Rita Nomicaitė. Jono Bendoriaus fenomenas

Muzikos ir teatro akademijos 80-mečiui

Jonas Bendorius muzikos istorijoje pirmiausia ryškėja kaip vadovas-asmenybė. Atsakingiausiose savo pareigose – Kauno ir Vilniaus konservatorijų direktoriaus(-ių) pavaduotojo ir direktoriaus – jis dirbo laisvos Lietuvos ir pačiais sunkiausiais – istorinių kataklizmų metais, per sovietų bei nacių okupacijas.
Iš pradžių man buvo nesuprantama, kodėl apie šį, su Kauno konservatorijos direktoriais Juozu Gruodžiu, Kazimieru Viktoru Banaičiu petys petin bendradarbiavusį (ėjusį Kauno konservatorijos inspektoriaus pareigas), Vilniaus muzikos mokyklos, LSSR laikais – Vilniaus konservatorijos direktorių, įvairių draugijų pirmininką, autoritetingą muzikos kritiką nėra parengta jokios išsamesnės biografijos. Pasirodo, archyviniai duomenys ir kolegų, studentų prisiminimai (pastarųjų gal dar per mažai sukaupiau?) atskleidžia tik sausus faktus – datas, pareigų pavadinimus, ar kalba itin lakoniškais įvaizdžio apibūdinimais. Laikui bėgant, gal pavyks rasti jo asmeninių laiškų ir kitokių dokumentų, padedančių atsakyti ir į klausimą –­ kaipgi tas žmogus, muzikantas, visas pervartas ištvėrė, kiek ir ką jam tas kainavo?
J. Bendorius 1950 m.Jonas Bendorius – iš Skaisčių kaimo, Marijampolės krašto, inteligentiško ūkininko sūnus. LTSR Valst. konservatorijos fonde Nr. 410 (Valstybiniame literatūros ir meno archyve) saugoma „Jono Bendoriaus muzikinės veiklos charakteristika“, kurią, sprendžiant iš stiliaus, jis pats parašė. Joje pasakojama: „1904 metais (J. Bendorius –­ R. N.) gavo vargonininko vietą Vištytyje, kur išbuvo iki 1907 metų. Ten privačiai mokydamasis baigė visą gimnazijos kursą ir pasirengė konservatorijon. Jo vadovaujamas choras žadino pasienio lietuviuose tautinį susipratimą ir norą priešintis tais laikais stipriai jaučiamai vokietinimo įtakai. Gyvendamas Vištytyje, pradėjo lietuvių spaudoje rašinėti muzikos klausimais.
1907 m. įstojo į Varšuvos konservatorijos vargonų skyrių, vadovaujamą prof. M. Surzinskio, kuris J. Bendorių išstatydavo viešuose studentų koncertuose su jo parašytom fūgom ir kitom kompozicijom. Šalia studijų konservatorijoj, J. Bendorius suorganizavo privatinę teoretinių muzikos mokslų grupę ir buvo aktingas Varšuvos lietuvių draugijos narys. 1910 m. vasarą, per atostogas, kartu su A. Iešmanta Marijampolėje pirmą kartą pastatė M. Petrausko operą „Birutė“.
1912 m. diplomo reikalavimais baigęs Varšuvos konservatoriją, apsigyveno Marijampolėje, kur išgyveno iki 1920 metų kaip vargonininkas ir vietos progimnazijų, gimnazijų (tarp pastarųjų – Rygiškių Jono – R. N.) ir pedagoginių kursų muzikos mokytojas. 1911 metais kartus su A. Iešmanta ir M. Gustaičiu įsteigė Marijampolėje muzikos, literatūros ir dramos draugiją „Gabija“, kuri gausiai rengdavo lietuviškus vaidinimus, koncertus ir paskaitas. Nuo 1913 iki 1920 metų buvo šios veiklios draugijos pirmininku ir choro dirigentu. Laisvu laiku rinko ir chorui perdirbinėjo liaudies dainas. Šių, mišriam chorui sutaisytų, dainų rinkinys atspausdintas 1920 m. Dainos visuomenėje labai išpopuliarėjo ir buvo reikalas išleisti jų antrąją laidą, kuri taip pat jau visai išpirkta. J. Bendoriaus darbas Marijampolėje pasižymėjo uoliu muzikinės kultūros skleidimu. Čia jis, tarp kitko, vedė didelį pasisekimą turėjusią privačią muzikos studiją (...)
