Kovo renginių apžvalga

Kovo 6 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), Centriniuose rūmuose, įvyko muzikologų konferencija-konkursas „Muzikologijos kontrapunktai: tradicija ir dabartis". Šiais metais ji buvo neeilinė, skirta habil. dr. prof. Algirdo Jono Ambrazo 80-mečiui paminėti. Profesorius – tikras universalas: muzikologas-mokslininkas, publicistas, redaktorius, enciklopedininkas, leidinių sudarytojas, recenzentas, vertėjas... Ne vienas, kalbėjęs ar rašęs apie A. Ambrazą, akcentuoja įvairialypę jo veiklą. Profesorius – viena ryškiausių Lietuvos muzikinės kultūros figūrų.

Tradicinė muzikologų konferencija prasidėjo kiek netradiciškai, koncertine įžanga – Juozo Gruodžio dainomis „Aguonėlės", „Rudens tylumoj" ir „Rugiagėlės" (atl. Milda Baronaitė ir pianistė Svaja Skučienė). J. Gruodžio dainos buvo pirmoji renginio dovana profesoriui, tyrinėjančiam jo kūrybą ir gyvenimą. A. Ambrazas 1969-aisiais apgynė daktaro disertaciją „Juozo Gruodžio kūrybinio palikimo klausimai", 1981-aisiais išleido knygą „Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba", o 1991-aisiais apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Juozas Gruodis ir lietuvių kompozitorių mokyklos formavimasis". Įskaitant ir gausybę straipsnių, tematinėmis gijomis pratęsiančių J. Gruodžio veiklos įtakas mūsų laikams, drąsiai galima teigti, kad Juozo Gruodžio gyvenimo ir darbų pažinimas ir yra neatsiejama prof. A. Ambrazo gyvenimo dalis.

Pirmoji renginio pusė buvo skirta vien prof. A. Ambrazui. Po gausybės sveikinimų profesorius buvo pakviestas prie apskritojo stalo – diskusijoms (kalbino habil. dr., prof. Gražina Daunoravičienė ir dr. prof. Jonas Bruveris). Pokalbis buvo labai aktyvus, ypač reiškėsi muzikologė G. Daunoravičienė, kuri savo klausimais ir komentarais stengėsi kuo plačiau supažindinti su profesoriaus veikla ir pasiekimais. Profesorių pristatė rimtą, šmaikštų, išradingą... o pats profesorius kukliai pasakė: „Labai džiaugiuosi šiuo renginiu, bet aš nieko tokio ypatingo nepadariau..."

Antroje renginio dalyje pranešimus skaitė šešios būsimosios muzikologės. Pirmoji prelegentė – pirmo kurso studentė Paulina Nalivaikaitė. Jos pranešimas „A. Dantės Pragaro paveikslai P. Čaikovskio Frančeskoje da Riminni ir F. Liszto Dantės simfonijoje" buvo labai aiškus ir konkretus, bet gana lakoniškas. Žinoma, reikėtų pasidžiaugti, kad studijuodama tik pirmame kurse, studentė drąsiai jautėsi ir pranešimą pateikė struktūruotai. Antro kurso studentė Agnė Janušaitė (dėst. dr. L. Bu­dzinauskienė) pristatė „Vilniaus seminarijos knygą", apie kurią daugelis mūsų nė nebuvo girdėję. Pranešimas buvo įdomus, konkretus ir išbaigtas, buvo įvertintas kaip vienas geriausių, prelegentei buvo įteiktas diplomas ir specialusis prizas. Dar viena antro kurso studentė Emilija Puskunigytė (dėst. doc. dr. Antanas Kučinskas) pristatė temą „Teodoro Brazio muzikos aidai". Nagrinėtas žurnalas „Muzikos aidai", kuriame aktyviai reiškėsi kunigas T. Brazys. Buvo akivaizdu, kad prelegentė labai domisi šia tema, kolegė tiesiog mėgavosi ją pristatydama. Drįsčiau teigti, kad tai buvo vienas sėkmingiausių pranešimų.

