Aistė Kisarauskaitė. There’s a killer on the road

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Gariūnmečio neišgyvenau. Išgraibyti savus įvykių fragmentus iš to Džordanos saulės nušviesto, garintu džinsu pasipuošusio laiko, surasti, kaipgi aš patyriau tuos laukinius tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt kelintuosius? Neprisimenu tokių įstabių alkoholio paieškos, keistų jo įsisavinimo nuotykių, kaip rašo ar pasakoja mano dabartiniai bičiuliai. Man gaujų ir kooperatyvų klestėjimo laikotarpis buvo kitas. „Kitapusybėje" sufleruoja Open Ofisas ir pataria pratęsti žodį, aš sutinku. Žinoma, mes irgi, aš irgi gerdavau. Degtinę irgi. Sėdėdavome ant grindų Knygų rūmuose, ant dar iš vaikystės pažįstamo jų girgždėjimo, ant aliejiniais dažais n kartų nuteptų tamsiai vyšninių grindų. Ne, mes su juo buvome ne. Nežinau, kodėl. Nespėjome. Mes sėdėjome, nes su juo susilažinau, kad galiu išgerti degtinės butelį s gorla. Pusę jo, ačiū dievui, o gal visą, nors vargu, nebūtume turėję tiek pinigų. Nes neužteko net maistui. Tą dieną baigėsi perlovkė ir makaronai. Tuščiose spintelėse liko tik soda, nežmoniško sunkumo senelio pagamintas bulvių tarkavimo aparatas ir pasta „Jūra". Todėl dirbau mokykloje dailės mokytoja. Neturėjau kuo apsirengti. Kaip vaikystėje, kaip sovietmečiu. Ne naujiena buvo, tik skaudėjo, kai paaugliai, kurių tėvai važinėjo į Kiniją, sakydavo:

– Mokytoja, aš turiu trejus kailinius, o Jūs – nė vienų, kam tada mokytis? Nenoriu būti kaip Jūs!

Tada mokslas buvo niekam. Aš gavau dovanų Gariūnuose pirktą „Cannibal Corpse" maikę su nupieštais zombiais, ėdančiais nuogos moters kūną, bet šitos grupės nemėgau –­ buvo man per sunki. O maikę retkarčiais apsivilkdavau. Gal kad jis padovanojo. Sėdėjome Knygų rūmuose ant grindų, kuriuose budėtoju dirbo vienas mano bičiulis. Smuikininkas. Vėjas tais metais atpūtė motociklais pasipuošusią kompaniją. Jį irgi. Draugė visus pamažu atsivedė. Tais metais ji pasidarė abortą. Atkalbinėjau.

– Neužauginsiu, nieko neturiu, –­ sakė, – noriu susirasti turtingą.

Su ja daugiau nebendravome po to aborto ir prasidėjus kitai meilės istorijai – susirado turtingą, vedusį, žinoma. Kad nupirktų viską, ko reikia. Išpildytų keletą kūrybinių sumanymų. O mes sėdėjome ratu ant grindų, klausėm „Nothing Else Matters". Vienas dėl kito, matyt, klausėm. Dėl to ir ateidavom. Nes lažybos būna tik tarp dviejų. Šokom kaip pamišę pagal „Nirvana". Kažkas tūlike surado pistoletą. Greičiausiai savadarbį. Kitą dieną važiavome su mocais pašaudyti į miškelį už Vilniaus. Nors galėjome ir Knygų rūmų sode – tais laikais šūviai nebuvo naujiena.

