Jei manęs pasiteirautų, kodėl myliu džiazą, atsakyti būtų paprasta, o gal ir ne. Čia panašiai, jei moteris paklaustų: kodėl ją myliu? Pradėsi vardyti, pradėsi skaičiuoti – už ką, ir meilė jau bus iš išskaičiavimo. O jei visai paprastai – myliu, ir tiek – be išskaičiavimo.

Fotografuoti džiazą gal nėra labai specifinė fotografui veikla. Ji nėra pavojinga. Nesulyginsi su karo fotografais. Yra, žinoma, niuansų. Kaip dailidė ar stalius žino, kokį oblių ir kada naudoti. Dailininkas žino, kada ir kokį teptuką paimti tinkamam potėpiui. Techniškai sunkoka buvo juostelių laikais. Ypač scenoje. Trūksta šviesos, trūksta jautrumo kokybiškam kadrui. Juostelę reikėjo naudoti labai apgalvotai ir taupiai. Tai disciplinuoja.

Viena išlieka, nepaisant skirtingų technologijų, – noras pagauti įdomų kadrą. Internete mirga viena į kitą panašios nuotraukos: muzikantų, pučiančių įvairias dūdas, spaudančių klavišus, braukiančių per stygas, mušančių būgnus, būgnelius ir lėkštes. Jei koncertas – tai ir prasideda išskirtinio kadro medžioklė. Deja, vaizdas, kėlęs pasigėrėjimą sėdint salėje („na štai, pagaliau, pagavau superkad­rą“), grįžus namo pasirodo visai nežavus, neįdomus, nenusisekęs.

Štai todėl laukdamas to atsiųstojo iš dangaus toliau linguoji į taktą ir... Dažnai užsiklausai, užsimiršti. O taip! Juk reikia fotografuoti! Ir atvirkščiai – įsijautęs į fotografavimą matau veidus, figūras, jų kompoziciją, emocijas, šviesas, šešėlius, artimus ir tolimesnius planus, ėgi muzika tuomet nutolsta. Net gaila pasidaro, gal ką gražaus praleidau.

Ir nors minėjau, kad tai neprilygsta karo fotografavimui, traumą, o ypač ausies, gauti įmanoma. Kartą Kaune prasidedant festivaliui kilo tradicinis oro balionas. Netikėtai man pasiūlė skristi. Ooo, tai buvo mano pirmas skrydis oro balionu! Puikus oras, vakarėjantis Kaunas iš baliono. Kol skridome, nutūpėme ir grįžome į koncertų salę, koncertas buvo prasidėjęs. Vietos, kaip įprasta fotografams pirmoje eilėje, neliko. Pasieniais prasigrūdau scenos link, pasilipau laipteliais. Trimitą jau pūtė norvegas Nilsas Petteris Molvaeris. Jį mačiau profiliu. O dar kontrapšvietimas, scenos dūmai. Iki šiol man šis kadras vienas gražiausių (nuotrauka – žemiau). Tik nufotografavęs pajutau, kad stoviu prie didžiulių garso kolonėlių. Tiesiai į ausį. 

 

Nilsas Petteris Molvaeris

 

Vienas iš malonesnių džiazo kelionės nuotykių – sudaryti, lipdyti savo knygą „Džiazas ir miestas“. Ieškant faktų apie pirmąjį džiazo festivalį Lietuvoje įdomybių netrūko. Renginys vyko senokai, 1968 m. Elektrėnuose. Faktų ir žinių beveik nelikę. Liudininkų vis mąžta. O tuo metu Elektrėnai buvo jaunas, augantis miestas. Labiau žinotas kaip gyvenvietė šalia didžiausios elektrinės Baltijos šalyse su trimis didžiuliais kaminais. Istorinį knygos skyrių siekiau parengti enciklopediškai tiksliai, naudingą muzikologams, muzikantams, džiazo mylėtojams, na, ir knygų mėgėjams. Faktų paieška prilygo detektyvui. Lydėjo netikėtos pažintys bei prisipažinimai.

Save be džiazo sunkiai įsivaizduoju. Be susitikimų su muzikantais. Kadaise kirbėjo utopinė idėja – parodyti, kaip sklinda muzika, perteikti tai savo nuotraukose. Nesu įsitikinęs, ar pavyko, nes nei tikslas, nei rezultatas nėra apčiuopiami – kaip ir pati muzika. Iš apčiuopiamų dalykų liko knygos, negatyvai, skait­meniniai vaizdai. Kas iš to? Galbūt laikas juos sutvarkyti ir paskirstyti džiazo festivalių miestams. Lai gyvena festivalių muziejuose ir archyvuose – istorijai: Birštone, Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Elektrėnuose. Prieš daugelį metų nedrąsiai pradėjęs būsiu pamažu vis stip­riau prisilietęs ir prisidėjęs.

 

Fotoreportažas iš „Vilnius Mama Jazz“ ČIA

 

Vytauto Suslavičiaus nuotraukos iš Rusų dramos teatre gegužės 27–29 d. vykusio XIX tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Mama Jazz“

 

 

Janas Maksimovičius

 

Dmitrijus Golovanovas

 

Mindaugas Vadoklis

 

Denisas Murašovas

 

Vladimiras Čekasinas ir Ana Čekasina

 

„Katarsis“