Birutė T. Goja

„O jeigu dabar kas nors susprogdintų metro? – Goja nuryja tirštas seiles. – Tie, kurie išgyventų, vienas kitą paprasčiausiai sutryptų, kaip tas nuodingas baltauoges, ant kurių užmynus pasigirsta pokštelėjimas, ir permatomas baltymas ištykšta į šalis.“
Iš traukinio tarsi kraujas paplūdusi minia lėtai slenka kylančiais eskalatoriais. Staiga pastumta iš nugaros, Goja beveik kakta įsiremia į priešais krypuojančią juodaodę. Goja neturi kitos išeities,  tik uosti salsvą, muilinį jos kūno kvapą. Ji visa įsitempia, kad tik neprisiliestų prie tos moters, kuri, matyt, kažką pajutusi, papurto savo juodus ir spindinčius it variniai laidukai plaukus.
„Net jei ir peilį nugaron aš jai įsmeigčiau, kelias man vis tiek neatsivertų.“
Jau išlipusi į paviršių, ji akimirką lengviau atsikvepia, bet greitai ją nusineša nirtulingi žmonių srautai. Atsiranda ir maištininkų, kurie, staiga sustoja vidury gatvės tarsi klampūs krešuliai, aplink juos lėtai tvenkiasi, stumiasi suirzę broliai ir seserys. Niekas nesivargina paslėpti savo nepasitenkinimo ir vis „netyčia“ užlipa kam ant kojos ar įžnybia į šoną – tarsi gyvatės maiše, kurių šnypštimą nustelbia tik mašinų gaudesys. Tas beformis triukšmas kyla ligi pat dangaus ir ten atsimuša į storą smogo sluoksnį. Londonas.

Kai Goja pagaliau parsigauna į namus, virtuvėje ji randa blynus bekepančią Mariją ir prie stalo kaip vinį įkaltą Sarą – judviejų pokalbis, regis, intensyvus, ir Goja stengiasi pasislėpti prieškambario tamsoje. Ji greitomis užbėga laiptais į savo kambarį ir, net neįjungusi šviesos, sudrimba ant sujauktos lovos. Sekundę paguli, pasiklauso, paskui tamsoje apsigraibo ir įsijungia netoliese pamestą kompiuterį. Jis tyliai trakšteli, ūžteli ir jie kartu atsidūsta. Garsai iš apačios netyla. „Na kur tave velniai nunešė“, – jau visai čia pat girdisi Marijos balsas. Goja keliasi palikdama lovoje šviečiantį kompiuterį – tarsi jos mažoje visatoje merdinčią žvaigždę.
Siaurame koridoriuje nusitvėrusi garuojantį šaukštą jos jau laukia Marija. Tamsoje sunku įmatyti jos veidą, bet jai ir nereikia – mergina nieko nelaukusi, be žodžių, sugriebia Gojos ranką ir prisitraukia ją prie savęs. Goja įsitempusi bando įžiūrėti kambariokės veidą, bet regi tik jos paleistų tamsių plaukų kontūrus.
„Padėk, ji mane tuoj išvarys iš proto“, –­ į ausį pro dantis košia Marija. Jos šveplas ispaniškas akcentas Gojai primena dar vieną milžinišką gyvatę. Būdama tamsoje taip arti Marijos, ji jaučia keistą džiugesį ir silpnumą kojose. Staiga už jų nugarų pasirodo ir Saros šešėlis:
„Ką čia darot?“ – suklinka šioji ir, keistai merkdama akį, įsiremia rankomis į šonus.
„Nieko, žiūriu, kur ta valkata nusidavė.“
Kai pagaliau Marija pirmoji išnyra į šviesą, Goją staiga nupurto šaltis – šviesoje mergina atrodo kitokia: pikta ir nekantri, susisupusi į nudrizgusį megztinį ji primena valkatą.
„Žinai, aš rytoj į uostą eisiu ir su kuo nors pasikalbėsiu...“ – nekreipdama į Goją dėmesio toliau pokalbį tęsia Sara.
„Ko tau ten?“ – nustebusi kilsteli galvą tarsi tik dabar pabudusi Goja.
Marija lėtai kramto savo blynus ir nieko nesako, net nepažiūri į draugę.
„Kaip tai ko? Man juk laivo reikia, kad galėčiau nusigauti į Amsterdamą.“
Goja prisimerkusi spokso į Sarą ir bando suvokti, prisiminti, kas darosi.
