× Ona Jarmalavičiūtė

 

Britų klavesinistas ir dirigentas Trevoras Pinnockas (g. 1946) yra geriausiai žinomas kaip 30 metų gyvuojančio ankstyvosios muzikos orkestro „The English Concert“ įkūrėjas ir vadovas. Jis, kaip originalių instrumentų ir istoriškai tikslaus atlikimo šiuolaikinėje scenoje pradininkas, koncertuoja su didžiaisiais pasaulio orkestrais ir operos teatrais, įrašė daugybę klavesino solo ir kamerinės muzikos kompaktinių plokštelių.

 

Gerard’o Colletto nuotrauka.

 

Nors koncentruojatės į senovės muziką, teigiate esantis šių dienų žmogus ir nelaikote savęs istoriniu muzikantu. Kaip randate istoriškai pagrįsto atlikimo ir šiuolaikine mintimi paremtos interpretacijos pusiausvyrą?

Man svarbu, kad grodamas įvairiausią muziką, kad ir kokia senoviška ar moderni ji būtų, žinočiau apie tinkamą atlikimo stilių. Tai suteikia žinios, studijos.

Verčiant senovinę muziką iš popieriaus į garsą, ji turi skambėti taip gaiviai ir gyvai, tarsi komponuota šįryt. Koncertuojant istorinės žinios yra tik vienas iš daugelio man svarbių aspektų. Studijas priskirčiau labiau pasiruošimo ir proceso, o ne įkvėpimo muzikuoti kategorijai, nors žinios dažnai gali atverti duris įkvėpimui. Visada atlikdavau muziką labiau pagal muzikinį instinktą nei pagal knygas, bet manau, kad mano nuojautos vedama muzika taip pat turėtų būti kuriama remiantis smegenimis.

 

Kaip įsivaizdavote savo profesiją karjeros pradžioje? Kas jus motyvavo, kokie buvo siekiai?

Nemanau, kad išvis įsivaizdavau savo profesiją. Po Karališkojo muzikos koledžo grojau koncertuose ir dirbau fortepijono mokytoju mokyklose, kad užsidirbčiau pragyvenimui.

Mane visada pirmyn stūmė muzika – pamažu atsivėrė ir platesnės profesinės galimybės. Man pasisekė, nors didžiausia sėkmė yra iš aukščiau gauta muzikos dovana. Nežinojau, koks šiurkštus ir negailestingas yra pasaulis ir kaip sėkmę subalansuoja nesėkmė. Mes, kaip atlikėjai, turime išmokti prie to prisitaikyti ir išgyventi.

 

Kaip klausotės kitų muzikos? Kas labiausiai veikia, rezonuoja?

Klausydamasis muzikos ieškau dviejų dalykų – struktūros ir istorijos. Muzikos architektūra yra nepaprastai svarbi, o skambanti istorija sukelia vidinę reakciją. Tai pasakytina apie pačius muzikos kūrinius ir jų atlikimą. Nors techninis meistriškumas būtinas abiem atvejais, vis dėlto jis tik priemonė tikslui pasiekti. Mes, atlikėjai, turime peržengti techninį muzikos kūrimo ir atlikimo procesą, kad atskleistume kompozicijos širdį.

 

Kokia didžiausia išmokta kūrybiškumo pamoka?

Kūrybiškumas auga dėl glaudžios bendrystės su muzika, o ne dėl atlikėjo išreikšto ar jam primesto noro. Man pasisekė, nes daug išmokau besiklausydamas, kai dar mažas dainavau Kenterberio katedros chore. Tada nesupratau, kad klausymasis yra pagrindinis muzikos atvėrimo įrankis. Atlikėjai turi išauginti pasitikėjimą muzika ir jos supratimą. Tada belieka klausytis, nes pati muzika mums nurodo, kaip turėtume ją atlikti.

 

Esate laikomas koncertavimo istoriniais instrumentais pradininku. Kaip apibūdintumėte klavesino muzikos kultūrą Didžiojoje Britanijoje? Ar tokia britų istorinės muzikos tapatybė?

Ieškojau, ką gali pasiūlyti istoriniai instrumentai. Jie buvo pakankamai geri Bachui – jis būtent jiems sukomponavo tokius kūrinius. Tad kodėl jų nevertinome prieš 50 metų?

Nelabai ką žinau apie klavesino kultūrą, bet tikiuosi, jog šis instrumentas buvo ir tebėra svarbus. Ką tik įrašiau „Gerai temperuoto klavyro“ pirmosios knygos atlikimą, taigi klavesinas dar užima didžiąją mano gyvenimo dalį.

Mano patirtis rodo, kad net pagrindiniai simfoniniai orkestrai turi šiokį tokį supratimą, kas yra istorinis atlikimas. Džiaugiuosi, kad ankstyvieji šiais instrumentais koncertavę atlikėjai padarė didelę įtaką kuriant ir atliekant muziką. Dabar istoriškai tikslus pasirodymas – pagrindinė muzikos kūrimo tendencija. Nesvarbu, ar grojama istoriniais, ar moderniais instrumentais, svarbu, kaip šiandien geriausiai pristatoma muzika. Ko gero, svarbiausia yra pasirodymo erdvė, salės dydis ir akustika. Jeigu per pasirodymą siekiame vadinamojo istorinio autentiškumo, ar žinome, kokio autentiškumo iš tiesų norime? Ar norime tokių muzikinių rezultatų, kuriuos Bachas girdėjo Leipcige per rytines pamaldas? Kai muzikantai tik žvakių šviesoje matydavo natas? Ar reikia kažko geriau pritaikyto šiuolaikinėms ausims? Ar mes pajėgūs klausytis tokios muzikos, kokia skambėjo originaliai? Ar prisitaikę mūsų protai? Ar galime suprasti baroko žmogų, Apšvietos dar neišauklėtą?

Manau, praeityje parašytos muzikos kūriniai bus atliekami dažnai ir skirtingai. Nepaprastai džiaugiuosi turėdamas istorinių žinių, kurios padeda man atlikti senuosius kūrinius. Tai nesibaigiantis energijos ir įkvėpimo šaltinis.