Prieš porą savaičių pasibaigęs ketvirtasis J. Heifetzo tarptautinis smuikininkų konkursas (02 26–03 03) pranoko visų lūkesčius. Jei apie ankstesnių renginių sėkmę daugiau bylodavo dalyvių geografija (iš kokių kontinentų ir šalių būdavo atvykę jaunieji artistai) bei kiekis, tai šį kartą galėjome džiaugtis  pasauliniu smuikininkų konkursų lygiu. Apie tai ne kartą užsiminė ir vertinimo komisijos nariai – Paryžiaus, Hanoverio, Maskvos aukštųjų mokyklų profesoriai. Didžiavomės, kad ir šį kartą konkursui sutiko vadovauti garsus nūdienos menininkas –­ Gidonas Kremeris.
Į Lietuvą suvažiavę žymiausių Amerikos bei Europos aukštųjų mokyklų pedagogų auklėtiniai griežė tikrai įspūdingai. Iki šiol ausyse skamba norvegų smuikininko Christopherio Tuno Anderseno atlikta Christiano Sindingo Siuita.  Interpretacija buvo persmelkta heifeciško grojimo inspiracijų. Apmaudu, kad jam nepavyko patekti į finalą, bet nors tiek smagu, kad buvo apdovanotas už geriausią J. Heifetzo smuikui aranžuotos Manuelio Ponce „Estrellitos“ atlikimą. O kaip galima pamiršti trylikametę kanadietę Emą Meinrenken (debiutas konkurse kaip tokiame), virtuoziškai atlikusią sudėtingiausią, prilygstančią tik mažojo Jaschos repertuarui, programą. Jos smuikavimą pasveikinti vertinimo komisija spontaniškai įsteigė naują –­ žiuri – prizą.
Vienas konkurso akcentų – Vilniuje gyvenančiam kompozitoriui užsakomas veikalas smuikui solo, kurį privalo atlikti pirmo turo dalyviai. Šiais metais mūsų visų džiaugsmui šedevro vertės kompoziciją – Andata e Ritorno („Ten ir atgal“) –­ pateikė Bronius Kutavičius. Tai ne kartą autoriaus kūryboje naudota efektingo emocinio pakilimo ir fatališko nuosmukio iki visiškos rezignacijos forma. Intonacijų minimalizmas bei ritmikos įvairovė perteikti pasitelkus iki koncertinio virtuoziškumo pakylėtas instrumento išraiškos priemonės. Net dvidešimt aštuoni smuikininkai atliko šį kūrinį. Tiek kartų klausytis to paties opuso vertinimo komisijai galėjo tapti net savotiška kankyne. Bet netapo, kadangi kūrinys kaskart atsiskleisdavo skirtingai suvokta ritmine struktūra, nelaukta spalva, vis kitaip intonuota muzikine prasme. Originaliausia pjesės Andata e Ritorno atlikėja buvo išrinkta Paryžiaus konservatorijos studentė Verena Chen, kuriai uždarymo koncerte garbingą prizą įteikė B. Kutavičius.
Pagal renginio reglamentą į finalą galėjo patekti ne daugiau šešių smuikininkų. Šį kartą, kai buvo tiek dėmesio ir paskatinimo vertų konkursantų, tokie reikalavimai atrodė nežmoniškai griežti. Tokia, jau tradicija tapusi, vertinimo norma privertė žiuri su skaudama širdimi apsiriboti reikalaujamu skaičiumi. Dvi konkurso  finalininkės-diplomantės Anite Stroh (Vokietija) ir Rūta Mažolytė (Lietuva), pavyzdingai stabiliai ir profesionaliai atlikusios abiejų turų programą, dar turi daug neišnaudotų galimybių muzikinės brandos, atlikimo stiliaus bei artistinės patirties sferose. Sėkmingas dalyvavimas konkurse joms suteikė neabejotinos naudos siekiant tolesnio tobulėjimo. Du Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtiniai, pasidaliję trečiąją premiją, Aleksandr Kotelnikov (Rusija) ir Ayako Tanabe (Japonija) ypač ryškūs buvo pirmajame ture. Nepaprasto sudėtingumo veikalą, Bélos Bartóko Čakoną smuikui solo A. Kotelnikov griežė tiesiog pritrenkiamai. Stebino ne tiek tobula akordų technika ar polifonijos balsų priešpriešos, kiek nemažos brandos reikalaujantis muzikinis idėjos išryškinimas, įmantri archaizmo stilizacija. Nemažiau įspūdingai išpildė Roberto Schumanno Fantaziją A. Tanabe. Ji sugriovė gajų mitą apie išskirtinį ratio dominavimą japoniškoje pasaulėjautoje. Jos grojimui būdingas jausmingumas sujungė į darnią visumą šumanišką epizodišką formą ir suteikė kūriniui nevaržomo muzikinio polėkio.
