Vytautas Stulpinas

Vytautas Stulpinas
Šarūno Jonkaus nuotrauka

 

Lėtumo

Klausykis, ką dudeni,

kokias trupmenas brėži

ant sniego. Diena tirpte tirpsta.

Į kalną kylančios trasos turi lėtumo

ir ontologijos. Ir tau – preteksto būti,

dingsties kelionei. Būti ežere labiau nei kitur,

labiau nei saloje, mąstyti nueinančiais kloniais.

Vienatvės liežuvis sūrus, burnoje –

karamelė. Kartais veikiau tylėt.

Namas ir kreivos ganyklos ties kelio posūkiu

vos melsvuoja. Tuo keliu, jis sunykęs,

grįžta tai, dėl ko gyvenai,

dėl ko nenustojai trepsėjęs.

 

 

Ore

Prasilenki su oreiviais,

matytais ir ne, o liepos,

kaštonai šlama.

Paminklas poetui žalias kaip žiogas.

Skrisk, bitine, skrisk,

ežere vienintelė sala,

po juosvu debesim didelės bangos.

Sala nenori niekur keliaut,

dienas leidžia viena,

o aplink,

kužda Stephenas H.,

tvyro daugel juodųjų ertmių.

Valia – nusiavus laivus –

nusiauti kai ką daugiau

ir keliaut,

kur niekas

tavęs nematė.

 

Skrisk, bitine, skrisk.

Raktai guli pasklidę ant stalo.

Namo, tik namo,

pas savus.

Ore daug saulės.

Laikrodis tyli,

nutilo švytuoklė –

moters veidas

ant ciferblato.

 

 

Begale dvelkiantį vakarą

Vaikštai prie upės

begale dvelkiantį vakarą.

Ką, taip nėra?

Nėra žingsnių dviese,

kalvų ir prunkštimo

tose kalvose?

 

Sklaidai knygą,

eini tylomis, vogčia.

Ką, taip nėra?

 

Henriko Radausko

pingvinas Lambrusco:

– Gerk, seni, gerk

žalią aromatą,

glostyk kutikulą

žėrinčio lapo.

 

 

Šiurpė

Laukinį jazminą

radau miške,

krūmą emisarą

stingaus aromato.

Ir trenkė kvapas

kaip kitados –

Kunigų seminarijos vidus:

sandėliukas palėpėj,

aukšta trinka,

mažytis langas

ir moteris, Sibiro

tremtinio žmona –

jos sūnus Hiliaras

dar guvus,

jis vieną vasarą kris

nuo pistolės kulkos, –

ji ragino, liepė

mane kapoti

internato vaikų

nurašytus skurlius,

ryšulį po ryšulio.

Kirvis ilgu kotu,

ašmenys šnairūs,

kas kirtis

vis šnairesni.

 

Vieno vakaro,

vieno – gana.

Tyras laukas,

sala ir bangos,

pakrančių krūmokšniai

ir gluosniai, –

jie buvo

ir bus teisūs.

 

 

Sunykusią žiemą

Jei paskubi dar, tai lėtai.

Ką lieptas padaryti – padarai.

Tėvas mokė tave tyluma,

o išmokė tylos.

Žiema taip sunykus,

bemaž prakauli.

Būti vienam

ir būti vienų vienam –

du kartumai,

vienu jų gali uždust.

Padaugink triūsą

iš begalinio skaičiaus,

ir vėl bus medis,

nemetantis lapų.

Ir vėl ruduo

miškelyje prie upės.

 

 

Pasija

Atsisėdai,

netrukęs išsitiesei

po medžiais,

vasarai lekiant į pabaigą.

Pavakario debesys

balti, putlūs.

Stori, drambloti

ir jėzuitiški.

 

Atsigulei

ir skaityk analus,

kuriuos šakomis rašo

medžiai. Kai istorijos

ima ir priartėja,

išsiveda tavo moterį

vienatvė vardu Mirtis.

Švaru ir tuščia namuos,

kas būtina, smelkias į galvą.

Balčiausiai paklota lova,

ežeras po langu,

svečių kambarys su balkonu –

į vakaro žarą,

į saulę.

 

Nieko tu nemiegi

ir nebuvai užsnūdęs,

tik prisimeni, kaip buvo.

Nebuvo. Dabar

tarp tavęs ir mirties

jau nebestovi niekas.

Draugai