(...) „Rigoletas" rodomas Naujojoje scenoje, kuri paversta cirku. Deja, režisierius Robertas Carsenas visai ne Fellini. Juokdarys Rigoletas Carseno valia tampa cirko klounu, pusę pasirodymo dainuojančiu su kauke. Kai tą kaukę nusiima, po ja išvystame subtilų ir nervingą graikų baritono Dimitrio Tiliako veidą – dainininkas iš visų jėgų stengiasi vaidinti Baltąjį klouną, nors Verdi tokiai vaidmens traktuotei erdvės tikrai nesuteikė. Cirke Rigoletas linksmina kažkokį tipą avietinės spalvos švarku – Verdi operoje jis buvo Mantujos hercogas. Vietoj dvariškių čia vaikšto boso aplinkiniai su smokingais. Mimanso vyrukai yra įbrukti į chorą, kad atliktų nesudėtingus akrobatinius numerius, taip pat ir breiką. Cirkas – ne tiek cirkas, kiek striptizas ir bordelis. Merginos pasirodo topless, o paskui geidulingai šliejasi prie klientų. Grafienė Čeprano ir Madalena, spėdamos sudainuoti ir solines partijas, nuo jų tuo atžvilgiu neatsilieka. Moteriška erotika Carsenas mėgaujasi kiekviename spektaklyje, nors nieko apie ją neišmano. Vietoj seksualumo jam išeina dabar išplitusi teatrinė gašlybė, jinai auga, versdama publiką dėl artistų jaustis nepatogiai. Išimtimi tampa jaunatviškas tenoras Sergejus Romanovskis, režisieriaus paliepimu tapęs spektaklio erotiniu stabu, – ir iš tiesų jo stotas vertas visiško apnuoginimo prieš publiką, –­­ kad ir iš užnugario.

„Rigoletas" – vulgariausias Didžiojo teatro spektaklis nuo iš repertuaro jau išimtos „Karmen" (rež. D. Pountney) laikų. Prastas skonis Carseno darbuose derinasi su daugybe kitų savybių, tipiškų operiniams režisieriams. Carsenas –­ patyręs ir apsiskaitęs jų statytojas, tačiau tik buklete. Jis blogai girdi muziką. Pavyzdžiui, muzikoje aiškiai girdime momentą, kai Džilda išbėga iš Hercogo kambario ir puola prie tėvo. Carsenas merginą išleidžia daug anksčiau, ji stoviniuoja antresolėse ir visai neskuba pas tėvą. Carsenas nesilaiko net nuosavo sumanymo. Hercogo krėslas stovi cirko hercogų ložėje. Jį iš ten nuleidžia į areną vien tam, kad paskui su juo išneštų pažą: statuso simbolį režisierius staiga paverčia paprasčiausiu rekvizito elementu. Carsenas nesinaudoja net savo sprendimo privalumais: Verdi sukurtame Mantujos hercogo baliuje užgroja orkestras – kodėl gi jo, pavertus cirko orkestru, neparodyti scenoje? Tačiau Carsenas scenos orkestrą išgrūda už scenos: muzika jam nereikalinga. Pagaliau jis net nesuvokia, kokią operą stato. Jeigu Komediantas kreipiasi į publiką, išėjęs priešais uždangą, o herojei scenoje, matant žiūrovams, liejasi kraujas, –­ tai čia visai ne „Rigoletas", o Leoncavallo „Pajacai".

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad vieną epizodą režisierius sugalvojo sėkmingai – tai ne Džildos arija sūpuoklėse ir netgi ne Hercogo nuogas afedronas (rus. užpakalis – vert.), o pirmojo veiksmo pabaiga, kai Džildą išvagia, drauge su ja išdangindami ir klajojančių artistų furgoną, kuriame ji gyvena su savo netikėliu tėvu.

Carseno negelbsti nė dirigentas Evelino Pido, kurio darbą galima vertinti tik kaip vidutinį. Premjeroje styginiai grojo ne itin švariai, choras įstodavo kas kaip, orkestro grojimas neblizgėjo, siau­bingas prakeiksmų varis taip ir nesuskambėjo visa jėga. Nors paskutiniame veiksme Pido nenuvylė: kvartetą ir audrą jis „išvairavo" patikimai.

Tiesą sakant, aptariant Verdi operos pastatymą, reikia kalbėti ir apie dainininkus. D. Tiliakas – geras dainininkas, jo balsas gali užlieti visą salę, o kartais jis filiruoja, stengdamasis būti kultūringu kameriniu artistu. Vis dėlto jis visai ne itališkas dramatinis baritonas, o atlikti Rigoleto partiją reikia būtent tokio tipo artisto. Džildą per premjerą dainavo Kristina Mchitarian, džiuginantis teatrinės Jaunimo programos atradimas. Tačiau ir jos balsas yra ne Džildos, jis pernelyg jausmingas ir šiltas, jam trūksta idealios nekaltybės ir švaros, be to, dainininkei dažnai trūko dar ir patirties bei garso. Tose vietose, kur Džilda ryžtasi aukotis, artistė atsigauna, vaidmens piešinys tvirtėja, o jos sopranas gražiai vainikuoja ansamblinius sustatymus.

Romanovskis kur kas labiau patyręs, bet ir jam tai pirmoji premjera Didžiajame. Štai jo balsas Hercogui labai tinka – itališkas lyrinis, labai malonaus tembro tenoras. Garsioji dainelė apie gražuolių širdis jam pavyko tiesiog pavyzdingai. Stebėtina, kad dainininkas nesiėmė aukštųjų įterptinių natų, kurių atlikimas jau tapo tradicija ir kurias, kaip mes žinome, jis „paima". Beje, režisierius visur, kur tik galėjo, trukdė jam susikaupti vokalinei partijai. Galbūt jaunas artistas tą dieną buvo ir ne pačios geriausios formos: sol-la bemol diapazone jo balsas kartais būdavo išdavikiškai prikimęs. Kaip puiki kriminalinė porelė pasirodė Sparafučilė ir Madalena, abudu ne iš Didžiojo. Taip pat Aleksandras Cimbaliukas, ukrainiečių bosas su tarptautine karjera, – galingos balso ir kūno faktūros savininkas (kažkur, beje, dingo ansamblio per audrą pradžia, o ir žemoji fa pasirodė skystoka) ir lietuvių-britų dainininkė Justina Gringytė – skambus ir techniškas mecosopranas.

Nors visi penki pagrindiniai solistai buvo ryškūs, vis dėlto tikras, verdiško stiliaus kvintetas dar nesusiformavo. Matyt, teisus buvo Didžiojo vyriausiasis dirigentas Tuganas Sochijevas, pasakęs, kad „Rigoletą" vertėjo pastatyti vėliau, ne dabar.

Vedomosti. ru, 2014-12-16

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė