Pasikartojimai

Atsiskyrėlio mizantropija
Mažame Ustronės dvare,
Tarp medžių, laukų,
Nesaugi egzistencija
Nuolat grimztant į praeitį,
Atsisakius visko, kas galėtų suteikti
Šeimyninę laimę; juodų debesų
Tirštumas, perlamutriniai lietūs,
Kriauklės baltumo sniegas ir knygos,
Sugrąžinančios Vilnių,
Jo prašmatnius salonus,
Gyvuosius paveikslus, filaretų
Persekiojimą, bukų valdininkų povyzas,
Kyšininkų armijas, užtvindžiusias
Tamsiojo romantizmo klostes;
Nekenčiant tokio gyvenimo,
Pasitraukus į keistą liūdesį,
Tyrinėjus moterų pirštų sandarą,
Po jų drabužiais žvelgus ne į paslaptis,
O į anatomiją,
Gydžius džiovą, o labiausiai
Bjaurojančius mūsų sielas
Raupsus, kurie per amžius
Išlieka tokie patys, kaip ir einančios
Plačiais srutų vieškeliais minios,
Prieš šimtą metų Stanislovo Moravskio
Memuaruose
Ir šiandien...

 

Muziejus

Salėse slankioja šešėliai
Kaip pelės sukaustyti
Mažomis grandinėmis,
Tokie bailūs.
Paveikslai tyli, sukabinti savo vietose,
Ir laukia žiūrovų,
Net nesvarbu, kas stebės jų varganus potėpius,
Vieniša užuolaidos klostė
Lengvai siūbuoja, lyg čia
Būtų pralėkęs vaiduoklis,
Dulkės knibžda aukso smiltelėmis,
Parketas išvaikščiotas, nors pėdų nėra,
Sapnų viešpatijos vieškeliai,
Kur kelias nuves?
Atokiai stovi kėdė, laikrodis,
Negalintis prisiminti, kas vyko
Prieš pusšimtį metų, ir nors kas kartą
Išmuša valandą šiems aukso ornamentams,
Bet nebegirdi poeto balso, juodame laiko lake
Akantų tylos sąnašynai.

 

Portretas

Rūstus profilis nekalba
Tylos pilnatvėje
Žvilga marmuras lyg regėtų
Kažką už šių sienų,
Neaišku, ar pozavo jam gyvas
Ar po mirties. Tas pats nuo visko
Pertekusiai istorijai, be skrupulų
Sutraukti antakiai, neišduodantys
Asmeniškų rūpesčių
Nei pykčio, tik kažkokį bejėgiškumą
Tapatybės pojūtį
Ir koks skirtumas apskritai, ką jis veikė
Anoje epochoje, mus pavergia kiti
Dievai – beveidžiai.

 

Dailininko klajonės

Permatomas kaip kalnų krištolas
Oras
Tuose debesų masyvuose
Skęstantys griuvėsiai
Ir tiltai
Saulės nulietose valdose
Teptuko skubėjimas
Kaip ir gyvenimas tarp šviesos
Ir tamsos kontrastų
Iš tolimų Italijos slėnių riedant namo
Vežime su nutapytais paveikslais
Ir penkiais vaikais bei slėptąja žmona
Vis aukštyn į šaltą ir lietingą Vilnių
Siauras pažliugusias jo gatves
Iš Italijos grįžtantis Kanutas Ruseckas

 

Durys

Ji uždaro duris ir jaučia,
Kaip velkasi iš paskos dvokaus kvapo šleifas,
Kaip jis tįsta išsidriekdamas, kaip spindi
Nuvalyti nieko neregintys veidrodžiai,
Kaip merdi tyloje sukaustytos kėdės
Ir kiekvieną langą graužia dulkių pėdsakai,
O sename paveikslo kampe išsiskleidžia
Kažkada žemėje pasėtas augalas,
Prieš šimtus metų, tos sėklos laukimas
Aliejaus lauko inkliuze
Toks pat neįmanomas lyg pavasario žiemą,
Bet šio sunkaus meto purvą nugremžia
Ryškus spindulys, paslapčiomis išnarpliojęs
Iš šių labirintų išvedęs į lauką.

