nuo 2005-ųjų išleido 20 rinktinių, skirtų popmuzikai, rokui, elektronikai, džiazui, moderniam folklorui ir world muzikai. Šie CD dalijami užsienio muzikos industrijos atstovams, siekiant skatinti lietuvišką eksportą. Gaila, kad Lietuvoje jie nesusilaukia garsesnio aptarimo. Tegul ir subjektyvus, bet tai vis dėlto šioks toks dabarties pjūvis. Apie naujausias mūsų muzikos tendencijas nieko nežino ne tik užsienis, bet ir mes patys.

Šiame CD pristatoma 18 grupių / atlikėjų, dauguma vardų visai nauji (tiesa, už kai kurių slepiasi patyrę muzikantai). Sudarytojų preferencijos akivaizdžios: aukštabalsiai vyrukai, saldžiabalsės merginos, madinga, iki koktumo nugludinta elektronika (Leon Somov & Jazzu, Beissoul & Einius). Nežinau, ko tikimasi iš tokių vienadienių grupių kaip „The Roop“, „Alice Way“ ar „Soul Moustache“ – pophitais pasaulio tikrai nepaimsim (nuolat kaip pavyzdys lietuviams minima islandės Björk sėkmės istorija moko, kad neaiškių šalių muzika turi būti keista). Šiame blizgančių saldainių kontekste radikaliausiai skamba minimalistinis „Kamanių šilelio“ neo­folkas ir „Ministry of Echology“ regis. Gaila, kad rinktinėje vos keli drąsesni, eksperimentiniai kūriniai („Sheep Got Waxed“, „The Bus“, „Without Letters“), o labiausiai šioje kompanijoje trūksta „ba.“ agresijos.

Pastarųjų metų „Note Lithuania“ neberasi tokių vietinių „perliukų“ kaip N.E.O., Linas & Simona ar V. Riaubiškytė (2007 m. CD). Visi kūriniai žiauriai kokybiški ir vargiai atskiriami nuo vakarietiškų. Puikus įrodymas (pirmiausiai sau patiems), kad esam tokie kaip visi.

{youtube}http://www.youtube.com/watch?v=OWdTvd-ut18{/youtube}

Garbanotas bosistas – Above Us

Nuo 2008-ųjų kurianti grupė išgarsėjo dėl puikaus pavadinimo, plataus brolių Joneikių pažinčių rato ir dėl to, kad grojo kaip „Led Zeppelin“. Džiugu, kad jų daina taip pat pakliuvo į „Note Lithuania“ rinktinę – tai patvirtina faktą, kad jie nebėra „Baltų dramblių“ kabako muzikantai ir dabar patys vieni gali sutraukti pilną „Loftą“. Grupės statusas pasikeitė pirmiausiai dėl to, kad pasikeitė (civilizavosi) lietuviškos muzikos kultūra, į šiuolaikinio indie lauką įtraukdama ir teatrinę dpoeziją, ir pankus, ir hipius („Baltasis kiras“). Pastarąją brolišką grupę „Bosistas“ dabar labiausiai ir primena, ypač dėl šviesių lietuviškų tekstų ir vokalisto artikuliacijos.

Tai pirmas pilnas grupės albumas (2012 m. pasirodė EP „Venera“), ką tik jis buvo pristatytas Didžiojoje Britanijoje – (geros vadybos dėka) ne tik emigrantams. Kaip dabar įprasta, nuo klasikinio rokenrolo sukama prie sapniškos, svaigios melancholijos. „Bosistas“ leidžia sau ilgas, bet ne per daug sudėtingas kompozicijas, kurios įraše prailgsta mažiau nei klausant gyvai; deja, ne visoms randama tokia kulminacija kaip dainai „Autumn Leaves“. Nebūdami stilistiškai unikalūs, šie muzikantai vis dėlto traukia vasarišku pozityvumu, nekomercializuota kūrybine laisve ir neslepiamu lietuviškumu.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=0x97SRKhD2M{/youtube}

Proper Heat – Centre of the World

Trijų lietuvių grupės „Proper Heat“ karjeros modelis pas mus dar pasitaiko retai. Kurti pradėję prieš penkerius metus, penkis EP ir du pilnus albumus jie įrašė britų leidykloje „Nang Records“. Tai reiškia, kad jų muzika platinama užsienyje. Lietuvoje grupė buvo girdėta klubinei auditorijai, o plačiau išgarsėjo prieš porą metų vokalistui Karoliui Ramoškai pasirodžius su projektu „Kurak“. Apie Karolį čia labiausiai ir verta kalbėti – jis ne tik pasižymi puikiu balsu (kiek primenančiu George’ą Michaelą), bet ir yra tikras frontmenas. Gaila, kad jo pasirinktame anonimiškame klubinės muzikos žanre charizmatiškos figūros menkai matomos.

Nenoriu potencialių klausytojų atbaidyti žodžiu „klubinė“. Albume „bumčikų“ nėra, grupė subtiliai jungia džiazo, disco elementus, elektroniką ir gyvus instrumentus. Gaila, kad nesukuriama progų vokalui (kaip, beje, ir saksofonui) atsiverti visomis spalvomis. Bet kompozicijos įsimenančios („Believe in Love“, „Stratosphere“), puikiai gali skambėti šalia nacionalinio deep house herojaus „Ten Walls“.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=G5yVWGmoZQM{/youtube}

Róisín Murphy – Hairless Toys

Ši airė 1994–2004 m. buvo alternatyvios šokių muzikos dueto „Moloko“ veidas ir balsas. Porai išsiskyrus, Murphy išleido du solinius albumus, o dabar, po 8 metų pertraukos, trečiąjį. Jame nėra tokių pophitų kaip „Time Is Now“, „Familiar Feeling“ ar „Tell Everybody“. Tai brandi, elegantiška muzika, net ir šokti nebekviečianti – daugiau kurianti ekstravagantišką, mistišką, gundančią atmosferą. Vokalo saldumas apgaulingas – jis traukia į klaustrofobišką nemigos erdvę su keistais žaislais („Uninvited Guest“).

