Kalbėdami apie tarptautinį sakralinės muzikos projektą „Pax et Bonum 2013", norėtume atkreipti skaitytojų dėmesį į kultūrinius reiškinius, kurie nepakliūna į TV akiratį, nešaukia nuo reklaminių stulpų, tačiau juos prisimeni dar ilgai, nešiojiesi širdyje ir mintyse, ir kai sutiktas pažįstamas tavęs paklausia: „Kas atsitiko? Atrodai lyg aukso puodą laimėjusi", suvoki, kad taip ir yra.
Festivalis „Pax et Bonum" (lotyniškai Taika ir Gėris) prasidėjo susitikus dviem žmonėms, kurie brandino tą pačią mintį – per muziką skleisti taiką ir gėrį. Skamba kiek pompastiškai, tačiau pranciškonų vienuoliui kun. Arūnui Peškaičiui idėja skleisti Evangeliją yra kasdienis darbas (be jokios pompos), o Vilija Grigonytė, buvusi žinoma popmuzikos atlikėja ir įmonės „Muzikinis viešbutis" vadovė, nusprendė tapti sakralinės muzikos vadybininke, kai Suomijoje susipažino su sakralinės muzikos prodiuseriu, organizuojančiu koncertus Suomijos bažnyčiose. Sakysite, dar vienas sakralinės muzikos festivalis, kokių pridygę Lietuvoje kaip grybų po lietaus. Vis dėlto jis turi savitą misiją ir tikslus. Senosios gruzinų, romų dainos, XV a. vienuolių eremitų psalmės, chasidų giesmės ir jų improvizacijos, dabarties lietuvių autorių kompozicijos ir plati geografija: atlikėjai iš Pietų Afrikos, Olandijos, JAV ir Ukrainos, Lenkijos ir Latvijos – bruožai, išskiriantys festivalį iš kitų. Per muziką visuomenei pristatomos skirtingos monoteistinės religijos, sujungiant tų religijų bendruomenes Lietuvoje, parenkant kūrinius ir atlikėjus, profesionaliai galinčius tą idėją įkūnyti, ir maldos namus, kuriuose muzika tampa ne tik menu, bet ir tikėjimo liudijimu. Jis skirtas propaguoti įvairių krikščioniškų ir judėjų tradicijų muziką, atliekant ją ten, kur ji skambėtų autentiškiausiai: bažnyčiose, sinagogose, cerkvėse ir vienuolynuose. 2006 metais prasidėjęs festivalis kvietė į Bernardinų bažnyčią Vilniuje, koncertai vyko Kryžių kalne Šiauliuose, Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune, Kretingos pranciškonų vienuolyne ir bažnyčioje, o mažieji koncertai buvo surengti „socialinėje" aplinkoje: ligoninėse, internatuose, senelių globos namuose ir kalėjimuose. Šiemet „Pax et Bonum" projekto rengėjai bendradarbiavo su Lenkijos institutu Vilniuje ir Naujosios muzikos komunikacijos centru. Apie pirmąjį projekto koncertą, kuriame buvo pristatyta kompozitorės Zitos Bružaitės kantorija „Lumen Fidei", rašyta šio savaitraščio rugsėjo 20 d. numeryje (34), tad norėčiau papasakoti apie kitus du koncertus.
F. Martino Mišios dvigubam chorui a cappella ir perkusijos improvizacijos
Antrasis festivalio koncertas įvyko spalio 4-ąją, šv. Pranciškaus iškilmės dieną. Po šv. Mišių Vilniaus Bernardinų bažnyčioje pasilikę ir specialiai į koncertą atėję klausytojai išgirdo Franko Martino Mišių dvigubam chorui a cappella premjerą. Žinomo šveicarų kilmės kompozitoriaus kūrinį (1926) atliko Šiaulių valstybinis choras „Polifonija", vadovaujamas Tomo Ambrozaičio, o tarp Mišių dalių savo improvizacijas įpynė perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Projekto rengėjų pateiktoje programėlėje buvo išguldyta išsami informacija apie kūrinio autorių ir kompoziciją. Iš jos sužinome, jog kompozitorius, gimęs kalvinistų pastoriaus šeimoje, nenorėjo, kad kūrinys būtų atliktas viešai. Autoriui atrodė, kad religinių jausmų išraiška, nors ir parašyta muzikos garsais, yra privatus dalykas, tačiau šiandien galima padėkoti Hamburgo Bugenhageno kantorijos direktoriui Franzui Brunnertui, kad jis 1963 m. įkalbėjo autorių šį kūrinį, pragulėjusį 40 metų jo stalčiuje, publikuoti ir atlikti. Bernardinų bažnyčioje susirinkusiems jis tapo gyvo tikėjimo liudijimu. Įspūdį sustiprino ir šiauliečių choro profesionalus atlikimas, choro vadovas subtiliai perteikė kiekvienos Mišių dalies turinį, dinamikos įvairovę, atskleisdamas polifonijos turtingumą, tačiau kartu ir ištikimai paisydamas erdvės ir kūrinio paskirties, neperžengdamas trapios ribos, kuri sakralinę muziką dažnai paverčia tik dar vienu grynai koncertinio repertuaro variantu, o bažnyčią – koncertų sale.