1920 m. J. Bendorius išvyko studijuoti į Leipcigo konservatoriją kompozicijos, teorinių muzikos mokslų ir muzikologijos. Leipcigo konservatoriją diplomo reikalavimais, baigė 1924 m. Baigdamas šią konservatoriją, be reikalaujamų kompozicijos dalykų, parašė didesnę mokslinę studiją tema „Uvertiūros formos išsirutuliojimas istorijos šviesoje“.
1924 m. J. Bendorius pradėjo dėstyti Kauno konservatorijoje; 1935–1940 m. ėjo inspektoriaus pareigas. 1940–1944 m. vadovavo Vilniaus muzikos mokyklai – Bendoriaus rūpesčiu faktiškai ji buvo tapusi dar viena aukštąja muzikos mokykla Lietuvoje. Grįžę sovietai 1944 m. rugpjūtį J. Bendoriui paliko Muzikos mokyklos direktoriaus postą, o 1945–1949 m. (iki konservatorijų skaičiaus sumažinimo, paliekant vieną) muzikologas vadovavo Vilniaus valstybinei konservatorijai. Tuo pačiu metu jis kartu buvo Muzikos teorijos ir kompozicijos katedros vedėjas, iki 1947 m. – ir teorinių mokslų dekanas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad J. Ben­dorius buvo šaltakraujis valdžiažmogis.. Įspūdį lengvai paneigia vien faktai, kad jį pirmininku išrinkdavo nevalstybinės draugijos. Be minėtosios „Gabijos“, jis vadovavo „Dainos“ (penkerius metus), „Kanklių“, Lietuvių muzikų (šiai – nacių okupacijos laikotarpiu) draugijoms. J. Bendorių įvairiausiems muzikiniams reikalams kviesdavosi ir valstybinės komisijos – spręsti muzikos vadovėlių leidybą, organizuoti Dainų šventes ir kt.
1945 m. gegužę J. Bendorius „išrenkamas“ „Lietuvos TSR Tarybinių kompozitorių sąjungos“ pirmininku. Skrupulingi posėdžių protokolai (ar kažkas galvojo apie jų, tokių detalių, reikšmę ateičiai? Kai kurios kitos kūrybinės sąjungos protokolus tyčia sumozodavo) atskleidžia tikrąją J. Bendoriaus laikyseną okupacijos atžvilgiu. Realiai viską tvarkė Sąjungos sekretorius Abelis Klenickis, Bendorius laikėsi nuošalėje, už ką buvo baramas, 1948 m. atleistas. Muzikologas nuo pirmųjų TKS sukūrimo akimirkų pateko į gerai žinomą nuolat ujamųjų grupelę, kurią sudarė, priminsiu, Juozas Pakalnis, Jonas Nabažas, Jadvyga Čiurlionytė. Su J. Čiurlionyte Bendorius per bendrą veiklą buvo susibičiuliavęs dar Leipcigo konservatorijoje; išliko bendraminčiais ir prie sovietų. Šiedu muzikologai gynė puolamus kolegas ir jų kūrinius, o jų argumentai buvo labai panašūs ar vienas kitą pratęsiantys, profesionalūs, be nuolaidų ideologijai.
„Mums labai būtų brangi Maskvos kompozitorių nuomonė. Mes dar nežinome aiškiai, kur baigiasi realizmas ir prasideda formalizmas“ – 1948 m., gelbėdamas nuo uždraudimo Stasio Vainiūno Poemą simfoniniam orkestrui, gudragalviškai kalbėjo J. Bendorius.