„Taigi ji nieko nežino“, – piktdžiugiškai, bet vos girdimu balsu tarsteli Marija ir sunkiai nurydama karštą kąsnį.
Ką toliau pasakoja Sara, sunku sekti: ji pradėjusi skaityti knygą, kurioje atpažinusi visą savo gyvenimą iki pat dabar, todėl joje yra aprašyta ir jos ateitis. Pagal knygą ji netrukus turinti sutikti vaikiną, jie pamils vienas kitą, tada jis jai pasipirš Amsterdame, ir jie kartu įsteigs vaikų prieglaudą, po to jie ilgai bei laimingai gyvens santarvėje visų aplinkinių gerbiami
„Jis dar nežino, kad mane myli, bet viskas pasikeis, kai mes susitiksim Amsterdame.“
„Ir kaip tai atsitiks?“ – klausia Goja.
Staiga Saros veidas persimaino ir ji smeigia kietą, šaltą žvilgsnį tiesiai  Gojai į sielos vidurius.
„O tu manęs gal išvis nesiklausai? – surinka ji. – Juk sakau, kad mes ten nuplauksim laivu. Bet jis mat to dar nežino...“
Goja nutyla. Viskas yra taip painu, idiotiška, bet kartu ir baisu.
„Tavo žiniai, aš feisbuke vis-ką aprašiau. Vadinasi, tu neskaitai, ir tai jau ne pirmas kartas“, – įsižeidusi nusuka akis Sara.
Goja akies krašteliu žvilgteli į Mariją ir išbąla – ši sustingusi spoksojo į ją jau nežinia kiek laiko.
Sarai netrukus užsidarius savam kambary, Goja ir Marija, likusios dviese, tylėdamos susižvalgo:
„Sakiau“, – išpūtusi akis tarytum konstatuoja Marija. Jos dar kurį laiką sėdi virtuvėje ir šnibždasi. Galiausiai abi nutilsta, tarsi būtų išsėmusios visus komentarus, ir lieka tik nuojauta kažko baisaus.

Grįžusi į savo kambarį, Goja kaipmat užmiega pusiau sėdomis, nenusirengusi. Bet netrukus, apimta nenusakomos baimės, ji pakelia akis ir prieš save išvysta Sarą. Šioji šnirpščia nosimi ir glamžo savo naktinių marškinių kampą.
„Kas... Kas atsitiko?“ – nutirpusiu liežuviu sugergždžia Goja. Bet Sara tik stovi it mietas ir inkščia. Goja žino, kad reikia atsikelti, ką nors pasakyti, pasijudinti iš mirties taško, bet jaučiasi tokia apsunkusi ir sugeba tik nebyliai spoksoti į kaimynę. Staiga Sara giliau įkvepia ir tarsi iš gimdos pliūpteli garsi, gili aimana. Tai Goją galutinai išbudina, ji svirduliuodama pribėga įjungti šviesos. Saros kūnas keistai paraudęs, pašiurpęs, ir jai baisu prie jo prisiliesti.
„Kas atsitiko? Kalbėk pagaliau.“
„Jis manęs nemyli...“
Sara pradeda vaikščioti pirmyn atgal po mažytį kambarėlį – pusnuogė, ašarotom akim, kliūdama už netvarkingų daiktų.
„Bet kas atsitiko?“
„Kas, kas... Ko tu vis klausinėji? Aš tiesiog žinau – aš jį ką tik susapnavau.“
„Bet tai juk tik sapnas“, – kone pati savim abejodama sušnabžda Goja.
Sara kaip įkirsta sustoja ir žvelgia į Goją su didžiule panieka, gal net šleikštuliu.
„Tu į save pasižiūrėk, bene tavęs kas nori!“
Goja apstulbusi tik mirksi akimis ir žvalgosi aplinkui tarsi ieškodama kokios išeities. Pajutusi baimės tvaiką, Sara riaumoja toliau.
„Aš tave kiaurai matau, tu tokia kaip visi, manai negirdžiu, kaip judvi su Marija iš manęs juokiatės, bet jūs dar pamatysit... Jūs man šlykščios!“
Sara pripuola prie Gojos, sugriebia dviem pirštais už smakro ir ima purtyti jos galvą. Goja suklinka ir traukdamasi atatupsta apverčia kėdę. Tarsi pabudinta to garso, Sara paleidžia jos smakrą ir išbėga iš kambario. Uždariusi paskui ją duris, Goja skubiai atlapoja langą ir sunkiais trūkčiojančiais gurkšniais ima gerti tamsią vėsumą, tarsi būtų ištraukusi galvą iš vandens. Pro langą ji regi mirguliuojančias niekada nemiegančio Londono šviesas, girdi sirenas, mašinų gaudesį – pasaulis nekreipia į Goją nė menkiausio dėmesio: „Tavęs nėra, tavo baimė ir pagalbos šauksmas ištirpsta Mano dideliame buvime.“
Uždarius langą, Goja su nerimu klausosi, kaip už sienos po kambarį vaikšto Sara.  

