Richardo Wagnerio „Lohengrinas" LNOBT (balandžio 26 d. spektaklis)
Mintyse lyginu su kitais matytais Wagnerio pastatymais: „Skrajojantis olandas" turėjo daugokai pretenzijos ir schemos. „Valkirija" – labiau teatrališkas, pilnas mįslių ir vaidyboje, ir scenografijoje. Jų gausa palaipsniui gožia muzikinę dramaturgiją.
„Lohengrinas" – kitoks. Asketiškas, klasikinių formų. Toks įspūdis susidaro iš dekoracijų (scenografas Reinis Suhanovas, Latvija), vos tik jas pamačius. Filmas, rodomas per Įžangą, nukeliantis į prieškarinį Vilnių, iš pradžių sukelia intrigą. Gaila, kad tai pakartojama kelis kartus. Trečią kartą jau norėjosi truputį kitokio pateikimo. Vaizdo instaliacijos autorė (Ineta Sipunova, Latvija) sumanymą vykdyti galėjo ne taip tiesiogiai. Kūrėjui visada kyla pavojus mechaniškai kartotis. Du kartai – ne problema, bet trečią kartą – jau apsižvalgyk. Nors ir antrą sykį kartojant reikėtų įvertinti dubliuojamo dalyko meniškumą. Taip atsitiko ir režisieriui (Andrejus Žagaras, Latvija) – paskutiniame paveiksle pakartojo choro išsidėstymą scenoje. Teminės arkos dažnai gelbsti siejant formą. Bet tai reiktų daryti subtiliai. Ir nors mintį kartodamas režisierius bandė ją atnaujinti (chorą sustatė kitoje scenos pusėje), meniškai sąsajai to buvo per maža. Nors, bendrai vertinant, režisieriaus sumanymas ir išpildymas yra šaunūs. Galynėtis su Wagnerio pasauliu nėra lengva, ir latvių režisieriui beveik pavyko pateikti savo idėją ir neužgožti muzikos. Sakau beveik, nes paskutiniame paveiksle režisierius, kaip neretai būna operų pastatymuose, tik sekė Maestro muziką, kartas nuo karto panaudodamas ir kitus ankstesniuose veiksmuose matytus simbolius.
Minėtas vaizdo projekcijų rodymas per orkestrines įžangas truputį kirtosi su muzikos tėkme. Greičiausiai tokį įspūdį man sudarė nesuderintas vaizdo ir muzikos ritmas. Nors tai – būdas pastatymui suteikti istorinį foną, artimesnį Lietuvos žiūrovui nei germaniškieji viduramžiai. Tada kitaip vertini personažus, aprengtus imituojant tarpukario kareivišką stilių. Teko girdėti disputų, kad išvis neturėtų būti keičiamos kūrinių idėjų ištakos (Wagnerio atveju – mitai). Man šio pastatymo kūrėjų pasirinkimas vertingas: tarpukaris Lietuvoje (ir Vilniaus krašto peripetijos) – lygiavertė, bet tik sava, romantika.
Choras dainuoja puikiai, bet ne taip sėkmingai tvarkosi su jam patikėtu sceniniu vaidmeniu. Jeigu tai yra karinė rikiuotė, tai ji galėtų nebūti besistumdanti ir nesimetriška. Truputį „muštro" nepakenktų. Jeigu per vestuves turėtume matyti laimingų porų pasivaikščiojimą – galėtų būti mažiau neprognozuojamo judėjimo. Choreografija (Elita Buchovska, Latvija) lyg ir siūlo tvarkingą kompoziciją, bet mieli choristai, susitelkę į dainavimą, tai lipa vienas kitam ant kojų, tai į dekoracijas atsitrenkia.
Solistų pasirinkimai daugeliu atveju sėkmingi, gerai atskleidžiantys personažų charakterius. Pagal vieną iš siužeto linijų kunigaikštystės vado vietą nori užimti mirusio valdovo vaikų globėjas Telramundas, bet tikroji tokio plano sumanytoja yra Ortrūda. Vaidybos stilius – klasikinis, šiek tiek primenantis nebylių filmų raišką. Ir derantis prie scenografijos taupių linijų. Todėl ilgą laiką glumino artistų ansamblyje disonuojanti Ortrūdos charakteristika (Inesa Linaburgytė), balansuojanti ties absurdo ir parodijos riba. Bet paskutinėse scenose šis personažas atsiskleidžia kaip viso blogio sumanytoja ir vykdytoja, tad buvęs keistumas randa savo vietą. Mirusio vado dukters Elzos linija priešinga – iš pradžių labai organiška (Mina-Lissa Värelä, Suomija), tarsi paskendusi muzikoje ir scenoje. O baigiamosiose scenose – perdėm teatrališka. Jeigu taip buvo sumanyta režisieriaus, tai šių dviejų moterų linijų išskyrimas – sėkmingas. Jos nepaskęsta karingų karalystės vyrų draugijoje: tiek smagiai valdoviško karaliaus Henriko (Tadas Girininkas), tiek griežto grafo von Telramundo (Antonas Keremidtchievas, Bulgarija), tiek Elzos gelbėtojo dieviškojo Lohengrino (Ferdinando von Bothmerio, Vokietija), Šventojo Gralio riterio. Spektaklyje Lohengrinas – žemiškas, o ir nusileidžia parašiutu tiesiai į sceną. Bet dėl to ne mažiau romantiškas – lakūnai juk visada yra laisvi, stebintys iš viršaus (na, kol nenusileidžia) – taip mes į juos reaguojame. Personažų pateikimo scenoje išmonė netgi sukėlė tam tikrų estetinių sąsajų su komiksų herojų pasauliais.
O muzika... „Lohengrinas" parašytas dar prieš įmantriuosius „Nybelungų žiedo" opusus, bet jo skambesys aktualus ir šiandien. Daugelis šiuolaikinių filmų kompozitorių mokėsi iš seno gero Wagnerio. Muzika neskubri, tęsiama (bet nestokojanti kulminacijų) – tuo ji artimesnė lietuvio atlikėjo dvasiai. Tiek orkestras, tiek solistai ir choras patogiai ir prasmingai dalyvauja kuriant Wagnerio legendą (dirigentas Robertas Šervenikas). Jei kas iš maloniųjų skaitytojų dar neprisilietė prie šio slėpinio, kviečiu prisijungti. Patirkime tą grožį.