Spalio 3–7 d. vykusio XXIX tarptautinio literatūros festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ anoniminių konkursų laimėtojai

 

Vieno eilėraščio

I vieta

 

×     Gytis Norvilas

 

vilkšunis

 

pavasaris sverdi nukirstas galva. srūva tulpių kraujas iš klombos, o kaukazinės slyvaitės patrakusios perrėkt pasaulį, šalia areštinės Kosciuškos gatvėje. vėjo laužomi žiedlapių dantys – pavėjui pavėjui – – –

kokius laukus užsės, kokia iš jų išaugs kariuomenė? ir ko neramu toms slyvaitėms šalia areštinės Kosciuškos gatvėje? ar tai tik ne baltuojantys durklai, žaibai iš žemės, akinanti akimirkos elektra, o aš tik elektrikas prie svylančios kasdienybės skydinės. įstabus gamtos ekshibicionizmas – – –

greta – melancholija, ramybės pilnoji: mirgantis upės ekranas, užžėlę laiptai jau į niekur, grįžtančių paukščių kampainiai, susriegti į neobliuotą dangų. tokia dangaus furnitūra. o mano nugaron įsimetęs diegas – pavymui įbestas vilkšunio žvilgsnis. kas paleidot šunis?

vilkšunį, kuris manyje.

vilkšunį, kuris mano šešėlis ir prakaitas.

vilkšunį, kuris pabrukęs uodegą.

vilkšunį, kuris mano akys, jautrumas ir kailis.

vilkšunį, kuris štai laka iš klombos, įgręžęs akis į nugarą.

vilkšunį, kuris stebi, ar neišsiduosiu, ar nepulsiu inkšti garsiau nei tos slyvaitės šalia areštinės, tos pavasario palydovės praskleistais baltais chalatėliais.

 

 

II vieta

 

×     Aivaras Veiknys

 

Ruduo Trojoje

 

Vilko kraują avelės laka... Šito niekaip negali būti –

tai kalba nesuvokia vaizdo, kur prieš auštant kasnakt kartojas;

jeigu nori gražiai gyventi, privalai šimtą kartų žūti:

vaikas nuknisa tėvo šarvus ir išsmunka vaduoti Trojos...

 

Kur tas miestas, visi pamiršo – jis seniausiai prasmego skradžiai,

jei prie žemės priglaustum ausį, dar išgirstum Kasandros raudą:

ji dusli, iš giliai ateina, puikiai tinka šio ryto pradžiai –

pasakiau, o jaučiu, kad viskas viduje lyg po mūšio skauda.

 

Taip speigai pasitraukia šiaurėn, ir žolė nupjauta atauga,

ir į tvenkinį tupia antys, atskraidinusios naują vadą...

Tik manęs nuo manęs jau niekas šiam pasauly daugiau nesaugo –

meldai stiebias lėtai į viršų, kol akis debesims išbado,

 

ir kalbos čia nereikia kaltint – ji tikrovę labiau išmano:

jeigu vilkas avelę skerdžia, tai ir avys greit šoks ant vilko.

Aš greičiausiai esu jų kerštas, ir tas kraujas – greičiausiai mano;

vaikas šarvus it kokį molį susimąstęs prie slenksčio minko...

 

Štai ir viskas, manyčiau, viskas: ant ugnies virdulys jau cypia,

jau nušvito padangė skaisčiai – nusiplovė naktinį tušą.

Nuo lietaus kiek apsunkęs vėjas drėgną žemę už lango trypia,

ir gražu pažiūrėt, kaip Trojos moteriškės jį šluotom muša.

 

Tiek savaičių sausra kamavo, o pažvelki, kaip stipriai pila

sakiniais į lapus gyslotus, kur po medžiais pajuodę pūna...

Šauk nešaukęs, trankyk netrankęs – garsas grįžta atgal į tylą;

ko pasauly negali būti, to daugiausia jame ir būna.

