Rusų poetė Marina Cvetajeva (1892–1941), patyrusi gyvenime daugiau nusivylimų, netekčių ir skausmo, nei žmogus pajėgia pakelti, paliko ryškiausią pėdsaką rusų literatūroje ir pasaulio poezijos istorijoje.

Ciklas „Stalas“ parašytas emigracijoje Paryžiuje, šiek tiek papildytas grįžus į stalinistinę Sovietų Sąjungą, beveik prieš pat pasitraukiant iš gyvenimo. Šios eilės priklauso brandžiajam M. Cvetajevos kūrybos laikotarpiui ir turi visus jam būdingus bruožus, tarp kurių organiška sąsaja su gimtąja kalba, virtuoziškai įvaldyta klasikinė eilėdara, pritaikoma modernistiniam turiniui, sintaksės erozija, atitinkama skyrybos adaptacija. Centrinis ciklo objektas – autorės rašomasis darbo stalas. Jis čia išauga į neįprastą polisemantinę kūrybinio pašaukimo metaforą. Poetai metaforų nuo seno semdavosi iš mitologijos: mūza, Pegasas, lyra... Cvetajeviškas stalas kaip poezijos meno įkūnijimas yra kokybinis šuolis šioje tradicijoje ir kartu drąsus iššūkis jai. Ši metafora nėra statiška, ji vystosi ir kyla į vis aukštesnius lygmenis: rašymas – kūrybos džaugsmas ir kančia – poeto talentas kaip aukščiausia dovana ir likimas – nuo to neatsiejama menininko sąžinė, pareiga ir atsakomybė – gyvenimo malonumų paaukojimas kūrybai – poezijoje randama paguoda nuo pasaulio negandų – žemiškos kasdienybės išsižadėjimas ir atsiribojimas nuo jos – menas kaip aukojimas Dievui – amžinybė ir nemirtingumas (eilėse gausu atvirų ir paslėptų nuorodų į Šventąjį Raštą ir įvairias religines praktikas). Visa tai apibrėžia poetės tikrąjį kūrybinį ir gyvenimišką credo. Ciklą sudaro 6 susiję, bet autonomiški eilėraščiai. Visi parašyti ketureiliais posmais – tai ne tik duoklė klasikinei eilėdarai, bet ir nuoroda į keturkampį stalviršį ir į 4 stalo kojas. Eilėraščiai prikausto dėmesį savita intonacija, emocine įtampa, kalbine ir poetine išraiška, vienas į kitą peraugančių spontaniškų vaizdinių ir palyginimų gausa, įvairove ir originalumu. Autorė išplėtoja pasirinktąją pagrindinę metaforą į 7 unikalius ir savarankiškus lyrinius siužetus, kiekvienas su nesuskaičiuojamomis interpretacijų galimybėmis ir potemėmis. Septynis, o ne šešis – kadangi trečioji ciklo dalis po šeštojo posmo galėtų būti perskelta į du atskirus eilėraščius, kuriuose stalo tema išspręsta gana skirtingai – ir tie du sprendimai netgi vienas kitam prieštarauja. Poetė atvirai susitapatina su ciklo lyriniu subjektu. Daug teksto elementų laikytini autobiografiniais: realus medinis rašomasis stalas (ar net keli); konkreti kūrybinės veik­los pradžios data – minimas sąjungos su rašomuoju stalu trisdešimtmetis leidžia apskaičiuoti, kad autorė sąmoningai skyrė savo gyvenimą poezijai maždaug nuo 11 metų; nuoroda į istorinę asmenybę kaip autorės bendravardę (Mariną) – tarsi tapytojo parašas paveikslo kampe...

Pirmi 5 ciklo eilėraščiai yra struktūriškai panašūs, o baigiamasis pastebimai skiriasi nuo likusiųjų: čia temos traktuotė priima pomirtinę (amžinybės) perspektyvą; naudojamas kitoks ritmas ir rimuotė; poetė aristokratė pašiepia miesčioniškumo liūne įklimpusius, savimi ir savo sočiu gyvenimu patenkintus, dvasinio ir kūrybinio polėkio nesiekiančius menkystas; rašomasis stalas pateikiamas kaip valgomojo antitezė.

Darbas ties šio kūrinio vertimu tapo sudėtingu ir įdomiu išgyvenimu, giliu emociniu patyrimu. Džiaugsiuosi, jei skaitytojai pajus bent kibirkštėlę to užsidegimo, ir tikiuosi jų atlaidumo, jeigu mano siūloma M. Cvetajevos teksto interpretacija kai kur pasirodys nepakankamai pagrįsta.

Andrius Krivas

 

Marina Cvetajeva. Piotro Šumovo nuotrauka (1925)

 

1

O, darbo stãle! – ėjai,

Kur vedė mano keliai,

Tausodamas visada,

Lyg būčiau šviežia žaizda.

 

Tu – rašomuoju mulu,

Užsispyrimu aklu

Svajonių svorį vilkai –

Dėkoju – kad taip tvirtai.

 

Tu – veidrodis, iš griežtų.

Dėkoju, kad stojai tu

Nuo nuodėmių – barjeru,

Tuštybę varei varu.

 

Nuo niekšiško – aptvara,

Tu – ąžuolo atsvara

Rūstybės liūtams, vilkam

Puikybės ir – visa kam.

 

Kaip vergę prirakinai,

Bet augai ištikimai                       

Kartu su manim – didyn,            

Su mano eilėm – platyn.             

 

Platėjai – lig platumų,

Protu nesuvokiamų,

Ir srautą mano dainų                   

Pritvindei tikru tvanu.

 

Dėkoju, kad visados

Man leisdavais iš paskos:

Sprukau į kitus kraštus –

Pavydavai – pavydus.

