Anne Sexton (1928–1974) – amerikiečių poetė, už rinkinį „Gyventi ar mirti" 1967 metais apdovanota Pulitzerio premija. A. Sexton kūrybos neįmanoma atsieti nuo biografijos ir ypač nuo ypatingų ribinių patirčių: dviejų dukterų gimimus (1953 ir 1955 m.) lydėjo depresijos priepuoliai, gydymas psichiatrijos klinikoje, kur ji ir pradėjo rašyti poeziją. Gyvenimą baigė savižudybe.
A. Sexton eilėraščiai priskiriami išpažintinės lyrikos žanrui; juose dominuoja autobiografiniai motyvai ir temos, kurias būdavo įprasta palikti poezijos (ir apskritai bet kokio kalbėjimo) paraštėse – itin asmeniška, kūniška ir dvasinė, moters patirtis.
Su Anne Sexton buvau susitikusi tik kartą ar du. Kai ji mirė, dėsčiau Niujorko miesto universitete; tenykštė dar nelabai tvari moterų bendruomenė nusprendė ją paminėti. Prisimindama, kaip daugumą jaunų poečių paveikė Sylvios Plath savižudybė (įsikalbėta viktimizacijos ir mirties manija, neteisinga pačios Plath ir jos kovos dėl išlikimo atžvilgiu), norėjau aptarti tapatinimosi klausimą – jis visuomet kyla įvykus savižudybei. Štai toks tas mano mėginimas.
* * *
Anne Sexton buvo poetė – ir savižudė. Feministe nebuvo jokia sąmoninga nei jokia savo pačios apsibrėžta prasme, bet kai ką ji padarė anksčiau ir už patį feminizmo atgimimą. Rašė eilėraščius apie abortus, masturbaciją, menopauzę ir apie skausmingą bejėgės motinos meilę dukterims – daug anksčiau, negu tokias temas pripažino kolektyvinė moterų sąmonė; be to, kūrė ir kūrybą publikavo griežtai prižiūrima vyriškojo literatūrinio isteblišmento. 1966 metais Harvarde padėjau organizuoti skaitymus, smerkiančius karą Vietname, ir pakviečiau ją dalyvauti. Ten buvo įžymių poetų ir romanistų – vyrų, kurie skaitė prieš Robertą McNamarą nukreiptas tiradas, savo napalminius eilėraščius, savo egopoeziją. Anne – be galo tyliu, pažeidžiamu balsu – skaitė „Mergyte, pupele, miela mano moterie" ir taip pirminį moters, kalbančios apie dukterį, vaizdinį iškėlė prieš antrinius mirties ir žiaurumo vaizdinius, kuriais tą vakarą žongliravo vyrai, niekuomet neregėję subombarduoto kaimo. Eilėraštis datuojamas 1964 metais – ir tai feministinis eilėraštis. Anne Sexton protas dažnai veikė patriarchališkai, tačiau pačiais savo kaulais ji žinojo.
Nuo pat tada, kai išgirdo apie Sexton mirtį, dauguma moterų rašytojų mėgina visų mūsų jausmus apie ją, jos poeziją, jos savižudybę keturiasdešimt penktaisiais gyvenimo metais sutaikyti su tais gyvenimais, kuriuos stengiamės išgyventi mes pačios. Mums jau pakanka savižudžių poečių, pakanka savižudžių moterų, pakanka savidestrukcijos – kaip vienintelės moteriai leidžiamos žiaurumo formos.
Pagerbdama Anne ir jos atminimą, norėčiau išvardyti keletą būdų, kaip mes naikiname save. Viena: savęs menkinimas. Tikėjimas melu, kad moteriai neduota sukurti didžių kūrinių. Nežiūrėjimas į save ir į tai, ką darome, rimtai, kitų poreikius visuomet laikant svarbesniais už savus. Pasitenkinimas tuo, kad galime užsiimti kūrybine ar intelektine veikla imituodamos vyrus, – taip meluojant sau pačioms ir viena kitai, neišnaudojant savo pajėgumų, mat jiems neskiriame tiek dėmesio ir sunkaus darbo, kiek skirtume vaikui ar mylimajam. Antra: horizontalusis priešiškumas – panieka moterims, baimė ir nepasitikėjimas kitomis, kadangi kitos moterys ir esame mes pačios. Įsitikimas, kad „moterys vis tiek niekada nieko nenuveiks", kad moters ryžtas ir išlikimas – tai antriniai dalykai, palyginti su „tikru" vyrų daromu perversmu, kad „mūsų didžiausias priešas – tai moterys". Didžiausiomis savo pačių priešėmis mes tampame, kai leidžiame, jog ši įsidiegta neapykanta sau projektuotų štai tokius lėkštus vaizdinius į kitas moteris. Dar viena savinaikos forma – išvirkščia atjauta. Neseniai mano pažįstama buvo išprievartauta, ir pirminis – bei tipiškas – jos instinktas buvo gailėtis prievartautojo, kuris laikė į ją įrėmęs peilį. Kai imsime atjausti save ir viena kitą, o ne prievartautojus, savižudybei tapsime nepasiekiamos. Ketvirta: priklausomybė. Priklausomybė nuo „Meilės" – nuo idėjos apie nesavanaudišką, pasiaukojamą, tarsi nežinia kokiu būdu atperkančią meilę kaip moters karjerą, nuo sekso kaip nuo narkotinio svaigulio, kaip būdo save ištrinti ar paaukoti. Priklausomybė nuo depresijos – paties patogiausio būdo ištverti moteriškąją egzistenciją, mat depresijai negalima suversti atsakomybės, tablečių išrašo gydytojai, o nykumu apninka alkoholis. Priklausomybė nuo vyriškojo palankumo: jei tik sugebi rasti vyrą, kuris už tave laiduotų, su tavimi turbūt viskas gerai ir tavo egzistencija esti išteisinta – nesvarbu kokia kaina.
Savęs menkinimas, panieka moterims, išvirkščia atjauta, priklausomybė – jei tik apsivalytume nuo šio ketveriopo nuodo, mūsų kūnai ir protai būtų geriau pasirengę išlikti ir atsikurti.
Anne Sexton aš regiu kaip seserį, kurios kūryba mums rodo, su kuo turime kovoti – pačios savyje ir tuose vaizdiniuose, kuriuos priešais mus sustato patriarchija. Jos poezija – tai gidas po griuvėsius, liudijančius, kuo gyveno moterys ir kuo gyventi mes nebegalime leisti sau. Jos mirtis – tai sulaikymas: joje mus visas, bejėges, akimirksniui sulaikė policininko, teigiančio, jog esame kaltos, nes esame moterys, gniaužtai. Bet per savo kūrybą ji tebėra čionai; kaip sakė Tillie Olsen: „Kiekviena rašytoja yra išlikusioji."
1974
Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė
Versta iš: Adrienne Rich. „On Lies, Secrets, and Silence. Selected Prose 1966–1978". – New York & London: W. W. Norton & Company, 1995.