„...mes valgome gulėdami mes miegame ant savo pėdų mes virškiname informaciją mes šokame pilna burna mes dainuojame kramtydami mes kramtome vaikščiodami mes šokame galvodami dainuodami rydami mes judame burna lūpomis pirštais mes čiulpiame savo pėdas liečiame maistą šokis gomuryje dantyse liežuvyje mes patraukiame stalą ir kėdes ir staltieses mes įsivaizduojame maistą mes valgome viską valgome bet ką visada maistas iš rankų į rankas maistas pranyksta kūnuose mes nenorime mirti sotūs mes keliame bado streikus mūsų kūnas tampa bado streiku mes praryjame žinias mes praryjame realybę mes virškiname konfliktus..."
Ištrauka iš Boriso Charmatzo performanso „Valgymas"
Prancūzų šokėjas, choreografas Borisas Charmatzas (g. 1973 m. Šamberi mieste) – sukūręs daugiau nei dešimt šokio spektaklių, Nacionalinio choreografijos centro Reno mieste (Bretanė) vadovas, Šokių muziejaus įkūrėjas ir manifesto autorius (intarpas: Paryžiuje gyvenantis dailininkas Pranas Gailius (g. 1928) pataria kiekvienam kūrėjui parašyti savo manifestą; mintis niekur nesitraukia).
Šiek tiek apie muziejų. Tai nėra tradicinis Šokių muziejus, toks, kokie 1950 m. buvo kuriami Stokholme ir Kuboje, kolekcionuojantys šokių kostiumus, dekoracijas, nuotraukas, programas. Pirmiausia Boriso muziejus įkūrė prakaitavimo kambarį – t. y. sukūrė kambarį, atmosferą, kurioje atėjusysis imtų prakaituoti ir nejudėdamas. Dar muziejuje galima išvysti Nižinskio ar Hijikatos parašytus šokius. Įkūrėjas teigia, kad jei skaitai mintis, tekstus, irgi patiri akistatą su šokiu, jis vis dar nežino, kur yra tikrasis šokis, ir mano, kad šokis yra kalbos, rašymo priemonė.
Šiųmečiame Paryžiaus rudens festivalyje B. Charmartzas pasirodė su konceptualiu performansu „Valgymas". Choreografas analizuoja nesenstančią temą – valgymą ir kelia klausimą, kaip mes virškiname realybę. Stebėti valgančius žmones gana keista estetinė patirtis, netgi baisi ir siaubinga – į burną įsidėti daiktai pranyksta kūne, kažkur. Kaip šokti burna? Ne akimis ir ne kojomis. Burna yra vieta, kur susimaišo maistas, balsas, kvėpavimas, žodžiai ir seilės. B. Charmatzas tyrinėja oraliką. Performanse dalyvauja keturiolika šokėjų, kiekvienas iš jų per valandą suvalgo po 15 baltų popieriaus lapų. Scenoje minimalistinė estetika. Valgydami popierių, plaukus, drabužius, jie šoka, dainuoja, kalba, aimanuoja, mylisi – šokėjai trinasi į grindis, imituoja sueitis, iš popieriaus gaminasi bokštelius – moterys juos kaišiojasi į burną, tarpkojį. Judesiai intensyvėja – orgazmas, šokėjai spiegia ir springdami aimanuoja, mat jų burnos pilnos popieriaus. Pilnakūnė feliniška mergina lūpom pasiekia savo krūtis, jas kandžioja, kita – čiulpia savo kojų pirštus, laižosi pažastį, galiausiai šokėjai pradeda vienas su kitu komunikuoti, grumtis, stumdytis, laižyti vieni kitų pažastis, kandžioti kojų pirštus. Streikas. Atlikėjai dainuoja choru, spardosi, balsai stiprūs, skardūs, trūkinėjantys, mat tuo pačiu metu jie turi atlikti sudėtingus judesius ir valgyti popierių. Scena tampa visišku pasiutimu.
Teatre, dailėje, literatūroje, filmuose dažnai valgoma ir kalbama. Ir tas maistas dažnai tampa kokiu nors pranešimu, pavyzdžiui, kad nėra mirties: „Mirties nėra... Vakar mes valgėme saldžius ankstyvuosius bakurotus" (M. Bulgakovas „Meistras ir Margarita"). B. Charmatzas duodamas interviu pasakojo, kad popieriaus valgymas nėra toks neįprastas dalykas, kad karo metais popierius dėl bado buvo itin valgomas, kad kai kurios gentys iki šiol valgo popierių taip, kaip mes valgome duoną, dargi šiandien šokėjos, norinčios išlaikyti formą, irgi valgo popierių, užsigerdamos apelsinų sultimis, mat popierius itin pasotina, o sultys suteikia energijos.