Vienas iš „Pax et Bonum" tikslų – vengimas akademiškumo ir naujovių siekis. Šiame koncerte buvo derinamas tradicinis mišių žanras su perkusijos improvizacijomis, kurias, kaip jau minėjau, atliko Arkadijus Gotesmanas (nuolatinis šio festivalio dalyvis). Rizikingas žingsnis, tą pripažino ir perkusininkas. Tiesa, ankstesniame koncerte improvizacijos galėjo būti aptariamos su kantorijos „Lumen fidei" autore, Zita Bružaite. Kita vertus, šiandien tartis su istorija, tradicija, meninėmis ir religinėmis intencijomis nėra įprasta – paimame iš konteksto tai, kas mums atrodo gražu ar rinkodariškai aktualu, ir panaudojame savo tikslams. Taip Mozarto, Liszto ar Chopino kūrinių ištraukos tampa mobiliųjų telefonų signalais ar reklaminių klipų iliustracija, o juos atpažinti paragintas vartotojas drąsiai įvardija: „Čia Nokia, o čia Samsungas, o čia ... na, iš to filmuko, kur rodo per TV". Koks buvo festivalio rengėjų tikslas šiuo atveju? „Norėjosi įpinti ką nors tarp Mišių dalių, užpildant pauzes. Tai lyg meditacija, kiekvienos dalies apmąstymas" – aiškino režisierė. Tradiciniam klausytojui tokie argumentai ir naujovės gali būti nepriimtini: kokie čia tarpai? Juk tai vientisas kūrinys – Mišios! Šių eilučių autorei net kilo noras pasipiktinti, mat prieš tai perskaitė programėlę, kur papasakotas kompozitoriaus santykis su šiuo kūriniu: „Religinių išgyvenimų raiška – tik mano ir Dievo reikalas." Tačiau idėja atitiko keliamus festivalio tikslus. Pagaliau, tai juk projektas, o ne įprastinis koncertas. Vis dėlto, – tą pripažino patys organizatoriai, – tarpų tarp dalių buvo, nes choro vadovas turėjo paduoti kiekvienos dalies toną. Tačiau Mišios ir improvizacijos nesusijungė į vientisą muzikinį audinį. Gal todėl, kad netilpo į tą pačią bažnyčios erdvę, o galbūt trūko laiko repeticijoms ir detalesniam prasminiam susišnekėjimui tarp perkusijos ir choro. „Nėra lengva sumąstyti ką ir kaip įterpti į jau sukurtą kompoziciją, tačiau aš dėkoju Dievui ir projekto rengėjams, kad man buvo suteikta galimybė dalyvauti, prisidedant savo improvizacijomis. Tai didelė dovana", – įspūdžiais dalijosi Arkadijus Gotesmanas.
„Praeitis priešais mane"
Trečias, baigiamasis tarptautinio sakralinės muzikos projekto koncertas įvyko Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse.. Hebrajiškas programos pavadinimas „Zikaron Lefanei" reiškia „praeitis priešais mane". Klausytojai išgirdo Lenkijos bosinių klarnetų kvartetą „Ircha", kurį 2008 m. įkūrė ir iki šiol jam vadovauja pasaulinio garso džiazo muzikantas, klarnetininkas ir saksofonininkas, kompozitorius Mikolaj Trzaska (g. 1966). Pirmasis kvarteto pasirodymas įvyko Krokuvos Sinagogoje, Žydų kultūros festivalio metu. Lietuvoje jis sutapo su Vilniaus geto likvidavimo 70-osiomis metinėmis ir buvo skirtas Vilniaus ir Varšuvos getų aukų atminti. Kvartetui ( M. Trzaska, Waclaw Zimpel, Michal Gorczynski, Pawel Szamburski) talkino Lietuvos muzikai: Eugenijus Kanevičius, improvizavęs tūba, ir Arkadijus Gotesmanas.