 

Grąžindavai – ant kėdės! –

Lig sąmonės netekties.

Ištraukdavai iš nasrų

Pagundoms – kaip iš gaisrų.

 

Man mūšių randus – dailiu

Sudėdavai stulpeliu

Liepsnojančiu ir laibu.

Stulpelis mano darbų!

 

Stilito stulpas. Spyna

Dantų. Tu – erdvė mana.

Ir siela tave minės,

Kaip žydai – stulpą ugnies.

 

Man tavo lenta – šventa. 

Alkūnėm, keliais, kakta –

Patikrinta. Pjauni tu

Krūtinę aštriu kraštu.

 

1933 m. liepa

 

 

2

Sukanka sąjungai – trisdešimt –

Už meilę tvaresnei daug.

Man tavo raukšlės pažįstamos

Taip pat, kaip ir mano – tau,

 

Kurias – ar ne tu – vagojęs?

Tu – rijęs baltus lapus,

Tu – mokęs, kad nėr – rytojaus,

Kad vien šis mirksnis – svarbus.

 

Ir grąžą, ir laiškus iš pašto          

Numesdavęs – plaukt buitim.

Kiekvienai eilutei raštų:

Nedelsiant – liepdavęs – gimk! 

 

Grasinęs, kad sidabruoti

Tau šaukštai – auka prasta,

Kad aš ant tavęs – beprotė –

Turėsiu būt patiesta.

 

 

3

Jau trisdešimt metų mūsų

Bendrystei – tūžkit, pikti! –

Pažįstu aš tavo triūsą,

Jo randus, raukšles, rakštis,

 

Menkiausiąjį įbrėžimą

(Dantim! – kai strigo eilė).

Kaip stalą myliu – kažin ar

Teks kitą žmogų mylėt.

                                                                                                                                 

Ne man Karelijos gojų

Beržai – juk tu iš pušies.

Pradžioj sakais ašarojai –

Brandus dareis po nakties,        

 

Orus: berniukas išlepęs

Užaugo vyru rimtu.

Prisėdu – stalviršis kleba.

Trenkiu – mes amžiams kartu.

 

Tu – stačias, tiesus, aš – nugarą

Sulenkus – rašyk! rašyk! –

Kiek arų kartu mes nuarėm,

Kiek mylių mynėm raiši,

 

Kiek dengėm: raštu! – dailesnio

Nerasi rusų šaly.

Padengt jos dalį didesnę

Šios rankos raštais gali.              

 

Pušies ar ąžuolo, uosio,

Su žiedu šnervėse net –

Bet kokį stalą naudosiu.

Tik – ne trikojis kad

 

(Į – tris Apsišaukėlius vyru

Vadinusią – tas panašus –          

Mariną^*), o – užsispyręs,

Teisybę ginsiąs, kol žus.

 

Tebūna – biliardo, prekių,

Plieninis ar su stiklu.

Alkūnėms kiurdyti tekę

Šitoms – galybę stalų!

 

O kelmas? Priecerkviо laiptai?

Granitas senuos kapuos?

Kad tik ranka – neiškreiptų

Tiesos ir kad teigtų: duos –       

 

Duos Dievas! Aš stalą gausiu

Bet kur – miške ar mieste.         

Tačiau iš visų geriausia –

Palinkus rašyt skreite.

 

Apie 1933-07-15–1935-09-29/30

 

*       Turima omenyje Marina Mnišek (1588–1614), – vert. past.

 

 

4

Aš – vargšė ir nuskriausta?         

Dėkoju, kad stalą tą –

Man priderantį – davei,

Bestovintį atkakliai –

 

Kad priešams baisu. Uolų

Nėra kietesnių. Stalu

Alkūnė man paremta,

Skliautu viršum jo – kakta.

 

Minčių ir kūno svoriu

Į ką atsiremt – turiu.

Maldauti – neketinu –

Sau dar daugiau dovanų.

 

O, Staliau, dėkoju už

Tą lentą, kuri – nelūš

Ant savo kojų tvirtų,

Už daiktą – mano mastu.

 

1941

 

 

5

O, rašomasis! – gražiu

Kadaise buvai medžiu.

Dėkoju aš tau už tai,

Kad gyvu medžiu likai –

 

Su lapais gyvų šakų,

Su ašaromis sakų,

Kamieno gyva žieve,

Šaknim – giliai po žeme.

 

1933-07-17

 

 

6

Jums, kieno esu apvalgoma,

Atpildas – aprašymu:

Mirus – jus padės ant valgomojo,

O mane – ant rašomojo.

 

Nes aš tenkinausi trupiniu

Svajone puotaudama,

Jūs gi – prie bufeto kupino

Sočiai papietaudavot.

 

Mes iš anksto pasirinkome –

Gimę dar nebuvome! –

Patys sau tarnystę tinkamą –

Ten dabar ir budime:

 

Jūs – gurmanuose, aš – romanuose;

Jums – triufeliai, man – grifeliai;

Keptas avinas, man – rimavimas;

Jums – midijos, man – Ovidijus.

 

Žvakę gedulo – galvūgaly

Pastatys – šparaginę.

Staltiesė keliu jums nugulė –

Šventinė, paradinė.

 

Kubos tabaku pasaldins jus

Aštriakvapiu, uostomu.

Bus jums įkapėmis – staltiesė

Iš olandų sostinės.                       

 

O kad neprarastų staltiesės –

Iškratys į duobę jus –

Kaip kitas šiukšles ir atliekas –

Dieną po autopsijos.

 

Jūsų – purpt! – gaidžiu į aplinką

Siela tą akimirką.                          

O mane padės – neaprengtą,

Dviem sparnais tepridengtą.

 

1933 m. liepos pab.

 

Iš rusų kalbos vertė Andrius Krivas