Artėja 300-osios Kristijono Donelaičio gimimo metinės. 1979 m., anuomet pagerbiant 200-ąsias didžiojo poeto mirties metines, pavyko atstatyti Tolminkiemio bažnyčią. Siekiant kuo rūpestingiausiai atkurti originalų, K. Donelaičio laikus menantį jos pavidalą, buvo atlikti nuodugnūs ir įvairiapusiai tyrimai. Tuomet atstatyti ne tik mūrai, bet gana tiksliai rekonstruotas ir bažnyčios interjeras. Tik vargonai liko neatkurti.  
Dabar, sulig Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. birželio 3 d. nutarimu „Dėl 2014 m. paskelbimo Kristijono Donelaičio metais ir Kristijono Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių minėjimo 2010–2014 metų programos metmenų“, manoma ir tai padaryti. Kaip viena iš K. Donelaičio istorinio paveldo atgaivinimo priemonių numatytas vargonų Tolminkiemio bažnyčioje pastatymas.
Praėjo daugiau nei dveji metai, tačiau neteko girdėti, kad ta linkme būtų buvę kas nors rimtesnio nuveikta, kad bent būtų pradėti aptarinėti vargonų atstatymo koncepcijos klausimai. Tokie darbai nedaromi skubotai ir atmestinai. Svarstant Tolminkiemio vargonų atkūrimo koncepciją, reikia turėti omenyje, kad vargonai yra ne šiaip muzikos instrumentas. Tai – labai svarbus bažnyčios patalpos elementas, savo išvaizda suteikiantis jai harmonijos, o skambesiu – gyvybės. Tolminkiemio atveju vargonų svarba yra dviguba, nes jie susiję su K. Donelaičio asmeniu, buvę pastatyti pastarojo rūpesčiu. Vargonus padirbęs Karaliaučiaus rūmų vargondirbys (privilegierter Hof Orgelbauer) Adamas Gottlobas Casparinis (1715–1788) buvo žinomas ir vertinamas Prūsų Lietuvos meistras. Mūsų dienomis Casparinio vardas žinomas ir vertinamas jau pasauliniu mastu. Būtų neatsakinga Tolminkiemyje pastatyti „šiaip“ vargonus. Projektas bus prasmingas ir įdomus tik tuo atveju, jeigu bus maksimaliai pagrįstai atkurti Casparinio vargonai.
Pastaraisiais metais Vakarų šalyse istoriniai vargonai ne vien restauruojami. Vis dažniau statomos jų kopijos bei rekonstrukcijos. Europoje jau sukaupta nemaža panašių darbų patirties.
Atkuriant (rekonstruojant) istorinius vargonus, reikia surinkti pakankamai žinių, pagrindžiančių sprendimus. Tolminkiemio atveju galimybės yra neblogos, nes archyvuose yra išlikę nemažai medžiagos apie kitus Casparinio vargonus, juoba kad kai kurie jų buvę panašaus dydžio. Yra išlikę ne tik dispozicijų, bet ir konkrečių duomenų apie vargonų techninius ypatumus. Bet svarbiausia, kad yra išlikę ir pačių Casparinio vargonų. Jis yra jų pastatęs apie 45, daugiausia Prūsų Lietuvoje, bet ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (Groß Hertzogthum Litthauen, kaip jis pats rašė). Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios Casparinio vargonai, statyti 1776 m., stebina žinovus darbo tobulumu. Manoma, kad Casparinio darbo vargonai (pozityvas) yra Adakavo bažnyčioje. Šio meistro statybos metodai yra žinomi ir neblogai ištirti tiek dokumentuojant ir restauruojant jo vargonus minėtose bažnyčiose, tiek ir statant Vilniaus vargonų kopiją Ročesterio (JAV) katedroje. Yra kelių Casparinio vargonų liekanų ir dabartinės Lenkijos bažnyčiose. Taigi, nereiktų graibytis tamsoje.
