Jei, anot Johno Cage’o, absoliuti tyla neegzistuoja, galbūt jos koncepciją iš dalies atliepia erdvės kategorija? Tiek tyla, tiek erdvė – santykiniai dydžiai, kurių ãpimtis nusako situacija ir kontekstas. Tiesa, svarbu neužmiršti ir biologiniais, fiziniais ar net kosminiais masteliais nusakomo laiko matmens. Pasitelkę erdvės ir laiko kategorijas koordinačių sistemoje galime lokalizuoti tašką – menamą klausytoją. Tačiau abstraktus taškas taip ir liktų įstrigęs tarp dviejų ašių kybančiame metafiziniame voratinklyje, jei ne kūrėjų pastangos ištraukti mus iš kasdienybės verpetų. Tokiais žodžiais būtų galima nusakyti lapkričio 3 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusį italų šiuolaikinės muzikos ansamblio „Icarus“ koncertą, kuriame tylos idealas susiliejo į erdvės, laiko ir užgniaužusių kvapą klausytojų dermę. Šių metų „Gaidos“ festivalyje viešėjęs kolektyvas pristatė italų kompozitoriaus Salvatore’s Sciarrino (g. 1947) kūrybą. Nors mūsų krašte kompozitoriaus muzika skamba gana retai, vis dėlto jis – vienas daugiausiai atliekamų šių dienų italų kompozitorių.

 

Ansamblis „Icarus“. Karolio Bingelio nuotrauka

 

Ansamblis koncertą pradėjo fleitai, bosiniam klarnetui, gitarai ir smuikui parašyta aforistine kompozicija „Esplorazione del bianco II“ („Baltumo tyrinėjimai II“, 1986). Ją galima prilyginti šešėlių teatrui. Tai, kas matoma partitūroje, viena vertus, konvencionalu: faktūros, dinaminės kreivės, įvairūs persluoksniavimai... Antra vertus, skambesys nesufleruoja jokių praeities simuliakrų. Įprasti orientyrai – melodija, harmonija, ritmas – atmetami. Panaikinama struktūrinė hierarchija, o klausytojo dėmesys nukreipiamas į muzikinių objektų išdėstymą laike, instrumentų galimybių lemiamas faktūras bei tembrus. Visa tai siejama ir su biologiniais procesais: kvėpavimu, širdies plakimu, motorika... Šias savybes, rodos, ir galėtume laikyti S. Sciarrino muzikos komunikacine įtaiga. Pirmoji kūrinio versija „Esplorazione del bianco I“ skirta italų kontrabosininkui ir kompozitoriui Stefano Scodanibbio, plėtojusiam S. Sciarrino muzikai giminingą estetiką.

Programą tęsė W. A. Mozarto „Adagio“ aranžuotė, 2010 m. pritaikyta sekstetui. Kompozitoriaus kūryboje gana dažni praeities atspindžiai, kurie pasitelkiami itin išmoningai, kartais vos užuominomis, o kartais ir su lengvos ironijos atspalviu. Šią prieigą galima laikyti savotiška kultūrine archeologija, kurios spektre – W. A. Mozartas, Carlo Gesualdo, Maurice’as Ravelis ir kiti. Tai jokiu būdu netampa pastišu, imitacija ar istorizmu. Ironija bei kitos priemonės atgaivina istorinę perspektyvą, o muzika įgyja dar vieną dabarties briauną. „Adagio di Mozart“ nuotolio efektas kuriamas pasitelkiant aukščiau pirmos oktavos esantį registrą, o kryžminant įprastas tesitūras (vietomis fleita skamba žemiausiame registre, kaip akompanimentas) išgaunama netikėta skambesio perspektyva. Prie istorinio artefakto prisiliečiama tarsi restauruojant senovinę freską, nepažeidžiant originalo. Kruopšti tembrinių priemonių atranka kuria subtilų šiuolaikišką žvilgsnį. Rezultatas – sykiu atpažįstamas ir netikėtas skambesys.