Greta TKS „svarstymų“ (visi susirinkimai praktiškai buvo šio „žanro“) stenogramų, J. Bendoriaus asmenybiškumą nemaža dalimi atskleidžia jo straipsniai laisvos Lietuvos periodikoje, pagrindiniuose šalies dienraščiuose – „Lietuvoje“, „Lietuvos aide“ (surinkti šio muzikologo tekstus –­ ateities svarbus uždavinys). Laikantis sovietinės ideologijos, vis dar pamanoma, kad meno kūrinių recenzijos dienraščiuose anuomet spausdintos, nes daugiau nebuvę kur. Tačiau tai – netiesa. Nuolat eidavo meno reikalams specializuoti žurnalai ir laikraščiai, kartais net po keletą, o valstybinio statuso leidiniai globodavo visus valstybei svarbius barus. Ir ne tik dėl to dabar tie pagrindiniai dienraščiai atrodo intelektualesni už dabartinius: apie meną juose rašydavo ne žurnalistai, o menininkai-profesionalai. Siūlau J. Bendoriaus ištisą recenziją apie Vytauto Bacevičiaus koncertą. Ši recenzija nėra pati iškalbingiausia, į ją noriu atkreipti dėmesį, nes ji nepaminėta knygos „Vytautas Bacevičius. Gyvenimo partitūra“ (sud. Ona Narbutienė, 2005) bibliografijoje: „(1934 – R. N.) XI. 2. Konservatorijos salėje vyko vargonų koncertas, skirtas Vytauto Bacevičiaus vargoninei kūrybai. Vargonavo pats kompozitorius. Žinoma, nenuoseklu būtų plačiau kalbėti apie pianisto vargonavimą ar ieškoti jo vargonavimo silpnų pusių. Kaip pianistas, savo uždavinį jis atliko net gana gerai. Čia kiek pakalbėsime apie koncerte vargonuotus kūrinius.
Pas mus vargonai įsivaizduojami tik kaip bažnytinis muzikos instrumentas. Tikrumoj taip nėra. Vakarų kultūros šalyse vargonus užtiksime ne tik žymiose koncertų salėse, bet dažnai ir turtingesniųjų piliečių salonuose. Anglosaksų šalyse vargonai – mėgiamas kino lankytojų instrumentas.
Ir Vytautas Bacevičius, rašydamas savo kūrinius, vargonus traktavo kaip koncertinį instrumentą. Bažnyčiai šios rūšies kūryba visai nepriimtina. Ekspresionistinei –­­ su gera futurizmo doza – autoriaus muzikai vargonai gražiai pasitarnavo: čia tiek spalvų, jų kombinacijų, tiek jėgos laipsniavimo galimybių. Faktūroje didžiausia fortepijono ir orkestro technikos įtaka. Dažnos ir ilgos „kapotinės“ vietos, žinoma, yra svetimesnės vargonų technikos dvasiai ir veikia kiek varginančiai. Labai silpnos pedalų partijos. Pedalai yra labai svarbi vargonų dalis: mokamai išnaudota, ji žymiai pakelia vargoninių kūrinių vertę ir labai sustiprina jų išraiškos jėgą. Kūriniai, kuriuose stipriai pasireiškia programinis elementas, vargonuojami be pedalų, daug nustoja savo grožio.
Reikia pažymėti, kad Vytautas Bacevičius yra aukštos erudicijos kompozitorius. Iš vargonuotų kūrinių pažymėtinas trijų dalių, gana stambus, savotiškos formos Antras žodis, op. 21. Mažiau man patiko Lietuviška daina Nr. 1. Neperdaug charakteringas motyvas modernios harmonijos aplinkumoj visai nublanksta ir klausytojo neveikia. Kur kas vertingesnė ir charakteringa yra Lietuviška daina Nr. 2. Nenorėčiau girti ir Marche Funebre, op. 24. Turim gedulingų maršų pavyzdžių, kur ir kuklesnėm priemonėm galima klausytoją stipriau paveikti. Labai puikiai pavyko miniatiūros Leggierezza ir Miniatiūra, ypatingai pirmoji. Didingai skambėjo Jūros poema op. 26. Gilų turinį reljefingai iškėlė sumaniai vartojamos programinės priemonės. Veikale daug gyvybės ir dinaminės jėgos. Autoriaus kūrinių eilėje, šis vienas pačių žymiųjų. Savo pobūdžiu V. Bacevičiaus vargonų muzika yra artimesnė paskutinių laikų anglosaksų „pritaikomajai“ vargonų muzikai, žinoma, vartojama ne bažnyčiose.