 

Litvakų pėdsakai

Čiupinėjame mėlynus medžius
Batų porą – žalią ir raudoną
Rausvai nutaškytą asiliuką
Skraidančius laikrodžius
Medinių namų lūženas
Vieną kitą dulkę ant auksinių Soutine rėmų
Vienišas žvakides – kraupų geto kauksmą
Bėgimą ir grįžimą į pažadėtąją žemę
Belos šypseną, kraujo lašą
Tykšantį žemyn nuo lubų ant parketo
Švarų kaip nosinė dangų
Strazdanotų ėriukų juodus kvadratus
Žalią smuikininko ilgesį
Juk viskas ant stogo sudėta:
Nuplėštos užuolaidos
Tyvuliuojantys spalvų ežerai
Akys veidrodžiai stebintys mus:
Lėki į bejausmį švininį rytą
Leiskis iš sapnų žemyn,
Vienintelį švarką atidavęs kažkam
Mums juk reikia nuogumo
Ir uždrausto vaikų krizenimo
Kaip aukso veršio dykumoje.

 

Inspektorius Luisas

Jis ieško paveikslų, kuriuos pavogė
Vargšai mokinukai,
Pabėgę iš pamokų ir klajoję po muziejų,
Pilną keistų daiktų
Inspektorius Luisas verčia jų kišenes:
Spąstai pelėms, išmanus mobilusis,
Kelios cigarečių nuograužos,
O dingę paveikslai? Pašiurpę prižiūrėtojos
Inspektorius Luisas atidžiai tyrinėja
Pėdsakus paliktus ant tualetų sienų,
Ir salių subraižytą tušinukais parketą
Galbūt inspektorius Luisas suras kokią
Mirusią lėlę, bet ne
Pagrobtą Marko Šagalo paveikslą,
Kuriame skraidantis laikrodis
Skrodžia raudoną kaip granatai dangų,
O ryškus gaidys dega lediniuose stoguose.

Galbūt nemylėjęs vargšų mokinukų,
Prarastosios kartos
Egzaminų ir pažymių,
Valdingų mokytojų,
Vis dėlto budrusis inspektorius Luisas
Sulaužo laiko dosjė, išlupa parketą,
Nuvynioja kilimus – ir niekas jais neina
Jokia naktis nesišeria
Juodaisiais perlais.

 

Botanikos sodo istorija

Senų augmenijos klosčių liekanos,
Parko gilumoje plytinti siena,
Artėdama link jos regi,
Duris ir plyšį, tą atvirą bekraštę upės akį,
Ramybės čia niekuomet nebuvo,
Plaikstos įvykių šešėliai –
Gal dar kažkur užkasti po raktažolėm
Ar rododendrais, senais sutręšusiais pamatais
Radvilos juokas, puotų likučiai,
Sapnuose, šių žolių viršūnėmis srūvantys,
Paklydusių pienių švytinčios auros,
Plečiasi ratilais pievose į visas puses,
Išgulėti, išvaikščioti akimirksniai
Niekuomet nesibaigiantys kituose išmatavimuose,
Kareivių brydės, mylimųjų atodūsiai,
Kumelių kumyso kvapas ir vargšo architekto neviltis...
Tarp medžių šlamančių kaip nelabieji.

 

Kaštonų genėjimas

Atsiribojusi nuo pasaulio,
Sename bute uždaryta,
Išgirstu, kaip burzgia kažkas,
Kaip krinta šlamančios šakos,
Priėjusi prie lango išvystu:
Žiaurus elektrinis pjūklas
Pjauna išsiraizgiusias šakas,
elegantišką medžio ranką,
Kaštonas taps nuogas,
Kaip kažkoks stulpas,
Beveidis, be tų plastiškų gyslų,
Be subtilaus rytietiško hieroglifo,
Nykus ir vienodai tvarkingas,
Nugenėtomis žaizdomis,
Mūsų mieste prisikels
Monotoniškai šlovei.