Popierius valgomas ir Kaune, prieš keletą metų skulptorius Robertas Antinis prie „Romuvos" prieigų suvalgė savo knygą, pati šio įvykio neregėjau, tad ir nežinau, ar ji iš tiesų buvo valgoma, bet kokiu atveju – sumanymas.
Valgo visi, net lavonai, radau užrašų, kad 1765 m. Paryžiaus parlamentas nutarė visas kapines perkelti už miesto ribų būtent todėl, kad atidarius karstus patvirtinta, kad lavonai valgo savo įkapes.
Pabaigoje šiek tiek literatūros ir švelnių žirnelių:
„Kaip gerai pasakyta: švelnūs žirneliai! Žinote, aš mėgstu juos tokius švelnius švelnutėlaičius, išmirkytus acto padaže, net nejauti, kaip juos valgai, jie tirpsta burnoj kaip rasos lašeliai. Deja! Jų, kaip ir tų grietininių varškėtukų, reikės dar ilgai laukti: „Štai skanūs grietininiai sūreliai, skanūs sūreliai, skanūs grietininiai sūreliai!" Kaip ir šasla: „Nuostabios Fontenblo vynuogės, vynuogės šasla!" (Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant", vertė A. Merkytė)
„Romos salotos, Romos salotos,
Valgo jas biednas, valgo bagotas.
Ir vis dėlto Albertina buvo pasiruošusi paaukoti man Romos salotas už pažadą po kelių dienų jai nupirkti ką nors iš prekeivės, šaukiančios: „Aržantejo šparagai, gražūs Aržantejo šparagai!" (Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant", vertė A. Merkytė)
„Nakvosim bažnyčios galerijose. Arba šventoriuje, jei bus šilta. O dabar einam lęšių sriubos valgyti. (...) Nuostabus valgis! Jis pripylė lėkštes, ir akimirką jam pasirodė, lyg turėtų ir namus, ir sodą, ir žmoną, ir stalą, ir valgį, lyg negrėstų jokie pavojai ir viešpatautų taika." (Erichas Maria Remarque'as „Laikas gyventi ir laikas mirti", vertė E. Kraštinaitis)
„Tik parodykit man blizgančią žuvį, įrašytą jūros patiekalų meniu, ir aš ją sukirsiu; leiskit man nors pauostyti ištirpdytą sviestą ir omarų žnyples. Yra San Franciske restoranų, kur kepami tik stori raudoni žlėgtainiai su krauju arba viščiukai vyne. Yra vietų, kur jautienos maltiniai, šnypščiantys ant grotelių, ir kava tekainuoja penkis centus. O koks čirškinamų valgių kvapų persmelktas vėjas pučia į mano kambarį iš kinų kvartalo! Jis rungiasi su spageti padažų aromatu, sklindančių iš Nort Bičo, su minkštakriauklių krabų kvapu iš Žvejų Prieplaukos – ne, su kvaptim Filmoro šonkaulių sukamų ant iešmo. Pridėkite dar čilietiškai sutaisytas Turgaus gatvės pupas, prieplaukoje vynuogių rinkėjų naktį spraginamas bulves ir garuojančius Soselito moliuskus iš kitapus įlankos – štai mano išsvajotasis San Franciskas." (Jackas Kerouacas „Kelyje", vertė I. Balčiūnienė)
„Paskui jie susitarė, kad gerai būsią užkąsti tyrame ore. Tada ėmė buteliai vaikščioti, kumpiai šokti, stiklinės skraidyti, ąsočiai dunksėti." (François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis", vertė D. Urbas)
„Don Kichotas galutinai įsiteigė mintį, kad jisai svečiuojąsis garsingoje pilyje, kad per vaišes jam grojanti muzika, kad menkė – tai upėtakis, kad juoda duona – pyragas, kad paleistuvės – damos, kad užeigos šeimininkas – pilies valdovas, ir pirmasis žygis bei sumanymas leistis po pasaulį pasirodė jam labai vykęs." (Miguelis de Cervantesas „Don Kichotas", vertė Valdas V. Petrauskas)
„Tai buvo tikras spektaklis. Vien tik žiūrėdama į save galėjau smulkiai nupasakoti skonius: tai buvo smarkiai pasaldinta, antraip nebūčiau atrodžiusi tokia laiminga; tai turėjo būti geltonasis cukrus, apie tai buvo galima spręsti iš charakteringo duobučių susijaudinimo. Daug cinamono, bylojo iš malonumo susiraukšlėjusi nosis. Žibančios akys nusakė kitų nežinomų ir tiek pat svaiginančių prieskonių spalvas. O kad čia esama medaus, nebuvo abejonių matant mano ekstazės tampomas lūpas." (Amélie Nothomb „Alkio biografija", vertė D. Gintalas)