Kai ji pramerkia akis, viskas dar plaukia, raibuliuoja vakar dienos atspindžiuose, ir Goja kurį laiką bando prisiminti, ar incidentas su Sara iš tikrųjų įvyko. Apsivertusi ant šono, ji išvysta vakar parverstą kėdę ir ūmai prisimena ne Sarą, bet savo draugę Ramutę. Gojai nudiegia širdį – po keleto valandų jos bus kartu. Goja susiriečia į kamuoliuką ir bando prisiminti, kodėl jai taip negera, argi ji neturėtų džiaugtis? Dabar Ramutė jau kažkur pakely, gal net autobuse: sėdi, žvelgia pro langus, kramto nagus, tikrina laikrodį...
Po poros valandų Goja susitraukusi sėdi šaltame perone ir stebi palubėse tupinčius balandžius: kai kurie iš jų įsidrąsinę nusileidžia ant žemės ir vaikštinėja tarp keleivių, tarsi ir jie lauktų savo traukinio.
Štai Ramutė ją jau pastebėjo, jau mosuoja ranka, šypsosi, jau lėtai artinasi, braunasi per žmonių minią. Gojai suvirpa kojos, tarsi smegenys nesėkmingai bandytų pasiųsti joms signalą bėgti. Mintimis ji yra namie, kiūto po antklode ir žiūri vakar nebaigtą filmą. Ir kuo arčiau yra Ramutė, tuo labiau Goja jos neapkenčia. Jų apsikabinimas kažkoks nejaukus, gremėzdiškas, tarsi šuolis, kuriam nebuvo tinkamai įsibėgėta, nebuvo įvertintas kartelės aukštis, –­ staigus puolimas, sutrikimas ir nerangus nusiridenimas. Netgi pagaliau išėjusios į gatvę, jos negali eiti greta, tik viena paskui kitą, tarsi kalinės, nes žmonių begalybė jas plėšia vieną nuo kitos, kaip du magnetukus, vis susitinkančius per popieriaus lapą.
Jau namie Ramutė jaučia, tarsi kambary be jų dviejų dar tupėtų trečias. Goja pasiūlo pažiūrėti kokį filmą ir ta proga ji iš spintos išsitraukia butelį vyno. Ji mato, kaip Ramutė suraukia antakius, bet nieko nesako, tik atkiša savo stiklinę. Taigi jos geria ir žiūri filmus – vieną po kito. Kai pagaliau išvargusios ir apsvaigusios palenda po antklode, jų jau nebeskiria tas spygliuotas atšiaurumas, bet Goja vis niekaip negali sugalvoti, ką pasakyti draugei. Kažkaip norisi vainikuoti jų vakarą bent kruopele nuoširdumo, tik niekas nelenda galvon. „Labanaktis“, – jau nusisukusi mieguistu balsu sušnibžda Ramutė. Tai nuskamba taip keistai – tie paprasti žodžiai – tarsi rūkai, tįstantys iš dar šiltos praeities. Goja ilgai guli tamsoje, išpūtusi akis ir spoksodama į save. Ją slegia noras prisiglausti prie draugės kaip tada seniai seniai ir pabučiuoti.
„Iki rytojaus...“
Rytojaus dieną Ramutė nusprendžia grįžti namo anksčiau nei planavusi, neva kažką prisiminė, ir Goja neprieštaraudama, bet sunkia širdimi išlydi draugę į stotį. Merginai jau belipant į traukinį, Goja staiga tarsi pabunda: „Atleisk, jei kas ne taip, aš kartais galiu būti tokia bjauri...“
Akimirksnį Ramutei, matyt, šmėkšteli mintis, kad gal reiktų pasilikti dar kiek ilgiau, tačiau ji greit nuveja įkyruolę, ir, nebeapsikęsdama vėl tvinstančio nejaukumo, šoka į traukinį, kuris nepajudės dar mažiausiai dvidešimt minučių. Išspaudusi rūgščią šypseną, Goja pamojuoja draugei į nugarą ir, ilgai nelaukdama, nusisuka. Ji žingsniuoja namo. Su kiekvienu žingsniu, su kiekvienu rankų mostelėjimu, kiekvienu įkvėpimu Goja jaučia besikaupiantį šleikštulį, tarsi druskas savo kauluose. Tarsi kas būtų iškratęs iš jos dvasią, ir šioji, pagaliau išvydusi save iš šono, tiesiog negali paslėpti apmaudo ir šleikštulio.