 

 

III vieta

 

×     Dainius Dirgėla

 

pomidoriukai

 

gyvenu su moterimi

kurios testosterono lygis

aukštesnis už mano

 

aš prižiūriu gėles

auginu balkone

pomidorus

 

ji gręžia skyles

mano gelžbetoninėje odoje

degina grąžtus dažnai pasirodo juodi

dūmai šypsausi truputį kutena šnerves graužia akis

 

kaip mums sekasi?

puikiai

 

gėlės auga ir žydi

pomidorų krūmai beveik mano ūgio

 

mezgasi vėlyvi vaisiai

pačiose viršūnėse

 

gyvenimo paveikslai ir nuotraukos

lėtai bet užtikrintai pakimba ant sugręžiotų sienų

ir apžiūrinėja mus nuogus

 

kartais pasiginčijame

daržovės uogos ar vaisiai

yra pomidorai

 

galiausiai sutariame

saldūs tie pomidoriukai

iš mūsų balkono

su artėjančio rudens rūgštele

 

 

Vieno eilėraščio tema „Triukšmas ir įniršis“

I vieta

 

×     Nerijus Cibulskas

 

pieštukas

Antikvariato pardavėjas vertina įniršio pieštuką.

Ilgai, tarsi grodamas koncerte tuščiai salei, pasakoja

jo istoriją, leidžia kiekvienam atsargiai paliesti

juodą špagos smaigalį.

Nieko neįprasto – siauras gelsvo, kvapnaus medžio futliaras,

anglies širdis viduj. Bukas, nors gal tik rečiau lūžta.

Kai kurie stebisi, nuoširdžiai ar iš mandagumo,

kiti abejingi, neslepia, kad veltui įžengė

šion priplėkusion vieton, atsuka fotoaparatus,  mobiliuosius

į sirpstančius vėrinius, stalus su vilkolakių kojomis.

Bet pieštukas jau skuba, veiduose aklai

atlieka savo mėgstamą darbą, pripaišo svarbiausią detalę.

Užkratas, senovinis titnago pleištas, įvarytas

į žvėries raumenis, augantis, pamažu

tvirtėjantis tamsos narvas akiai. Dulkės svorio

griaunamasis kamuolys, daužantis vidaus sienas

su visais paveikslais,

lentynomis,

krištolu.

 

II vieta

 

×     Kornelijus Platelis

 

Čiurliai

 

Klykianti gauja pasirodo tarsi iš niekur

ir puola varnėnų inkilą,

kuriame jaunikliai, dar neišmokę skraidyti.

tai čiurliai, juodos padangių verpstės,

panašios į naikintuvus. Varnėnai dar kurį laiką

bando priešintis, bet galop išsikrausto.

Čiurliai užima jų namus ir peri,

ir tiekia maistą skraidydami eskadrile.

 

Išėjau į mansardos balkoną netoli to inkilo.

Retai čia besilankau. Eskadrilei

tai nepatiko – švilpė pro mano galvą it kulkos,

demonstruodami, kad pažeidžiau jų privačią erdvę

ir privalau tučtuojau pasišalinti...

 

O kartą vienas čiurlys nukrito kieme, krūtine ir sparnais

glaudės prie namo sienos sustingęs, apimtas siaubo,

toks bejėgis ir pasidavęs, kad mano kaimynas

užsigeidė jam padėti, tačiau nežinojo kaip.

Šiek tiek pažinojau čiurlius, todėl pasakiau jam,

kad šie negali pakilti nuo žemės,

reikia paimti ir mesti į orą. Pats nenorėjau

jo liesti, turėjau jų giminei priekaištų

dėl varnėnų. Turėjau priekaištų besikeičiančiam

pasauliui, sau arba mums abiem. Kaimynas

paėmė čiurlį atsargiai, nelabai manimi tikėdamas,

ir metė į viršų taip, kad nukristų bent ant stogelio,

jei nepaskris, bet čiurlio sparnai iš karto pagavo orą,

ir jis suskubo sugrįžti į eskadrilės rikiuotę.

 

 

III vieta

 

×     Sara Poisson

 

Niekas

 

Kaip visada, daug vargo dėl pelėsių

ar septynių aklų katyčių palėpėj

vaisinių muselių virtuvėj, veido raukšlelės

viso to, kas randas iš nieko, kaip ir

švelnūs bei grėsmingi garsai

iš siauručiukės akacijos ankšties

per patį pokaičio piką

triukšmas ir įniršis

 

Kaip visada, daug triukšmo dėl nieko

niekas nebekrypuoja už tvoros, mirus Vasiai

niekas nebeknarkia po langais, ten pat iškeliavus Tolikui

ir tik moteriškė mirtinai įsižeidus dėl meilės pauzės

taip sakant, nieko

nes tarsi įniršęs teka laikas

nes tarsi pasiutęs savo ratus suka kraujas

 

