Kai maždaug prieš ketvertą metų paklausiau Amandos, ar sutiktų dalyvauti mano sumanytoje poezijos knygų serijoje „Dviese apie meilę“, ji entuziastingai sutiko. Pažinojau Amandą maždaug nuo 1986 m., kai Rygoje (ir ypač Jūrmaloje) siautėdavo uraganiškasis Pėteras Brūveris, kuriam mielai palaikydavau kompaniją atsibeldęs Latvijon. Amanda visada buvo ano šėlsmo dalimi, gal todėl jos poezija labiau kampuota, trykštanti kaip užminta alaus skardinė nei rafinuota, išbaigta, racionali. Nesunku pastebėti, kiek ten elegancijos, netikėtumo, gyvybės! Rafinuotumo irgi iki valiai. O tas gaivalo ir formos santykis ieškant pusiausvyros man gražiausias jos poezijos bruožas.

Julius Keleras

 

* * *
Visos linijos tavo delne
į šią akimirką bėga.
Aš tikiuos, kad likimas neištrauks
iš kišenės juodųjų žirklių.
Aš tikiuos, kad neužges lietuje
iš pirštų galiukų lekiančios kibirkštys.
Visi keliai, kuriais ėjau,
į šią akimirką veda.

 

* * *
imk naujus veido bruožus kuriuos lietus raižo
imk mano sumirkusius pečius be pastogės
be įsipareigojimų imk
šią sunkią naštą

tebelyja
tavo delnai turi paparčių raštą
tebelyja
tegul būna pašventinta tavo burnos šiluma tebelyja
tavo gyvenime nebuvo man vietos tebelyja
virš įstatymų lyja

kartą nupiešiau žemėlapį
kuriame visi miestai turi tavo vardą vakar pasakojau
apie tave vakarui rytoj bus šilta ir saulėta

kaimynai paklaus:
iš kur tokia laiminga ateini?
atsakysiu:
iš lietaus ateinu iš lietaus

 

* * *
per amžių amžius – kaip vaikiškai skamba! –
per amžių amžius aš mylėsiu
šį rudenį. ne tave šiam rudeny, bet rudenį – tokį švelnų
nuilsusį kaip ir tu.
tokiam ankstyvam sniege žilti pradėjusį
kaip tu.
per amžių amžius – iki vaikiškumo pabaigos, kurią
galėtum pavadint ir mirtimi,
aš mylėsiu tą saulę drungną,
kuri šį rudenį į delnus man įsirito.

 

* * *
atsisveikinimas
kaip pirmas žodis geram romane
beveik nepastebimas
brandinantis vėlesnę staigmeną

kaip paskutinis žodis geram romane
beveik nebereikalingas
kaip laiminimo gestas
arba perbrauktas šauksmas

atsisveikinimas su neįvykusia ateitimi
nuo kurios vis tiek aprūks veidrodžiai
tuščiuose būsimo amžiaus koridoriuose

atsisveikinimas
kaip visų palyginimų
sudeginimas geram romane

 

dūmų rėžis

...
na gerai
gerai
mylimas
eisim į liepsnas
nėra kitų kraštų

...
tai ne žylis
tai dūmų rėžis
įsipynęs į plaukus
neišraizgysi
nepaleisi skrydin

...
pilkai baltas ir dar baltesnis
tavo atsisveikinimas
migla virš sniego

...
mano durys visada bus atviros
tu žinai

 

* * *
Šviesus prakaito sūrymas tau ant krūtinės
kaip ūkana rasotam lange,

ir melsvas gaižumas mano kūne
it perlaikyto vyno,

ir saldžios seilės – kaip saulės uogų sultys,
kaip vėl prasidėjus ir vėl kaitri liepa.

Ir gėrėm, mes gėrėm viens kitą tarytum girtuokliai
lig ryto, drebančiom rankom ir lūpom.

 

kaugurų čigonė

– ir ką gi ponas norėtų išgirsti?
– kokia mano ateitis
– ar nežinai, kad ateitį įmanoma pakeisti?
– kiek už tai prašai?
– priklausomai nuo to, kokia ta ateitis
už tavąją penki šnapsai

– ir ką gi ponas norėtų išgirsti?
– ar mano firma apgaus tą kitą
– smėliu mėtysitės kaip vaikystėje
grindinio akmenimis kaip per revoliuciją

– ir ką gi ponas norėtų išgirsti?
– ar ji ateis
– kvapo negalima pagauti
šviesos negalima paimti
nori jos – mokėk
– kiek?
– viską

 

* * *
per didįjį tautų kraustymąsi
tu suaugai su laukais
aš nutekėjau upe
vaikai išėjo ieškoti derlingesnių laukų
skaidresnių upių
naktinių šnabždesių dievas stovėjo prie jų galvūgalio
mes jo negirdėjome
mes kurti
mes molis ir dumblas

 

* * *
naktis yra moteris blizgančiom akim. jos delnai pilni
sniego ir jazmino žiedlapių.
naktis yra vyras. jo tamsoje – atsidavimas ir giliausias
švelnumas.
naktis yra šmėkla. jos vardo aš gerai nebepamenu.
nocta? nox? niekas?
naktis yra negimęs vaikas. jo vardą aš pamenu: vienintelis.

 

* * *
pavakary tavo ranka vogčia įlenda kišenėn
pažaisti neaštrių prisiminimų ašmenimis
venų tokiais nebeperpjausi
bet numesti gaila

miegant tavo kvapas kartais būna toks aštrus
tarsi išeitum per svetimą gatvę
vingiuodamas aplink žibintų šviesos ratilus

žinau
kur judu sutarėt pasimatyti
ne
aš ten neisiu ir nešnipinėsiu
bet nedrįsk įsimylėti mirties
ji nėra mielesnė
ji nėra gražesnė už mane

senas atsisveikinimas

išgirdau trimitą ir suprantu kodėl vergės triūsia
tegu jos rūpinasi paviržiu ir šarvais

ateik!
mylėkimės atsisveikinimo proga ginklų patalpoje
kur tavo tėvo ir senelio skydai mirga prie sienų
kur nenuplaunamas kraujas dvokia

mes abu žinom
kaip gyvybė uždūsta pūliuose ir skausme slaugiau
sužeistuosius
tu kirtai žaizdas

žiūrėk:
kardo ašmuo aprasoja kai paliečiu jį lūpomis priliesk ir tu!
mes galime
bučiuoti viens kitą per metalą
per nelaisvę ir mirtį per garbę ir negarbę prisimink:
jausiu tave per viską
kas tave iš manęs atims

 

* * *

bent jau šia prasme niekas nesikeis.
tu visada ateisi ne laiku
kai aš virsiu ryžius arba gedulo skarą siūsiu
arba miesto pakrašty nyksiu
ant pačių nuošaliausių laiptų
kurie neprasideda smėlio dėžėje ir neveda į dangų
kai mano pirštai bus geltoni liūdesy arba šafrane
kruvini pomidorų padaže arba karšto vyno prisiminimuose
arba aistros adatos subadyti
netinkami sniego baltumo glamonėms

 

Iš latvių kalbos vertė Julius Keleras ir Indra Brūverė