Ant medinių aliejiniais nudažytų grindų, net braškančių nuo dar nenunešioto blizgesio, mes negalvojome, kas gi galvoja, kai už lango Gariūnmetis?! Ir viską pamenu net po išgerto butelio ar pusės. Todėl ir spėju, kad ten buvo pusė. Nors, kas žino. Bet galiu papasakoti, kaip paskui po varvančiu nuo rūko medžiu mėtėm peiliuką į žemę Knygų rūmų sode. Pjovėm ašmenų rodoma kryptimi ir atsiriekėm. Žaidėme „Žemę". Anksti temo, ruduo skilo nurodyta kryptimi, ant skardinių topolių lapų. Aš viską galiu papasakot po to butelio degtinės: kelios gatvės lempos bandė perskrosti rūką, bet atpjovė tik jo lenktinis peiliukas mano žemę, o aš sutikau, nes jis pasiūlė savąją. Jis atriekė lyg apglėbdamas, išlygino delnu, lyg glostytų, glostė nelygindamas, švelniai nuvalė ašmenis, bravūriškai užlenkė peiliuką, viskas. Mes nesikalbėjom, nesiaiškinom, kam mums tos svetimos plynaukštės, savi tik motociklai blizgina šonus lempų šviesoj, savos kožuchos, o jis vis dar lygino mano, dabar jo, bet dar svetimas teritorijas delnu, net užsimint atrodė nepatogu – aš tavo plynaukštėje pasodinčiau, sakau sau, nes jam nesakiau. Pasodinčiau kokią Nirvana.

Tas rūkas truputį nervino, jis artėjo, lyg būtų rūkas, ne jis.

O tos gulėjo šalia, dvi žemės, taip nuogai nepatogios. Apsimesdamos, kad kiekviena sau, susilietę peiliuko įrėžimu. Žemės padalijimu. Mes neapsimetėm, kad kiekvienas sau – dabar turėjom bendrų reikalų – ką tik sužaidėm žemę ir išgėrėm degtinę. Pasiėmėme, kas priklauso. Dvi žemės gulėjo šalia ir artėjo, atsirėždamos po plotą nežinomos teritorijos, kaip susikeičia rankos, atsižymėdamos, išlygindamos delnu nugarą, kaip sukasi torsas, sviesdamas dar kartą lenktinį peiliuką atriekti kito linkio. Jaučiau jo kvėpavimą sau prie peties, prie krūtinės, kai pasilenkė.

Sušnabždėjo pirmą sakinį, ir užteko.

Nebegalvoju, kas bus toliau. Kas gi galvoja, kai siaučia Gariūnmetis?!

Paskui nusibodo, tada išėjome. Jis parvežė namo, kaip priklauso. Iki pat Krasnūchos. Palydėjo iki laiptinės. Mes netapome, ne. Tą kartą neišdrįsome eiti toliau.

Dar klausydavom „Doors", „Tik kai esi miręs, jautiesi gyvas", – sakė Morrisonas. Meluoju, sakė „There's a killer on the road", ir jie buvo aplink, tie killers, bet aš užaugau Krasnūchoj, kur garsioji Vilniaus brigada gyveno netoliese, tad buvo įprasta visokie nesklandumai. Tėvai turėjo butą blokinėj chruščiovkėj, kur nuo lubų nuolat krito tarakonai. Naikink nenaikinęs, jei pas kaimynus už sienos pilna, girdėdavau per rozetę prie lovos galvūgalio, kaip vakarais vyras daužo žmoną rėkdamas:

– Užmušiuuuu! Kurgi tu išeisi?! Butas – mano!

Tai ir bėgdavau iš to buto. Bet apsimečiau, kad juoda spalva man patinka. Nešiojau juodą.

Tik valgyti buvo per mažai. Tuščios spintelės iš faneros čia jau buvo tada, kai mano tėvai atsikraustė. Nauji virtuvės baldai atstovauja euroremontui, tolimam ne kaip Europa, o gal kaip kokia Andromeda. Tik juoda šokoladu kvepianti žemė mus svaigino. Ir Gariūnmetis. Nešė mus savo juodais motociklais. O ginklas (pagal visus Stanislavskio dėsnius išbandėm miškelyje) daugiau neiššovė. Bent jau niekas iš mūsų nepastebėjo. Gal per tą muziką ir šiaip sunku buvo ką nors išgirsti. Jau buvau susiradusi kitą darbą – reklamoje. Kada nors ateityje turėjau uždirbti daug pinigų. Įsitaisyti prestižinėje agentūroje. Viena iš mūsų kompanijos gavo gerą užsakymą, už visus nusipirko ružavus kailinius. Prie nudraskytais kulnais, suplyšusių batų. Aš nespėjau uždirbt. Nusipirkti naujų spintelių virtuvėje. Pilnų maisto.

