Kodėl vis dar einame į koncertų sales, nors dabartinė technika leidžia namuose patogiai klausytis tobulai įrašytų garsų? Kodėl kenčiame šaltį ir karštį, žiūrovų kosulius ir čiaudulius, ne laiku ir ne vietoje pragystančius mobiliuosius gaidžius?

Ieškome akimirkos magijos, čia ir dabar gimstančių garsų, virstančių nepakartojamu muzikos plevenimu, kuris gali atverti kelius į aukštesnes, kartais net protu nesuvokiamas sferas.

Karštą gegužės 24 d. vakarą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vienintelį koncertą Lietuvoje surengė jau 110 metus gyvuojantis Londono simfoninis orkestras. Ši stambi muzikinė įstaiga, vienijanti ne tik orkestrą, bet ir chorą, paprastai gastroliuoja turais. Ne išimtis ir šis Lietuvoje įvykęs koncertas. Gegužės 22 d. orkestras griežė Budapešte, gegužės 23 d. – Varšuvoje, gegužės 24 d. –­ Vilniuje, gegužės 25 d. – Rygoje ir gegužės 26 d. Helsinkyje. Šiame sąraše trūksta tik nepilnavertiškumo kompleksą mums baigiančių įvaryti estų, į kurių sostinę Taliną orkestras neužsuko. Taigi bent šį kartą turime kuo pasigirti, uch, aplenkėme, tiesa, žiūrint, kokia kaina.

Šio koncertinio turo „vinis" buvo G.  Mahlerio 1-oji simfonija. Kompaniją jai sudarė F. Schuberto „Nebaigtoji" simfonija (Budapešte, Rygoje, Helsinkyje) arba J. Brahmso koncertas smuikui su orkestru (Varšuvoje ir Vilniuje). Akivaizdu, kad buvo galima rinktis iš dviejų galimybių. Kartu su lenkais pasirinkome antrąją, matyt, gerokai brangesnę, bet tikrai įvairesnę ir įdomesnę. Juk sutikime, kad dvi simfonijos per vieną vakarą būtų nuobodoka...

Šį pusmetį Vilniaus koncertų salėse karaliauja Johannesas Brahmsas (1833–1897). Regis, šiemet nei jubiliejus, nei kokios metinės, bet kiekvienam kūrėjui ateina savas metas, Lietuvoje dabar, matyt, – Brahmso laikas. Kovo 28 d. filharmonijoje griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, o J. Brahmso 1-ąjį koncertą fortepijonui subtiliai paskambino Andrius Žlabys. Kovo 31 d. LNOBT Vakarų Vokietijos radijo orkestras atliko J. Brahmso 2-ąją simfoniją.

Dabar vienas žymiausių XIX a. romantizmo muzikos atstovų gana sunkiai skynėsi kelią pripažinimo link. Nors dar 1847 m., mirus F. Mendelssohnui, žymusis pedagogas Eduardas Marxsenas, pas kurį ir mokėsi Johannesas, ištarė, kad „vienas meistras mirė, bet kitas, dar didesnis, bus puiki jo pamaina", pripažinimo Brahmsas sulaukė tik 1868 m. atlikus „Vokiškąjį requiem". Populiariausi jo kūriniai –­ vengrų šokiai ir valsai. Tai nėra kompozitorius, kurio muzika iš karto pavergia širdį, reikia laiko ją prisijaukinti, pačiam subręsti, kad pajėgtum leistis į kompozitoriaus atveriamas erdves.

Pirmoje gegužės 24 d. įvykusio koncerto dalyje J. Brahmso koncertą smuikui su orkestru atliko Leonidas Kavokosas, per trisdešimt koncertinės veiklos metų (nors dar neturi nė 50-ies) abiejose Atlanto pusėse publikos ir kritikos simpatijas pelnęs graikų kilmės atlikėjas. Vienintelis J. Brahmso koncertas smuikui reikalauja iš atlikėjo ne tik meistriškumo, bet ir gyvenimiškos patirties bei meninės brandos.

