„Wikimedia Commons“ nuotr.

 

Halyna Kruk (g. 1974 m. Lvive) – viena ryškiausių šiandienos Ukrainos poečių. Literatūrologė, vertėja, Ukrainos rašytojų asociacijos ir PEN klubo narė, šešių poezijos rinkinių autorė, įvairių prestižinių premijų ir literatūros konkursų laureatė. Dėsto ukrainiečių literatūrą Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete. H. Kruk poezija lietuviškai skelbta antologijose ir periodikoje, ji ne kartą viešėjo Lietuvos poezijos festivaliuose ir kituose renginiuose. 

Vertėjas

 

× Halyna Kruk

 

* * *

ištrauksi vasario mėnesį tarsi trumpą degtuką

išlukštensi iš pakuotės ramybės tabletę mėlyną

 

kaip tu vadinaisi? gyvenime tam, kur žmonės

mirdavo savo mirtim nuo senatvės pavargę

 

ir dievas šiek tiek prisimerkęs žiūrėdavo kaip jie stengias

proproanūkių vardus neįprastus prisiminti

 

gyvenime kur anūkai vasarį ilgiausiai miegodavo

vartydamiesi lovoj prašydavos namie pasilikti lig vasaros

 

gyvenime kur namuose visad buvai namuose

namuose kuriuose visada vasara buvo vasara

 

gyvenime tam kuriame nežadino nieko sirenos

kur blyksnis nereiškė kad jau tikriausiai artėja raketos

 

gyvenime tam kuriame mamos atidėdavo ateičiai

tai ko vaikams nevalia ką dar anksti jiems žinoti:

 

veriančias ir skaudžias nežmogiškas ir nevaikiškas

patirtis su kuriomis negali gyventi numirti

 

tam gyvenime kur draugai iš nelaisvės negrįžę

triukšmingu pulku įsiveržia į tavo palatą

 

ir kol tu nukryžiuotas miegi

nuo tavęs suspėja paslėpti

 

raudoną tabletę

 

 

* * *

mažąją oficiantę surado paskutinę.

dar vakar ruošė mums kavą, susikaupusi ir rimta.

 

prasidėjo suaugęs gyvenimas, nusprendė – padirbės šią vasarą,

o tada bus aišku, kokį toliau rinktis kelią ir ko mokytis.

 

o kelias – štai jis, su aviacinės bombos išmušta duobe,

kad ir ko mokytumeisi, mažyle, neišmoksi, kaip išgyventi,

 

kai tave perveria metalinės skeveldros, kaip išlikti

susidūrus ore su armatūros strypu, kaip išvengti

stiklo ir betono sprogimo bangos.

 

priimk ją, Viešpatie, į savo dangaus aukštąsias be egzaminų,

juk iš tiesų niekas iš mūsų neturi laiko pasiruošti,

kai toks pašėlęs tempas, kai toks pamišęs pasaulis

 

2024 05 20

 

 

Bučinys

 

lietus auga įstrižai

kaip pirmoko rašysenoj

negrabiai apvedu tavo lūpas

o pirštai priešinasi kontūrų glotnumui

negeba susidoroti su forma

– kartok paskui mane paskiemeniui, – sakai, – lūū-poos

kartoju: lūū-poos

– tokia sutrikus, – sakai, – tarsi pirmąkart

antrą kartą bet argi kas prisipažintų

 

1993

 

 

 * * *

šviesos nušvis visiems, tačiau ką daryti

su nepakeliamu skausmo akmeniu, sizifai,

 

ką daryt su rauda, kuri kaip kaulas stringa gerklėj,

petrai ir povilai, numaldyti audras –

argi tai mirtingojo galioms?

 

kuo užtaisyti skylę atsiminimuose apie praeitį,

kuri lūžinėjančiais nagais kabinasi durų staktų,

o staiga išeit nepavyks, lik su manim per amžius,

 

šviesaus atminimo berniuko-mergaitės-vyro-moteries-vaisiau,

tamsios atminties naktie, po kurios neišauš rytojus,

 

saulė leisis ir tekės, kaip buvo skelbta,

žuvis plauks į tinklus, tas, kam skirta, kalbės,

liudys, pamokslaus, nepaisant visų netikėjimų

 

žolės augs kitam iki kelių, iki juosmens,

iki kaklo, kur raudos kaulas, petrai ir povilai, strigo

 

kur nepakeliamo skausmo akmuo, sizifai, kažką prislėgs,

kur šviesa perskros kiaurai, jėzau, perverdama kūną,

 

sako, nebijok, tai dievas, tegu net tu abejoji,

ir niekas aplinkui to nepasiruošęs priimti,

 

tai dievas negailestingas, kuris sudegina viską lig pašaknų ir pradeda

viską iš naujo nuo šviesos sukūrimo

 

2022 07 23

 

 

* * *

kiekvienąsyk atsikvepi po žodžių

„raketa liovėsi egzistavusi“

tarsi ji pati būtų susivokusi ir dingusi

atgailavusi ir nusprendusi nežudyti

 

kalba visur ištisai sąlygiška labai netiksli

tarsi anksčiau būta iš esmės ne taip ir svarbu

o dabar nesinori taikstytis:

kažkas jas numuša kažkas suteikia tau pranašumo

šitose lenktynėse su mirtimi

 

gali žodžiu pastumti žmogų po traukiniu

o galima užkalbėti dantis persigandusiai kūdikio motinai

 