Jis stovėjo ir laukė po langais, kol išeisiu.

Apglėbė lyg atsiriekdamas dar vieną teritoriją.

– Šunys neįsimyli, – pasakė kiek paėjęs, – tik žmonės.

Tą akimirką nevikriai pasuko peiliuką ir užkliudęs ranką man įpjovė.

– Niekai, – pasakiau, – juk netyčia.

Bet zombiai nuo „Cannibal Corpse" maikės jau ėdė mano pirštus, pūliai, kylantys aukštyn neįtikėtinu greičiu. Tiesiog infekcija. Ligoninė. Mikrochirurginis skyrius. Jaunas gydytojas, išgelbėjęs man ranką.

– Kraujo užkrėtimas. Nualintas organizmas. Jūsų imunitetas – kaip sergančio AIDS.

Mano organizmas atsisakė antibiotikų.

Sumaitota koja baikeris, gulėjęs gretimoje palatoje, vakarais pabėgdavo su draugeliais išgert. Praslinkdavo pasiramstydamas į sienas, kol seselės žiūrėdavo „Marianą". Tada galėjai mirti, nieko neprisišauktum – „Mariana", kaip ir kailiniai, buvo svarbiausia. Jis atnešė magą, klausiau ir klausiau „The Day that Never Comes".

– Atsitrenkiau važiuodamas į bordiūrą! – išdidžiai sakydavo jis. – Prireikė mikrochirurgo.

Atvažiuodavo jo pasiimt, maurodami po langu savo specialiai šiam garsui suderintais duslintuvais, o paryčiais sugrąžindami jį į palatą rytiniam patikrinimui. Pasiimdavo ir mus, tada niekas savo moco ir neturėjo, tik skolindavosi iš draugų su mergom pasivažinėt. Atsiriekdavau jo juodos kožuchos apsikabindama, pasisavindavau ant visai, vėjas plaikstė mano plaukus. Smagu, kad ilgi, tinka važiuoti ir šokti pagal „Metallica". Mūsų žemės susiglausdavo ties motociklo riaumojimu, susipindavo, visai netyčia ir susijungė. Nebuvau jo įsimylėjusi. Kas myli Gariūnmečiu, kai viskas tik seksas?! Viskas tik treji kailiniai ir naujos virtuvės spintelės.
Galiausiai ranka apgijo.

– Laikas namo. Mums pavyko ir be antibiotikų! – sakė jaunas gydytojas.

Draugai paruošė sutiktuves. Gėrėm pigų vyną. Aš negėriau. Tik šokom iki paryčių. Jungėsi „Nirvana" su „Doors", su skardiniais žodžiais:

– Aš tave myliu. Tuose pačiuose Knygų rūmuose, ant braškančių medinių lentų grindų, lyg kokių sudalintų žemių. Degant budinčio smuikininko stalinei lempai. Dar kartkartėm tekdavo atsiremt į palangę – svaigo galva.

Po poros dienų pradėjau karščiuoti. Iškviečiau greitąją.

– Gripas, – pasakė gydytojas, – todėl temperatūra, – dabar jis toks, kad ir pilvą paskauda.

Kitą dieną su siaubingais pilvo skausmais mane išvežė vėl į ligoninę.

Gariūnmečio aš neišgyvenau – pavėlavau į ligoninę. Kraujo užkrėtimas. Pūliai buvo greitesni už motociklus.

Taip ir nesužinojau, kuo jam viskas baigėsi. Bet man jau buvo nebesvarbu – Gariūnmetis nutrūko anksčiau, operacijos metu. Chirurgas pas­kui sakė:

– Mums labai gaila, tavęs nepavyko išgelbėti. Buvo pažeisti pagrindiniai organai, net širdis.

Bet aš tuo metu net nebuvau įsimylėjusi! Tik toks buvo laikas.

Visai neseniai vėl apsilankiau pas gydytojus.

– Man rodos, kažkas bando atsiriekt mano žemės.

Jie patvirtino:

– Dauguma organų siaubingai pažeisti. Ir kas Jums taip supjaustė viską peiliuku? Atrodo, tarsi būtų bandę Jus padalinti.

gyčio norvilo nutraukimas

Draugai