Kadangi vargonai yra labai svarbus interjero elementas, pirmaeilis uždavinys yra atkurti jų fasadą (vad. prospektą). Vienintelė išlikusi Tolminkiemio vargonų fasado nuotrauka yra gana blogos kokybės, tačiau jos pakanka įžvelgti vargonų dydžiui, proporcijoms ir pagrindiniams fasado komponavimo principams. Pagal ją galima surasti analogiškus Casparinio vargonus kitoje buv. Rytprūsių bažnyčioje ir pagal juos padaryti fasadą Tolminkiemiui. Pavyzdžiui, Bartuose (dab. Barciany, Lenkija) tebėra išlikęs labai panašus Casparinio vargonų fasadas. Ir pastatymo metai ne taip jau skiriasi: Tolminkiemyje vargonai buvę pastatyti 1746 m., Bartuose –­ 1749 m. Taip pat iš archyvų yra žinomi Tolminkiemio vargonų korpuso matmenys. Taigi, medžiagos vargonų korpusui su fasadu įtikinamai atkurti netrūksta.
Apie dispoziciją težinoma, kad yra buvusios dvi klaviatūros ir 13 registrų raktų. Greičiausiai tai buvę vieno manualo vargonai su pedalais. Registrus reiktų parink­ti pagal kitus panašaus dydžio Casparinio vargonus. Tolminkiemyje galėtų būti pakartoti šiam meistrui būdingi registrai. Vilniaus ir Adakavo Casparinio vargonuose yra gerai išsilaikę įvairių regist­rų vamzdžiai. Jų gamybos ypatumai jau neblogai ištirti. Ypač metalo vamzdžius turėtų dirbti meistras, išmanantis senąją metalo apdirbimo technologiją. Esminis istorinių vargonų atkūrimo uždavinys – tinkamai juos intonuoti ir suderinti. Ir čia yra iš kur imti pavyzdį – minėtuose Adakavo vargonuose (pozityve) yra išlikęs autentiškas intonavimas. Yra nustatyta, kokia galėjusi būti ir senoji darna.
Atsakingi, ypač tokie nacionalinės svarbos projektai kaip istorinių Adamo Gottlobo Casparinio ir memorialinių Kristijono Donelaičio vargonų Tolminkiemyje atkūrimas, niekuomet nepaliekami vieno meistro nuožiūrai. Būtina sudaryti komisiją iš specialistų, turinčių pripažinimą ir patirties restauruojant bei atkuriant istorinius vargonus. Turint omenyje, kad Lietuvoje tokių specialistų grupės surinkti nepavyks, reikia kviestis ir iš užsienio. Juoba kad projektas jau pats savaime yra tarptautinis: Tolminkiemis yra Rusijos administruojamoje teritorijoje, bus atkuriami vokiečių meistro vargonai. Švedijos specialistai, rengę Vilniaus Casparinio vargonų dokumentaciją, yra sukaupę daugiausia informacijos apie šio meistro darbo braižą. Visose šiose šalyse yra kolegų, gerai pažįstančių Baltijos regiono ir Casparinio vargonų statybos meno tradicijas ir galinčių projekte prasmingai dalyvauti. Tik specialistų komisijai išsprendus konceptualius klausimus ir parengus rekonstrukcijos projektą, bus galima ieškoti meistrų, dirbsiančių pačius vargonus.
Istoriniai vargonai ar jų rekonstrukcijos paprastai turi savitą, nepakartojamą charakterį, kas labai vertinama tūkstančių naujų beveidžių instrumentų fone. Jeigu Tolminkiemio bažnyčioje būtų deramai atkurti istoriniai Casparinio vargonai, šis įvykis nepraeitų nemačiomis. Tarptautinė vargonų bendruomenė sutiktų juos su dideliu susidomėjimu, Tolminkiemio garsas ir trauka keleriopai išaugtų.