Kokiu matu ne profesionalas, bet ir neatsitiktinis klausytojas vertina muziką ir jos atlikimą? Tikrai ne garsumu ar tempu, kuriuo įveikiami įmantriausiai pasažai, o tuo, ar atlikėjas suvirpina jo sielą, ar sugeba pažadinti nuostabą, kai nesinori nė krustelėti, kai eini ten, kur esi vedamas atlikėjo, kai nelieka jokių pašalinių minčių, kai grojimas virsta ne darbu, o paslaptimi, dalijimusi, nauju, gal net „dievišku" išgyvenimu. Visa tai ir įžiebė L. Kavakoso atlikimas, pasižymėjęs išorine ir vidine darna. Retas atvejis, kai širdies dūžiams atliepia kūnas. Solisto ir orkestro, atidžiai vedamo jauno dirigento, dermė.

Maloniai nustebino smuikininko pasirinkimas bisui: jis pagrojo visiems klasikinės gitaros profesionalams ir mėgėjams žinomo Francisco Tarregos (1852–1909) tremolo etiudo „Prisiminimai apie Alhambrą" transkripciją smuikui. Originalo negirdėjusiai ausiai kūrinys turėjo skambėti žaviai, nors smuiko tremolo tėkmė vargu ar gali pranokti atliekamą gitara...

Antroje koncerto dalyje atlikta G. Mahlerio 1-oji simfonija pernelyg nepritrenkė, nes jau esame išlepinti Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamų G. Mahlerio simfonijų ciklo. Vis dėlto pirmiausia pažymėtinas Londono simfoninio orkestro profesionalumas ir ištvermė: juk penkias dienas iš eilės penkiose skirtingose šalyse groti tokį kūrinį – ne juokai. Ramesnėse šios simfonijos vietose buvo galima iki valios pasimėgauti aksominiu orkestro skambėjimu. Tai ir nenuostabu, kai sužinai, jog vienas iš pirmųjų smuikų (net ne lyderis!) griežia G. B. Guadagnini smuiku. Šis faktas, matyt, daug pasako ir apie kitų muzikantų instrumentų klasę. Tik liūdna, kad Vilniuje nėra salės, tinkamos tokioms simfonijoms atlikti, bet tai seniai visiems žinomas skaudulys, todėl čia jo neaitrinsime.

Šis puikus koncertas neapsiėjo ir be šaukšto deguto, kuris, deja, jau tapo bloga tradicija panašaus pobūdžio koncertuose, rengiamuose LNOBT. Nėra abejonės, kad be rėmėjų aptariamas koncertas nebūtų įvykęs, bet vis dėlto tas eksponavimas atsidėkojant prabangių automobilių, įvaromų į teatro vidų, ir šalia pozuojančių ilgakojų gražuolių niekaip nedera su šios įstaigos vardu ir statusu, nes susidaro įspūdis, jog patekai į šou. Dar neskanesni dalykai vyksta pirmojo balkono Olimpe, kur, atsitvėrę nuo visų mirtingųjų per panašių „vintažinių" koncertų pertraukas, puotauja mūsų nūdieniai dievai. Galima dabintis prezidentų ar kultūros ministrų suteikta geriausio Lietuvos kultūros vadybininko aureole, bet tokių furšetų organizavimas visiems matant ir pabrėžiant, kad čia „mes", o ten – „jūs", akivaizdžiai byloja apie vidinės kultūros ir tikrojo aristokratizmo stygių. Tai, kad šiuose furšetuose noriai dalyvauja buvę ir esami premjerai, kultūros ministrai, jau nekalbant apie Vyriausybės narius ir Vilniaus merą, deja, kaskart paliudija, kad tarp jų žodžių ir darbų gali atsiverti praraja, kad kultūra irgi gali tapti geru bizniu.