Murphy akivaizdžiai nesigviešia komercinės sėkmės. Vos aštuoni albumo kūriniai iš viso trunka 50 minučių. Per jas įvyksta daug dalykų (ypač išskirčiau 9 minučių kompoziciją „Exploitation“), bet viskas – tarsi už širmos, nesiekiant atviro efekto (mane albumas paveikė tik klausant kokį dešimtą kartą).
Birželio 11 d. Murphy koncertuoja Vilniuje, bet šioms kamerinėms kompozicijoms net Kalnų parko estrada gali pasirodyti per erdvi.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=NjSwFsPCeJ4{/youtube}

My Morning Jacket – The Waterfall

Nusivylusi naujuoju „Mumford & Sons“ albumu, jo vietą centrifugoje atidaviau šiai grupei iš Kentukio. Susibūrę dar 1998 m., „My Morning Jacket“ padarė pavyzdinę indie roko grupės karjerą. Firminiu mažo miestelio jaukumo ir dešimttūkstantinių festivalių didybės junginiu tebesiremiama ir šiame, septintajame, grupės albume: plg. nuostabi akustinė baladė „be išsidirbinėjimų“ „Get the Point“ ir himnas „Believe (Nobody Knows)“.

Nors ir ne iš karto, kompozicijose sudera progresyvaus roko, country, 9 dešimtmečio popmuzikos elementai, o man žaviausia grupės lyderio Jimo Jameso balse juntama paslaptinga americana dvasia (jį pirmąkart užfiksavau filme „Manęs čia nėra“ (2007) atliekant Bobo Dylano koverį „Going to Acapulco“). Albumas gali pabosti, bet tikrai nenuvargins – jis kontrastingas, eklektiškas, tinkamas ir vyresnės kartos rokeriams, ir pradedantiems hipsteriams.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=XIs-UA1M7q8{/youtube}

Paul Weller – Saturns Pattern

Jungtį tarp madingo jaunimo ir jų tėvų įkūnija britų legenda, Modfather tituluojamas 57-erių Paulas Welleris. 8 dešimtmečio vidury su grupe „The Jam“ jis laviravo kažkur tarp klestinčio pankų judėjimo ir dar tik gimstančio new wave (jų hitas „Town Called Malice“). Vėliau Welleris ėmėsi nepaliaujamai plėsti stilistinį spektrą. Amžiaus pabaigoje, atėjus britpop bangai, tokios grupės kaip „Oasis“ ir „Blur“ vadino jį vienu svarbiausių savo mokytojų.

Welleris ypatingas tuo, kad tyrinėja plačias muzikines teritorijas, siekia nuolat atsinaujinti. Tai jau dvyliktas jo solinis albumas, kompozicijos trunka nuo 2 iki 8 minučių, ir joms prasidėjus, nenutuoki, kuo viskas baigsis. Jis eksperimentuoja su progresyvaus roko, psichodelikos, synth pop tradicijomis. Truputis Davido Bowie, truputis Iggy Popo, nemažai Peterio Gabrielio... Welleris kupinas energijos, jo ausys atviros pasikeitusiai roko realybei, jo nekankina nostalgija (retas atvejis tarp auksinius roko laikus mačiusių muzikantų). Ilgametė patirtis jam yra ne įpareigojanti našta, bet įkvėpimo šaltinis.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=vARCtbWH-cE{/youtube}

Faith No More – Sol Invictus

Po šio albumo legendų statusą turėtų užsitikrinti ir „Faith No More“, padarę beveik neįmanomą dalyką – po 18 metų pauzės išleidę puikų ir laike nepasiklydusį albumą. 1981 m. San Fransiske susikūrusi grupė laikoma alternatyvaus metalo išradėjais, sulydžiusiais metalą su repu, fanku, džiazu, pankroku, kuo tik norite. Jų sudėtinga ekscentriška muzika kuria įspūdį, kad muzikantai laiko save protingesniais už klausytojus. Nepaisant to, jų gerbėjais skelbėsi ir „Metallica“, ir „Guns N’ Roses“, ir „Nirvana“, ir „Limp Bizkit“. (Gaila, kad lietuviškoje muzikoje jie nepaliko jokios žymės; net paprastesniam, liaudies mėgtam nu metal žanrui 10 dešimtmečio pabaigoje pas mus atstovavo, rodos, vieninteliai ŽAS.)

Mike’o Pattono vokalas tiesiog pribloškiantis – jis kriokia, riaumoja, repuoja, dainuoja falcetu, jo rečitatyvai sarkastiški, grasinantys, jis vis dar labai piktas ir muzikaliai agresyvus. Rifų, ritmų, maršų ir operų chaosas kažkokiu būdu virsta aiškiomis melodijomis, kupinomis tiesiog katarsinių momentų. Keisčiausia, kad šis teatrališkas art metal šiandien neatrodo pasenęs, o kaip tik laiku ir vietoje – smūgis į veidą visai taikiai indie scenai.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=NKP98hDBJ8w{/youtube}