Romas DAUGIRDAS. Skylėtos abstrakcijos

Džojos Barysaitės nuotrauka

diptikai

laimė

1

iš saulėlydžio
vieną plunksną ištraukei
kad nusėstų minkštai
šešėlis saulėtekio

2

o daugiau –
netesėjai
užvaldytas sėklos
baigties
ir tų pažadėtųjų įklotų
laimės
kurie vis lašėjo
ir tiško

 

lygybė

1

praeidamas skaistyklą
volo ir lygybės
gali save pratęsti
iki pragaro
ir rojaus
ir net atgimti
ir su ragais
ir su sparnais

2

žiedai
lietaus priploti
prie asfalto
akimirkai pakyla
ant automobilio ratų
ir suplyšta
tarsi nežinomi kariai

 

vertikalė ore

1

tarp žodžių „aš esu" –
ledo čiuožykla
kur juda neregiai
tarsi per paguldytą
sieną

2

tirštais sapnais
užlietas dugnas
mums leidžia išgyvent
tarp žemės
ir dangaus

 

askezė

1

per vėliavų siūles
link gulbių užkimusių
pamaitintų atšipusiais
peiliais

2

ten durys be rankenų
lyg ekranas pavasariui
praradusiam savo
žaislus

 

inercija

1

jos žiūri pro langą
ir registruoja blusas
bet valios neturi
nušokti žemyn
ar kartu su jomis
nusigerti
kad skylės kraštų
nepaliestų

2

jos žino
kad kraujas atšalo
per žiemą
kad gyslose stovi
laivai
bet atsisako pavasario –
kaip pranašo
vėl to paties

 

lemtis

1

jis pasodino
savo pažasty
tris plastmasines gėles
kaip simbolį
Hegelio triados

2

ir tai turbūt
paklyst neleido
kai klapsintys lemties
žandikauliai
uždarė tarp liežuvio
ir dantų

 

priežastis

1

suapvalėji sukdamasis
aplink savo ašį
ir pasitelkęs ašaras
kaip kurą
pakyli virš bevaisių
lygumų
kur kaulą graužia
priežastis

2

mes atrajosime save
dar prieš gimimą
ir čiulpsime iškart
mirties botagą
be diktatūros
sugalvotos saulės

 

virsmas

1

kai klaidžiojom per praeities muziejų
regėdami
kaip sielos atitrūkusios
supasi ant rudeniškų lapų
ir neleidžia jiems
nukristi

2

bet čiulbantis nulis
pagimdo
ir žydinčią kilpą

 

du orientyrai

1. viltis

visas reikšmes
turėsime užmiršti
ant karštos keptuvės
kad sproginėdamos
jos užgrūdintų
bent kas antrą
viltį

2. svajonė

jei norime išlikti
tarp svajonių
mums reikia
ir skafandro
ir surenkančio oro burbulus
gyvenimo

 

įsižeminimas

1

tave pavijo šmėklos
iš aklagatvių
kai jau buvai
po rojaus pamatais

2

ištino smegenys
nuo svorio
ir klyksmo sužeistų
taisyklių
atėjo angelai
ir tavo veidą
išbalino kaip drobę
idiotams

 

kelrodės

1

o miręs poetas
iškasė duobę
kurioje supresuoti eilėraščiai
kad atsistotų
prašė degtinės

2

kompasas rodė
kaip neaplenkti
mėšlo krūvos
nes tik ten
mes sušilsim
per žiemą

 

raida

1

kai dviese tupėsim
ant jaunystės
lavono
ir pamažu priprasim
prie pozos

2

jau sniegas
ant kaktos netirpsta
bet apipjausto karsto
švarką
ir atveria kelius
link meilės

 

lygybė 2

1

ta peteliškė
pakibusi virš sąvartyno
tris dulkes meta
ant galvos
kaip lygybės ženklą
tarp kitur ir čia

2

kvadratais padalytas
užribis
filtruoja tik nematomas
žvaigždes

 

grožio formos

1

gražiai ir greitai
išprotėja angelai
lyg turėtų kryptį
tarsi norėtų
mus nualint
pradžios ir pabaigos
mazgais

2

bet dar gražiau
šešėliai mūsų ganos
tuštumoj
nes jų nevargina
nei sudėtis
nei atimtis

 

tiesa

1

kai melas aprasoja
lyg gintųsi nuo ryto
išjoja saulė ant mėnulio
ir kylanti migla
sugeba patręšt
banalią tiesą

2

ir kaulais
sulaužytais glėby žiemos
ir vakaro
turėjome apsaugoti
šypseną nesąmonės

Draugai