Konferencijoje dalyvavo ir dvi trečiojo kurso studentės. Brigita Jurkonytė (dėst. dr. Vytautė Markeliūnienė) pristatė temą „7-ojo dešimtmečio ataidai operos teatro repertuare. Dirigento Rimo Geniušo veiklos pėdsakais". Tema svarbi, tačiau pernelyg plati tokio pobūdžio konferencijai. Prelegentė atrinko ir pateikė daug negirdėtos R. Geniušo archyvų medžiagos, pristatė intelektualaus dirigento asmenybę. Akivaizdu, kad autorei buvo sunku susisteminti tokią gausybę medžiagos, todėl, kiek skubėdama, viską pateikė gana paviršutiniškai. Gaila, kad pranešimams buvo skiriama mažai laiko, nes B. Jurkonytė yra viena tų muzikologių, kuri gali ir turi ką pasakyti. Linkėčiau pranešimą pateikti didesnėje konferencijoje, kadangi, mano manymu, R. Geniušo paveikslas – ryškus ir įvairialypis. Dar viena prelegentė, kuriai buvo įteiktas diplomas ir specialus prizas –­ Rasa Murauskaitė (dėst. dr. L. Budzinauskienė). Prelegentė pusę metų studijavo Paryžiuje („Erasmus" mainų programa) ir su klausytojais dalijosi įspūdžiais. Rasos pranešimas „Trys Ensemble InterContemporain veidai" buvo labiau panašus į išplėstą koncerto recenziją, analizuojančią kūrinių interpretacijas, bet, pripažinsiu, pateiktas gana įdomiai.

Kone daugiausiai diskusijų sukėlęs ir komentarų sulaukęs buvo paskutinis, ketvirto kurso studentės Silvijos Vosyliūtės (dėst. dr. Ramūnas Motiekaitis) pranešimas „Indijos reprezentacija 7-ojo dešimtmečio populiarioje Vakarų muzikoje". Prelegentė pateikė keletą muzikos pavyzdžių, kuriuose akivaizdi Indijos muzikos įtaka – naudojami netradiciniai instrumentai, ritminiai dariniai ir intonacijos.

Džiugu, kad Akademijoje vyksta renginiai, kuriuose gali atsiskleisti ir po truputį augti jauniausioji muzikologų karta. O dar smagiau, kai juose dalyvauja garbūs svečiai – profesoriai. Muzikologė prof. Audronė Žiūraitytė, sveikindama Sukaktuvininką, sakė: „Vienas įsimintiniausių dalykų, vykdavusių jaunųjų muzikologų konferencijose, kuriose teko pačiai dalyvauti, buvo tai, jog profesorius nuolat kažką užsirašinėdavo. Jis, rodos, viską žino, bet net studentų pranešimuose atranda dalykų, kuriuos užsirašo." Ir tikrai buvo įdomu stebėti, kaip jis intensyviai viską užsirašinėjo.

Kovo 9 d. Taikomosios dailės muziejuje klausėmės svečio iš Vokietijos, baritono Thomo Bauerio. Ne pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs žymus dainininkas yra nuolat kviečiamas koncertuoti įvairiose pasaulio šalyse. Vilniuje jis atliko Franzo Schuberto 24 dainų ciklą „Žiemos kelionė", jam talkino pianistė Lina Giedraitytė, kuri šiuo metu dirba koncertmeistere prof. Virgilijaus Noreikos klasėje. Tai nebuvo vienas tų koncertų, kurio pabaigos nesinori sulaukti, bet dainininkas muzikinę medžiagą interpretavo įtaigiai. Kadangi visa muzika niūri, 24 dainų koncertas šiek tiek prailgo. Galbūt tam įtakos turėjo gana monotoniškas lyriškas atlikimas, o gal pavadinimas „Žiemos kelionė", tarsi sugrąžinantis į žiemos skleidžiamą šaltį ir tamsą, už sienos gaudžiant Kaziuko mugei? Kovo 7 d. Th. Baueris vedė meistriškumo kursus LMTA studentams ir demonstravo įvairiausias kūrinių interpretacijos subtilybes, jo pastabos pasirodė tikrai vertingos.