Pristatydami šį kvartetą, projekto rengėjai pateikė grupės vadovo M. Trzaskos tikslus, kuriuos jis puoselėja muzikinėmis kompozicijomis: „Projekte „Zikaron Lefanei" ieškau žydų muzikinės tradicijos tęstinumo, kuris buvo nutrūkęs per Antrąjį pasaulinį karą, mėginu išgirsti ir įsivaizduoti, kaip prieškario muzika skambėtų šiandien. Kūrybos procese mes stengiamės pamatyti žydų muzikos perspektyvą, tuo pat metu siekdami išlaikyti jos senąją, magišką dvasią." Kiek tai pavyko, geriausiai galėtų atsakyti žydų muzikos specialistai, kurie pastaraisiais metais aktyviai tyrinėja Rytų Europos pokario laikotarpio muzikinės žydų kultūros palikimą. O Bernardinų bažnyčioje susirinkę žmonės improvizacijų chasidų giesmių temomis klausėsi užgniaužę kvapą, nes atrodė, kad tą vakarą muzikos garsais buvo papasakota tragiška Vilniaus ir Varšuvos getų istorija. Įspūdį sustiprino žvakių šviesa, kaip atminties ir pagerbimo simbolis. Atrodė, kad matai Vilniaus geto teatro spektaklį, vėliau išgirsti sirenas, šūvius ir žūstančių žydų aimanas, mirties tylą, kol galiausiai pamatai šviesą, kurią atlikėjai sukūrė instrumentų išgautais aukštais tonais ir ramiu mažoru, be išsprendimo konkrečioje tonacijoje – lyg pažadą tęsti istoriją toliau, tik jau ne mirties, o gyvenimo istoriją. Kas buvo tie klausytojai, Vėlinių išvakarėse atėję pagerbti Varšuvos ir Vilniaus getų aukų atminimo? Kelios vienuolės, keli turistai, mokytojai, muzikantai – jokių televizijų ir oficialių asmenų su kalbomis. Galbūt kuris nors jų ir uždegė tą vienintelę žvakelę Antakalnio kapinėse ant Vermachto kareivio, austro Antono Schmido kapo, kareivio, kuris 1942 metais išgelbėjo šimtus žydų ir už tai buvo sušaudytas. Ir taip pagerbtas. Be jokių TV ir pompastikos, kaip ir atminimo muzika Bernardinų bažnyčioje.
Buvusi festivalio direktorė, dabar koncertų režisierė Vilija Grigonytė paaiškino, kad šio projekto muzika skirta neturintiems finansinių galimybių apsilankyti koncertuose („Pax et Bonum" koncertai yra nemokami), bažnyčių bendruomenių nariams, taip pat tiems, kurie mėgsta netikėtumus ir naujoves. „Manau, kad mūsų klausytojas yra labai įvairus ir tam, kad jis suprastų ir pajaustų pasiūlytus kūrinius, visai nebūtinas profesionalus muzikinis pasiruošimas. Kiekvienas žmogus yra jautrus grožiui, o būtent šiuos tikslus ir puoselėja mūsų projektas „Pax et Bonum", į tai atsižvelgdami atsakingai parenkame ar užsakome kūrinius ir kviečiame atlikėjus", teigė Vilija Grigonytė. Projekto režisierė apgailestauja, kad dėl sudėtingos ekonominės padėties festivalis susiaurėjo iki muzikinio projekto su trimis koncertais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Vis dėlto koncertinei programai ir jos atlikimui įtakos tai neturėjo: Lenkijos institutas Vilniuje, Kultūros rėmimo fondas ir Vilniaus miesto savivaldybė suteikė galimybę klausytojams išgirsti pasaulinio garso žvaigždes – kontratenorą Piotrą Olechą ir kvartetą „Ircha", gerus Lietuvos muzikantus.
Sigutės Augustinienės vadovaujama viešoji įstaiga ,,Pax et Bonum" pasiryžusi tęsti pradėtą iniciatyvą ir po dvejų metų vėl pakviesti į tarptautinį muzikos projektą, gal ir vėl tapsiantį festivaliu.