šitoje metro stotyje visi laukia kol atšauks oro pavojų

kad pagaliau galėtų grįžt prie įprastinės dienotvarkės

 

tarsi tikėtų

kad prakeikta raketa galėti praskrieti per plauką

ir neužkabinti ir nepalikt jokio pėdsako

 

žmogus merdėja pamažu nepastebimai

o tada vieną dieną staiga suvokia

kad jau nebegirdi atšaukiant pavojų

                                                             

2024 07 16

 

 

* * *

nieko daugiau neprašė, tik cigarečių ir energinių gėrimų,

perduodavo jiems cigarečių ir gėrimų, o paskui keikė save,

kad paklausė, tai taip nesveika, taip rizikinga,

 

niekas iš jų nenumirė nuo opos ar insulto, girdi,

niekas iš jų nenumirė nuo širdies ir kraujagyslių,

niekas iš jų neužmigo vidury mūšio,

visi išliko sąmoningi iki paskutinio dūmo,

 

paliko ją negalinčią užmigti

su žalingu įpročiu verkti

 

2023 06 15

 

 

* * *

su kiekviena karo diena

mano išgyvenimo krepšys

darėsi vis lengvesnis.

pirmiausia išėmiau iš jo maistą,

palikusi tik vandenį

ir kaloringą batonėlį.

kiek ten žmogui reikia,

kad jaustumeisi saugus.

tada peržiūrėjau drabužius:

jokių apatinių,

jokios pamainos,

išskyrus atsargines kojines,

šilčiausią striukę,

patogiausius batus.

tik universalūs daiktai,

su kuriais gali bėgti, kristi,

gulėti dulkėse,

ant šaltų grindų rūsyje,

neaiškiomis sąlygomis.

užuot pakeitusi didesniu,

išėmiau kirvį,

pasidėjau prie gulto,

vis šioks toks ginklas po ranka,

knygą pakeičiau sąsiuviniu,

ir taip niekas neužeina,

be maniškio.

popieriai praverčia daugeliu atvejų,

dokumentus susirinkau, išsidėliojau,

užkišau slaptoje kišenėje:

savaime suprantama, savo egzistavimo įrodymą,

savaime suprantama, dokumentą apie išsilavinimą,

savaime suprantama, liudijimą santuokos,

nuosavybės teisės į būstą,

kuriame šita išgyvenimo kuprinė.

toli gražu ne kiekvienas spėja ją susikrauti,

toli gražu ne kiekvienas – pasiimti.

 

o pasirodė, kad net raktai

nereikalingi

 

2022 04 26

 

 

* * *

kalba pradingsta kaip vanduo tarp delnų

laiko sausra raižo karo kraštovaizdį

 

mes stovim ir einam stovim ir einam vienu metu

tarsi po vandeniu tarsi viršum vandens

dangaus sūpuokles sūpuodami ant pečių

 

rankų vėliavos plasta pykčio prieblandoj

iš lizdo iškritusių paukštelių ašuotėmis

 

vaikystės žvaigždė – valtelė kurios nesulaikysi –

kloja kruviną patalą ant nulaužytų blogio ūglių

 

kelias į meilę – adatos giedojimas lėtas

kur žodžių vietoj – mirties nenuilstantis malūnas

 

kur – sulig kiekvienu žingsniu – maldų skambėjimas liūdnas

daužo kaktą į lėtus kaltės griuvėsius

kur – sulig kiekvienu žingsniu – atminties krateriai žydi kaip nendrės

 

žemė persijota per negailestingą ugnies sietą

neapykantos trimitai – čia vietoj nakties stovėta namų

 

vėjas nulaižo ašaras našlaičiais virtusiems medžiams

tarytum šuo prie upės pririštas virvele

 

2023 06 13

 

 

* * *

ką mes pasakysime mirčiai:

ne šiandien, ne dabar,

ne dėl šitos smulkmeniškos priežasties,

ne iš šito skausmo,

ne taip įsikarščiavę,

reikia viską pasverti,

visus pliusus ir minusus,

užkamšyti visas skyles darbe,

užraukti visus būtinus reikalus,

rasti, kam perduoti

prisiimtus moralinius įsipareigojimus.

tėvai seni, vaikai maži,

neapmokėti pasitikėjimo kreditai,

nepateisinti dideli lūkesčiai,

nesutvarkyti asmeniniai archyvai,

nepublikuoti vertimai,

neišsakyti pokalbiai,

nebaigti rašyti eilėraščiai,

amžinai kažkokie atsikalbinėjimai.

gyvenimas it pernelyg ilgas eilėraštis,

kuriame vis pridedi ir pridedi eilučių,

nors jau nuo pat pradžių supranti

sumanymo beprasmybę

ir atlikimo menkystę.

ką mes pasakysime mirčiai šiandien?

 

 

* * *

graužti save. melstis žuvusiųjų vardais.

mylėti tuos, kurių nei prisiliesi, nei apkabinsi.

pasaulis nuolaužom byra. atskirai įkvėpimas. ir atskirai iškvėpimas.

Viešpatie, aš pasiklydus, ką sako čia nuimtiesiems nuo kryžiaus –

palaidotiems tarp trijų pušų, miške žmonių paliktiems:

mudu dalijamės viena ašara, vienu krauju ir kūnu,

viena skausminga atmintimi apie pasaulį, bendra kaip kapas

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Antanas A. Jonynas