„Ko ji čia išvis atsivilko? Pasimaivyti?..“
Goja greit nusprendžia, kad visas savaitgalis buvo tik laiko švaistymas ir, deja, su „ta“ ji nebeturi nieko bendra, tik prisiminimus, bet ir tie patys jau kažkokie iškraipyti. Pati nepajunta, kad vis labiau ir labiau spartina žingsnius, kol staiga netenka pusiausvyros – kažkas ją grubiai trukteli už peties. Kai ji atsisuka, į ją spokso akis įsmeigęs murzinas statybininkas: „Ar kurčia esi? Traukis iš kelio!“ – priešais ją blyksi ir riaumoja didžiulė, plytų prikrauta mašina. Pravažiuodamas vairuotojas rankomis piktai sugestikuliuoja ir dar kartą skaudžiai paspaudžia savo pypynę. Goja jaučia, kaip į ją atsisuka žmonės.

Po kelių savaičių Goja su draugais išeina į klubą švęsti savo 25-ojo gimtadienio. Goja tarsi prisukamas žaisliukas be paliovos juokiasi ir juokiasi vis tuštindama stiklines, butelius. Kažkas ją supažindina su Džeimsu, pliktelėjusiu žaidimų programuotoju. Jis linksmas, jis matęs daugelį tų pačių filmų kaip ir Goja, abu mėgsta komiksus ir mėtines cigaretes. Goja akimis vis nuslysta ant jo plikės, Džeimso veidas apsiniaukia ir jis užsako jai dar stiklą džino su toniku. Kai jau visi skirstosi namo, Goja vis spigindama akimis į Džeimsą rėkia visa gerkle, kokia ji šiąnakt laiminga ir kad ji galėtų save atiduoti pirmam pasitaikiusiam vyrui.
Jau namie jai keista ir šiek tiek nejauku tą žmogų jausti taip arti savęs, bet Goja skuba, tarsi žinodama, kad viską labai greitai praras. Jo sunkus ir karštas kvėpavimas jai į kaklą, jo negrabumas ir kartūs nuo alaus bučiniai – Goja jų nebejunta, nes mintimis jau seniai yra nukeliavusi į ateitį, tad tik guli po juo kaip rąstas ir vis kažko laukia, kažko, kas ją pagaliau pradurtų nebūtinai su peniu, kas ją užpildytų kažkuo didesniu už jos pačios nuoskaudas ir neviltį.
Pasilikusi viena, Goja guli tamsoje ir spoksojo į savo sujauktą kambarėlį – kaip jai ne gėda buvo čia atsivesti vyriškį? O kur dar apatiniai, pakabinti ant mamos dovanoto molberto...
„Tu matai, mama, kokia aš bjauri pasidariau. O kad tu žinotum...“ – ir ji užsimerkia. Staiga kambario durys sutraška, tarsi į jas kažkas būtų ką atrėmęs ar bandęs pastumti. Goja prikiūtina prie durų ir prideda prie jų ausį – jai nepasivaideno, kažkas tikrai už jų yra ir gal net taip pat klausosi jos. Virpėdama lėtai palenkia rankeną – petimi įsirėmusi į jos duris stovi Sara.
„Viešpatie, ko tau tokiu metu... Ko nori?“
Bet toji tyli. Goja ištiesia ranką, siekdama Saros, – jos pirštai drėgni ir šalti it numirėlio. Goja atšoksta ir pradeda ieškoti sienoje esančio jungiklio. Goja nešaukia, neverkia, išvis net nesujuda, giliai giliai širdyje ji jau seniai žino, ką išvysianti. Saros naktiniai ištepti krauju, ant smakro matosi pridžiūvę vėmalai. Jos veidas išbalęs, akys pusiau užmerktos, ji net nepastebi nei Gojos, nei staiga įjungtos šviesos, ji vis dar šonu tebesitrina į durų staktą.