S. Sciarrino, panašiai kaip Sylvano Bussotti ar Bogusławas Schaefferis, pradėjo nuo grafikos, greta domėjosi archeologija, geologija bei senaisiais stiliais. Prieš koncertą vykusiame nuotoliniame pokalbyje kompozitorius teigė, jog nuo pat vaikystės jautė polinkį abstrakcijoms, vėliau padėjusiomis pagrindą ir jo prekompozicinėms schemoms. Anot S. Sciarrino, iš pradžių sukuriamas grafinis kūrinio eskizas, trajektorijos, kreivės, kurias vėliau užpildo garsinė materija. Nenuostabu, jog kompozitoriui įtaką padarė polimaterializmo srovei priskiriamas italų tapytojas Alberto Burri, kurio atminimui skirtas trečiasis programoje skambėjęs kūrinys „Omaggio a Burri“ („Omažas Burri“, 1995).

Ironiško santykio su praeitimi pavyzdžiu galėtume laikyti fortepijoninę miniatiūrą „Anamorfosi“ („Anamorfozė“, 1981). Kūrinio pavadinimas reiškia optinį fenomeną, kai įprastas vaizdas iškreipiamas ir objektai susilieja į visumą tik stebint juos iš tam tikro žiūros taško. Kompozicijoje, kurią autorius juokais vadina „[kažkuo] tarp paleokompiuterio ir vėlyvojo baroko“, kryžminamos M. Ravelio pjesė fortepijonui „Vandens žaidimas“ bei populiari Nacio Herbo Brow­no tema „I’m Singing in the Rain“. Žongliravimas tarp praeities ir dabarties iš dalies siejasi su tuo, ką S. Sciarrino vadina archajiškumo ir erezijos dialektika. Tačiau šias sąvokas reikėtų patikslinti. Archajiškumas šiuo atveju ženklina ne žvilgsnį į kultūrinius artefaktus (kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio), o paradigminį posūkį nuo avangardo apologetų kultivuoto struktūralizmo prie garso percepcijos. Garso percepcijos, kaip archetipo. Taigi ir eretiškumas, anot kompozitoriaus, pasireiškia ne istorijos neigimu ir revoliucija, o paradoksaliu pasipriešinimu vyraujančiam scholastiniam avangardinės muzikos akademiškumui.

Paradoksą apskritai galėtume laikyti šio kompozitoriaus skiriamuoju ženklu, nulemtu plačios erudicijos ir subtilaus humoro jausmo, kuriuos jungia konceptualumas ir saikas. Kūrinyje „Gesualdo Senza Parole“ („Gesualdo be žodžių“, 2013) dideliam ansambliui pasitelkiamas garsaus vėlyvojo Renesanso kompozitoriaus C. Gesualdo madrigalas. G. Gesualdo pagarsėjo tuo metu itin chromatizuotomis ir moderniomis polifoninėmis slinktimis. Kūrinyje vokalinė muzika perkelta į instrumentinį ansamblį, o pranykęs tekstas ataidi jau atpažįstamoje S. Sciarrino skambesio panoramoje. Kompozitorius linkęs vartoti garsinio fono sąvoką, kurią bene geriausiai perteikė paskutinio koncerte skambėjusio kūrinio pasaulinė premjera. Kompozicijos „Paesaggi con macerie“ („Peizažas su griuvėsiais“) akstinu, anot autoriaus, tapo Vakarų menininkų abejingumas karui Ukrainoje. Netikėtai sušmėžavę Fryderico Chopino mazurkų atgarsiai – nuoroda į saloninę muziką ir komfortiškai miegančios Vakarų Europos metafora. Nors karo fone kuriamas menas itin dažnai rizikuoja virsti ašaringa grafomanija (kad ir kaip ciniškai tai skambėtų), S. Sciarrino sugebėjo atsiriboti nuo patoso ir nenukrypdamas nuo puoselėjamos estetikos sukūrė paveikios poetikos opusą. Čia vertėtų paminėti ir koncertinės erdvės bei muzikos santykį – Šv. Kot­rynos bažnyčios skulptūros ir puošmenos, kadaise turėjusios sakralinę funkciją, bet tapusios grynosios estetikos objektais, darniai atliepė muzikinių priemonių poetiką.

Kristupas Bubnelis -- kompozitorius pagal profesiją, avantiūristas pagal natūrą.