Šiaip ar taip vertinsime V. Bacevičiaus žygį, bet jo pastangos koncertinėj vargonų kūryboj ieškoti naujų kelių, naujų išraiškos priemonių yra visai pateisinamos ir girtinos“ („Lietuvos aidas“, 1934-11-05).
Adekvačiausią straipsnį apie J. Bendorių yra parašęs jo jaunesnis bičiulis, bendražygis įvairiuose muzikos reikaluose, be to, perėmęs kritikos stilių ir pareigas, Vladas Jakubėnas („Muzikos žinios“ [JAV], 1955, vol. XXI): „Teko pažinti Bendorių kaipo itin taurią, sąžiningą ir takto pilną asmenybę. Kartu gi jis buvo ir plačios erudicijos muzikas. Jo ramus, susilaikantis būdas netrukdė jam turėti savo aiškią nuomonę ir ją nebijoti pareikšti. Tai jis ne kartą parodė savo muzikos kritikose, kur jis kartais susilaukdavo įvairių nemalonumų, bet visuomet griežtai laikydavosi savo pareikštos nuomonės. (...) Keistas kontrastas tarp gilaus pasiruošimo ir tolimesnio neveiklumo yra J. Bendoriaus paslaptis, kurią jis nusinešė į karstą.(...) Juk yra daug kompozicijos skyrius baigusių muzikų, kurie pasilieka tik pedagogais, dirigentais, chorvedžiais, nieko reikšmingesnio nesukurdami; taip pat ir daug diplomuotų vargonininkų ir pianistų nėra geri koncertantai. Tačiau dažniausiai jie vis dėlto ką nors rašo, ar groja, ar skambina, naudodami įgytąsias žinias ir techniką. Jono Bendoriaus atvejis pasilieka retas ir stebinantis. Tai nemažina, žinoma, jo nuopelnų kaip gilaus muzikos kritiko, kruopštaus ir sąžiningo mokytojo ir gero muzikos auklėjimo institucijų administratoriaus. (...)
Atrodo, J. Bendoriui buvo pavykę rasti gražią neutralią liniją ir per antrą rusų okupaciją, išvengiant didesnio „pasižymėjimo“ su Stalino premijomis, gausybe orinų ir pan., bet kartu paliekant vadovaujamoje pozicijoje. Kas J. Bendorių pažinojo, tas neabejoja, kad ir okupacijos sąlygose jis buvo pasilikęs geru, nuoširdžiu ir tauriu lietuviu savo taktingas būdo savybes naudojančiu tam, kad padėtų muziką studijuojančiam lietuvių jaunimui sovietų valdžios teikiamose ribose ir rėmuose. Jei J. Bendorius neišnaudojo savo plačių galimumų ir mirė neatidengęs savo „paslapties“, matyt, jam taip buvo lemta. Jo „Beauštanti aušrelė“ pasiliks svarbia ir vertinga mūsų chorinės literatūros dalimi, o jo atminimas gyvuos mūsų tarpe kaip aukštos erudicijos ir tauraus skonio muziko, kurio vaidmuo buvo šviesus ir lietuvių kultūrai naudingas visose pareigose, jam tekusiose mūsų tėvynėje, tiek laisvoje, tiek ir okupanto jungą benešančioje“.
Įdomu, ar į LMTA jubiliejinių renginių vainiką įaustas bent garsiausių jos menininkų pagerbimas prie kapų – pradedant jų sutvarkymu. Jonas Bendorius palaidotas šalia Mykolo Bukšos (prieš pora metų LNOBT jo kapu nesirūpino, nežinau, kaip dabar), šalia Juozo Tysliavos – netoliese nuo Vinco Mykolaičio-Putino ir Balio Sruogos.
Tebegyvuojantis Jono Bendoriaus kaip sausuolio akademiko, vos ne retrogrado, mitas turėtų būti pamirštas. Savo mintimis ir darbais jis tvirtai rėmė muzikos ateitį.

J. Bendorius (sėdi dešinėje) su prof. K. Galkausku ir studentais 1949 m. Nuotraukos iš LMTA muziejaus archyvo