Tą saulėtą vėlyvo rudens dieną medžiotojas Nabažas atėjo pas mus ne vienas, o su savo ištikimu palydovu skaliku Cimbaliu. Tai buvo labai gražus šuo: juodo blizgančio kailio, ilgomis kojomis ir stačiomis ausimis. Skalikas įdėmiai žvalgėsi aplinkui ir suklusdavo, išgirdęs kad ir mažiausią iš kurios nors pusės atsklidusį garsą. Atrodė, kad jis visada buvo pasiruošęs pašokti ant kojų.
Medžiotojas Nabažas turėjo kažkokių reikalų senelio kalvėje, bet iš pradžių šie du pagyvenę ir niekur neskubantys vyrai susėdo ant suolelio prie trobos galo parūkyti ir šiaip paplepėti. Jie buvo įsitikinę, kad visur galima suspėti ir neskubant. Gražuolis skalikas Cimbalis atsigulė prie savo šeimininko kojų. Jis išdidžiai žvilgčiojo į nulėpausį, trumpakojį sodybos šunėką Striukį, kuris akivaizdžiai buvo susijaudinęs ir nepatenkintas, kad kažkoks prašalaitis ilgakojis pasirodė sodyboje. Suprasdamas savo menkumą, Striukis nesiartino prie nekviesto svečio. Net ir tada, kai didžiajam skalikui nusibodo gulint klausytis senių kalbos ir jis ėmė bindzinėti po kiemą, Striukis tik suurzgė ir įlindo į savo būdą. Iš jos žvilgčiojo, kaip Cimbalis uostinėja tvorą, o paskui pakėlęs koją ant jos šlapinasi. Striukis iš pykčio net suurzgė.
Skalikas į tai nekreipė dėmesio ir taip įsidrąsino, kad net nustypčiojo prie kūdros, už kurios dar žaliavo nenurautų runkelių laukelis. Ši žaluma ryškiai išsiskyrė iš kitų rudeniškai ištuštėjusių laukų.
Staiga visi pastebėjo, kaip Cimbalis stabtelėjo, valandėlei sustingo ir įbedė akis į dar žaliuojančių runkelių lysves. Buvo aišku, kad jis kažką pajuto, gal užuodė. Užteko jam dar tik pajudėti, kai staiga iš runkelių iššoko didelis kiškis ir, dviem šuoliais pasiekęs pageltusią ražieną, ėmė kepėstuoti per platų lauką.
Nabažo Cimbalis, matydamas tokį reginį, valandėlę sutriko, lyg abejojo, kaip jam pasielgti, bet medžioklio instinktas nugalėjo. Skalikas plačiais šuoliais pasileido paskui tolstantį ilgaausį kiškį. Per laukus nusirito duslus jo vauksėjimas: vau! Vau! Vau!
Sukruto prie trobos galo ramiai pypkiavę seniai. Jie pakilo nuo suolo ir stati, susidomėję stebėjo prasidėjusias lenktynes.
– Iš kur tas zuikis išlindo? – stebėjosi medžiotojas Nabažas.
Juliukas, kuris viską gerai matė, jam paaiškino:
– Kiškis iššoko iš runkelių lysvės. Jis ten pasislėpęs ramiai gulėjo.
– Pažiūrėsim, kas bus greitesnis, – tarė senelis.
Medžiotojas Nabažas nepraleido tokios progos pasigirti savo patirtimi. Jis ėmė aiškinti:
– Pergąsdintas kiškis dažniausiai bėga darydamas ratą, net sugrįžta į tą pačią vietą, iš kurios buvo pakeltas.
– Pažiūrėsim, kaip šį kartą nutiks, – tarė senelis ir pratęsė: – Manau, kad kiškis mums parodė savo baltą uodegikę ir pradingo.
– Turėkim kantrybės, – nesutiko medžiotojas Nabažas. – Mano šuo labai atkaklus. Jei prie ko prikibo, taip lengvai nebepaleidžia.
Juliukas, nors ir klausėsi senių kalbos, bet akimis visą laiką tyrinėjo laukų tolį. Gal pasirodys skalikas ir kiškis.
Praėjo gal pusvalandis, o gal ir daugiau, pagaliau berniukas išgirdo tolimą vauksėjimą. Ant kalvos pasirodė juodaplaukis Nabažo skalikas. Ten augo aukšta žolė, todėl kiškelis žolėje kartais pradingdavo, bet ir vėl pasirodydavo.
– Aš jau matau! Jau matau! – susijaudinęs šaukė berniukas.
Abu seniai, kilstelėję nuo suolo išspangino akis į tolį.
– Juk aš sakiau, kad Cimbalis man parvarys kiškelį, – pasididžiavo Nabažas. –­ Gaila, kad nepasiėmiau šautuvo.