„Ir kodėl man šitaip? Ko tu, prakeiktoji, iš manęs nori“, – sugriežia dantimis Goja. Ašarų pritvinkusiomis akimis ji stebi, kaip kapsi nuo Saros pirštų galiukų kraujas, kaip virpa jos keliai. Sara, regis, vis labiau ir labiau netenka jėgų ir palengva pradeda slysti žemyn, kol pagaliau panarinusi galvą atsisėda ant žemės. Goja nebegali atitraukti nuo jos akių, tarsi pats velnias ją būtų prie Saros prirakinęs. Jai norisi kalbėti: „Tu nieko nežinai, bet man irgi šiandien buvo sunki diena...“ Goja užsikerta. Ją supykina ir ji stipriai suspaudžia lūpas, atverčia galvą, kad susivaldytų.
„Sako, kad čia tokia beprotiška miesto atmosfera tave išveda iš proto... Gyvenam kaip žiurkės narve, ir šikam ten pat, ir dulkinamės, nebėr kur pasislėpti.“ Goja uždūsta aiškindama, tarsi stipri jėga iš jos bando išsiveržti, bet tik žodžiais, kaip rasos lašiukais, prasispausdama. Staiga po Saros naktiniais pasklinda tamsi dėmė. Goja nutilusi ją stebi, kol pagaliau amoniako tvaikas kerta nosin, ir ji atšoka atatupsta. Nieko nebelaukusi, ji apgraibom nusileidžia į apačią ir išsikviečia greitąją pagalbą. Kai šioji atvyksta, visi namo gyventojai jau atsikėlę: kas verkia, kas stovi pastiręs ir spokso į kniūbsčią gulinčią merginą. Goja atkreipia dėmesį į jauną greitosios pagalbos daktarėlį: jo veidas šviesus ir lygus, be jokių randelių ar spuogų, jo paakiai šiek tiek mieguisti, jo pirštinėtos rankos stiprios ir tikslios. Pažvelgusi į jo vešlius plaukus, Goja su kartėliu prisimena Džeimso plikę. Kai reikia užpildyti popierius, visi susivokia, kad niekas nežino merginos pavardės. Tiesiog Sara Nevisprotė.

Kai į Gojos namo duris pasibeldžia tas vaikinas, yra sekmadienis – lygiai savaitė po Saros mirties.
„Ar Sara namie?“ – garsiu ir aiškiu balsu pasiteirauja jis.
Goja akimirką sutrinka, ne tiek dėl klausimo, kiek dėl jo stipraus balso. „Vengras“, – suraukusi kaktą iškart nusprendžia Goja.
„O kam reikia?“ – atsikrenkščia ji.
„Mes žadėjom kartu plaukti į Amsterdamą. Gal ji jau jums pasakojo? Tai va, aš jai gerų žinių turiu, susukau tokį reikaliuką…“
Goja sustingsta. Jo akcentas labai stiprus, o kur dar jo rėkimas. Ji dabar jau drąsiai apžiūrinėja vaikiną: jo akis, išraiškingus antakius, nuskustą barzdą. „Tikriausiai Saros rankos lietė šitą veidą, gal ir bučiavo“, – ir jos viduje kažkas pradeda plėstis, šviesėti tarsi kirtimas girios glūdumoj. Viskas įvyksta taip greitai, kad ji nebespėja įvertinti situacijos ir savo minčių. Jai akimirką norisi sumeluoti, bet žodžiai tarsi burbulai kyla į paviršių ir putoja: „Saros nebėra. Mirė ji. Nusižudė. Jau savaitė kaip… Taip, lygiai prieš savaitę.“
Vaikino veidas lėtai persimaino, jo tamsios akys dar patamsėja, jis pasimarksto, įkvepia oro, bet nieko nepasako. Goja gali prisiekti, kad jis įsiuto. Bet jau vėlu ką nors taisyti ar aiškinti. „Tikriausia jis mane kaltina. Bet iš kur jis galėtų žinoti.“ Ir jos širdis pradėjo smarkiau plakti.
„Ar tu ją mylėjai?“ – labai tyliai paklausia Goja.
Bet vyrukas jau lipa laiptais žemyn. Po kelių akimirkų jis visai dingsta jai iš akių. Goja lieka stovėti skersvėjų traukiamam tarpdury. Jos veide atsiranda virpanti, plati tarsi iš medžio išpjauta šypsena, o viduje šyla ir šyla, tarsi kas būtų atplėšęs apipelijusias rūsio duris, pro kurias dabar srūva šilta pavasario saulė.

2012 m. gruodžio 11 d.

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Draugai