Ryškų įspūdį paliko antrosios premijos laimėtojas septyniolikmetis prancūzas David Petrlik. Jo sukurta Eugène Ysaÿe Šeštosios sonatos smuikui solo interpretacija – tai ne tik aukščiausio virtuoziškumo demonstracija, bet ir pagirtinas siekis praturtinti grojimą sonatai naujais spalvų deriniais, kraštutine dinamika.
Laimėtojo laurus pelnė  JAV japonė Nayumi Kanagawa, dabar studijuojanti Berlyne, kitaip tariant – pasaulio pilietė. Imponavo tobulai išgryninta jos griežimo intonacija, skoninga stiliaus pagava. Ypač ryškiai ji grojo finale! Ir Wolfgango Amadeus Mozarto Ketvirtasis koncertas, ir Camille’io Saint-Saënso Valso formos etiudas tapo neabejotina konkurso menine kulminacija. Pastaroji pjesė užkariavo klausytojų dėmesį žėrinčio virtuoziškumo siautėjimu ir idealiu ansambliu su jai padėjusia „Kremerata Baltica“. Apie šio orkestro grojimą konkurse galima būtų rašyti ne mažiau nei apie laureatus. Tačiau dėl vietos stokos apsiribosiu pačiu charakteringiausiu bruožu: orkestras buvo ne akomponiatorius. Tai buvo lygiavertis partneris, gaudyte gaudęs kiekvieną net pačią įmantriausią solisto muzikinę idėją, o kartais net iš užuominų nuspėdavęs ketinimus ir padėdavęs juos meniškiau realizuoti. Ir visa tai „Kremerata Baltica“ atliko be dirigento, tik dėl jautraus ansambliškumo, netgi pasąmoninio susiklausymo. Tikrai unikali, didžiausių liaupsių verta savybė!
Žiuri pirmininkas („Kremeratos...“ vadovas – red. past.) G. Kremeris, paklaustas, kas lėmė vertinimo kriterijus, ypač pabrėžė individualybės svarbą. Iš tiesų, iš tūkstančių tūkstančiais puikiai grojančių išsiskiria tik tie, kurie apdovanoti unikalia charizma, kurių atlikimo nesupainiosi, kaip ir J. Heifetzo meno, su niekuo kitu. Ir apžvelgę laimėtojus, matome, kad vienaip ar kitaip įvertinti ir paskatinti buvo visi ryškesnės artistinės savimonės dalyviai.
Konkursas pavyko. Pavyko nežiūrint to, kad ankstesnieji rengėjai, apmaudo apimti, sunaikino visą sukauptą medžiagą ir Tarptautinių kultūros programų centrui su mūsų pagalba teko viską pradėti iš pradžių. Pavyko, kadangi ir Vilniaus savivaldybė, ir jos meras A. Zuokas puikiai suprato sumanymo reikšmę, o Kultūros ministerija, net ir sunkmečio sąlygomis, liko ištikima įsipareigojimams. Pavyko, nes drauge su kadaise klestėjusios žydų bendruomenės likučiais atstatome tai, kas be galo svarbu ne tik Vilniui, bet ir pasauliui.