Tuo laiku visi pastebėjo, kad abu bėgliai, skalikas ir kiškis, po ilgo vaikymosi buvo gerokai nusikamavę. Kiškelis vos kepėstavo, o skalikas, rodos, nebešuoliavo, o tik kėblino jam iš paskos. Net jo vauksėjimas prikimo. Buvo keista, kad ilgaausis kiškis ir jo vaikytojas vėl artinasi prie žaliuojančių runkelių. Negi kiškelis vėl bandys juose pasislėpti?!
Juliukas jaudinosi ir nenustygo vietoje. Jis troško, kad kiškelis kaip nors išsigelbėtų. Prie jo kojų tupėjo mažasis sodybos sargas Striukis. Šunelio akys taip pat įdėmiai sekė besiartinančius bėglius. Kartais, nebeištverdamas jaudulio, Striukis pašokdavo, lyg norėdamas pulti kažkuriam į pagalbą, bet apsiraminęs vėl atsitūpdavo.
Kai abu išvargę lenktynininkai visai prisiartino prie žaliuojančių runkelių, staiga nutiko keistas dalykas: Striukis, tupėjęs kieme, nebesutramdė jaudulio, kaip padūkęs šovė į priekį. Pademonstravęs stebėtiną greitį, jis pripuolė prie nusikamavusio kiškelio, griebė jį už sprando ir apsisukęs pakniopstom sugrįžo į kiemą. Kartu su grobiu pasislėpė būdoje.
Matėsi, kad juodaplaukis Cimbalis tokio įvykio buvo priblokštas. Atrodė, kad jis ne visai suprato, kas nutiko.
Stabtelėjo, pasižvalgė, lyg akimis dar kažko ieškodamas. Po ilgo ir varginančio vaikymosi jis jautėsi kaip apvogtas. Nukiūtino prie kūdros ir palakė vandens. Nuleidęs galvą, parpėdino į kiemą. Lyg drovėdamasis dėl nesėkmės, prisiartino prie Nabažo kojų ir išsitiesė ant žolės. Savo gražią galvą paguldė ant ištiestų savo priekinių kojų. Medžiotojas nepriekaištavo, nebarė, tik nuleista ranka paglostė jo švelnų kailį.
– Visokių dyvų pasitaiko per gyvenimą, bet tokio dar nebuvau matęs, – nusistebėjo medžiotojas.
– Matyt, jau paseno tavo ištikimasis skalikas, – tarė šalia sėdintis senelis.
– Nenurašykim manojo Cimbalio. Jis dar man pasitarnaus, – paprieštaravo Nabažas. Jis tebeglostė šuns nugarą.
Mažasis Juliukas, kuris įdėmiai ir jaudindamasis stebėjo šiuos įvykius, buvo pasipiktinęs.
– Aš atimsiu iš Striuko kiškelį ir atiduosiu Cimbaliui. Juk jis vijosi, vargo, o liko be nieko!
– Vaikeli, – kreipėsi į berniuką Nabažas. – Skalikų toks likimas. Jie bėga, vaikosi žvėrelį, o grobį iš jų visada pasiima medžiotojas. Šį kartą tegu pasidžiaugia Striukis.
Juliukas nenorėjo su tuo sutikti. Nors Striukis buvo jo draugas, bet juk ir medžiotojo Nabažo gražusis skalikas šio to nusipelnė.
Berniukas nukiūtino prie kiemsargio būdos, atsitūpė ir, žvelgdamas į būdos angą ėmė bartis:
– Striuki, kaip tau negėda! Tu pasielgei kaip plėšikas! Aš tavęs nebemylėsiu!
Šunelis suurzgė, tarsi perspėdamas, kad nelįstų, nes čia jo grobis. Nebuvo galima suprasti, ar kiškelis būdoje dar gyvas ar jau nusibaigęs. Juliukui rūpėjo tai kaip nors išsiaiškinti. Kol Striukis savo kūnu laikys uždengęs būdos angą ir piktai urgs, nieko neprisileisdamas prie savo grobio, nieko nepaaiškės.
Juliukui šovė į galvą gera mintis: reikia Striukį kuo nors sugundyti. Jis nubėgo namo ir atsinešė kaulą su mėsos gabaliuku. Šį gardumyną ėmė sukti apie šuns snukį. Striukio nervai neišlaikė: jis iššoko iš būdos ir pabandė iš Juliuko rankų pagriebti kvepiantį jauką.
Tos akimirkos užteko, kad būdoje užspeistas kiškelis nertų lauk iš savo kalėjimo. Sukaupęs visas jėgas, jis nušuoliavo per sodą.
Striukis su kaulu dantyse, kaip koks kvailys, apstulbusiu žvilgsniu palydėjo bėglį kiškelį, bet jo nebesivijo.

2013 metų balandis