Kovo 29-ąją karščiavo Nacionalinė filharmonija. Būta vieno tų koncertų, kurio pabaigos nesinori sulaukti. Nesistebiu, kad salė buvo sklidina, nes prie Nacionalinio simfoninio orkestro pulto stojo ypatingu talentu pasižyminti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla. Labiausiai stebino tai, kad smulkutė, iš pažiūros dar mažutė mergaitė suvaldė didžiulį kolektyvą, o jos mostai nuo pat pirmųjų taktų privertė sutelkti dėmesį tik į ją. Stebėdama dirigentę nieko negirdėjau, tik mėgavausi skleidžiama atmosfera. Pasimiršo, atrodo, ir tai, kad renginys skirtas Lietuvos narystės NATO dešimtmečiui (dėl šios priežasties koncerte apsilankė ir Lietuvos valstybės vadovai). Nuoširdumu ir švelnia šypsena ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką žavinti jaunutė dirigentė yra įvertinta ne viename konkurse, jos talentą pažymi ir solidūs karjeros pasiekimai, pripažinimas Vokietijoje ir Austrijoje.

Pirmoje vakaro dalyje skambėjo Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, op. 15. Jį skambino Andrius Žlabys. Tradicinis trijų dalių koncertas buvo atliktas kiek kitaip nei įprasta. Nors kūrinys labai sudėtingas, pianistas sugebėjo jį atlikti taip lengvai, tarsi kvėpuodamas kartu su publika.

Antroji koncerto dalis prasidėjo Ramintos Šerkšnytės opusu „Ugnys". Prieš porą metų šis kūrinys, greta L. van Beethoveno simfonijos Nr. 5 c-moll, op. 67, skambėjo Miunchene. Dirigentas Maris Jansonas ir Bavarijos radijo simfoninis orkestras sugalvojo koncertų ciklą, kuriame prieš Beethoveno simfoniją skambėtų po specialiai užsakytą kūrinį. Taip R. Šerkšnytei teko minėtoji Penktoji. Keli jos motyvai tapo „Ugnių" kompoziciniu pagrindu.

R. Šerkšnytės kūryboje jaučiami įvairios muzikos bruožai: minimalizmo, džiazo, folkloro, avangardo, jos muzika ekspresyvi ir kupina vaizdinių. Šiame kūrinyje autorė siekė atskleisti įvairias ugnies reikšmes, pademonstruoti spalvų gausybę, nuolatinį kitimą. Kūrinio skambėjimo sėkmę lėmė dirigentės interpretacija, kai buvo pajusta loginė muzikinė seka, išryškinti dinaminiai kontrastai, iškelti instrumentų tembrai. Opuso atlikimą galima pavadinti labai sėkmingu, nes po puikios premjeros Miunchene (2012 m.) tų pačių metų „Gaidoje" kūrinys nesuskambo taip gerai kaip norėtųsi, galbūt dėl netinkamai pasirinktos interpretacijos. Kovo 29 d. Filharmonijos salėje kompozicija vėl atgijo ryškiomis spalvomis.

Po R. Šerkšnytės kūrinio suskambo L. van Beethoveno Penktoji. Tai, ko gero, viena žymiausių ir dažniausiai atliekamų L. van Beethoveno simfonijų, bet toli gražu – ne lengviausių. Čia vėlgi sužibo M. Gražinytė-Tyla, pateikusi interpretaciją, kuri nuo pat pirmųjų taktų skleidė švarą ir grožį. O ir orkestrantai tą vakarą grojo ypač švariai ir tiksliai, nepaprastai vieningai, įsijautę į muzikinį audinį ir, rodos, paskendę dirigentės mostuose.

Koncerte patirtos emocijos išliko iki pat šiol. Tai buvo vienas geriausių kada nors girdėtų renginių, paperkantis atlikėjų nuoširdumu ir atsidavimu. Retai galime pasidžiaugti tokiu muzikos subtilumu. Norisi dar kartą nuoširdžiai padėkoti atlikėjams ir ypač dirigentei M. Gražinytei-Tylai už magišką ir meditatyvią atmosferą.

Džiugu, kad koncertų salės vis rečiau būna pustuštės, o ir klausytojai tobulėja (neploja tarp kūrinio dalių).