Kaip visada, daug triukšmo dėl nieko

nutilus mieliausiam šnabždesiui

kuris bežodis ir nieko nereiškia

daug tūžmasties dėl paminklo kažkam

ko jau nebėra, tiksliau – niekam

ašaros ir murmesiai

staiga patyrus neplanuotą nieką

sulaukus amžiaus, kai į grožį žvelgiama

nieko iš jo nebenorint ir nebelaukiant

(ir nieko tokio, kad tau dar negalioja

šita taisyklė ir kad esi dar tokių metų

kai užspaudus vabzdį ant balto paviršiaus

kažkodėl tikimasi, jog ten neliks nieko)

 

Šitiek daug triukšmo dėl nieko

nieko, kuriam nieko nereikia

ir kuris savo įsiūtį parodo per žmogų

katras yra nieko kaukė, jo įrankis

ir šitas niekas taip klaikiai

panašus į viską

 

O kas yra tas, kuris

tai pamatė, prabilo?

 

Niekas, įtūžęs, niekas, suvokiantis

kuo visa tai baigsis

niekas, patylom įsikūręs būgnų tuštumose

ar po palaike skarda

niekas, visada pasiruošęs patriukšmauti

 

 

IV vieta

 

×     Greta Ambrazaitė

 

/ / /

 

atgniaužiami kumščiai panašūs

į besiskleidžiančias lelijas –

drėgnus, švarius jų žiedus,

užgožusius tamsą tarpupirščių,

tarsi tos rankos nebūtų smaugusios,

nebuvo trinties tarp gyslų,

tarsi visai nebeaišku,

kaip distiliuojamas įniršis

virsta kraujo kūneliais

 

 

V vieta

 

×     Viktoras Gulbinas

 

Be triukšmo

 

Vaikystėje

tarsi įkalintas jautėsi

šiame mieste:

nuolat skriaudžiamas

dėl mažo ūkio,

pašiepiamas dėl mikčiojimo,

visada paskutinis,

nespėjantis su bendraamžiais,

nemokantis apsiginti,

dažnai pamušta akim,

sudaužytais akiniais...

 

Svajojo užaugęs

atsiskaityti

su visais už kiekvieną niuksą,

spyrį, žeminimą ir niekinimą,

už diskriminaciją

ir nepripažinimą lygiateisiu.

 

Dabar, įniršio nesužlugdytas,

pro rėksmingą

stočių kultūrą

buvęs bjaurus ančiukas

praeina pasitikinčiu žvilgsniu,

žinodamas –

niekas neateis, neatvažiuos, neatskris

jo skriausti ar įžeidinėti,

visi pasitinka šypsodamiesi,

sveikinasi, glėbesčiuojasi,

klausia jo nuomonės ar patarimų,

kviečia į savo namus,

siūlo vaišes, nakvynę, pramogas –

 

ir visas noras bei ryžtas

atsiskaityti / atkeršyti

nublanksta, nutolsta, dingsta.

 

 

Humoristinio eilėraščio tema „Ateis poezijos ruduo, / kas buvo nieks, tas bus viskuo“

 

I vieta

 

×     Dainius Dirgėla

 

/ / /

 

paspausim do – ateis ruduo

su juo poezija trumpam ateis

su ja kas buvo nieks tas bus viskuo

bet ir ši būsena praeis

 

nespausim re nes ji minor

kaip koks marčėnas ar navakas

tikrai nespaudysime re net iki tol

kol pumpurus parodys nuogos medžių šakos

 

paspausim mi fa sol la si

klausysime ilgai koks nuostabus akordas

paskendę skambesy tarsi bleizgy

mes mintyse prasuksim filmą amarkordas

 

ir vėl paspausim do – ir vėl ruduo

ir vėl poezija tuos poetus kankina

kas buvo nieks išgėręs viskio taps viskuo

o paskui rytas... tik neužpilkite ant viskio vyno...

 

 

II vieta

 

×     Greta Ambrazaitė

 

/ / /

 

ruduo užtruks, kol išgaruos alus

per dionisijas išderinsim balsus

sinoptikai išpranašaus naujas

poezijos pavasario audras

kranklys spogsos jiems į akis

(kol nusibos... išėjęs iš mados)

kas buvo nieks, tas bus viskuo

visiems akomponuoja nevermore