Bruno Schulzas (1892–1942) – lenkų rašytojas, dailininkas. Gimė, didžiąją gyvenimo dalį praleido ir buvo nušautas Drohobyče (dabar Ukraina). Lvive studijavo architektūrą, Vienoje – dailę. Dirbo dailės ir darbų mokytoju. Išleido du apsakymų rinkinius – „Cinamoninės krautuvės“ (1933) ir „Klepsid­ros sanatorija“ (1937), kurie 2000-aisiais lietuviškai išleisti viena knyga (vertė Leonija Malakauskienė). B. Schulzo proza autobiografiška, tačiau pasakojama siurrealistiniais, oniriniais vaizdais. Apie poetinę kalbą parašė esė „Tikrovės mitologizavimas“ – taip galima būtų vadinti ir paties kūrybą.

B. Schulzas ruošėsi išleisti ir trečią rinkinį, jį turėjo sudaryti keturi didesni apsakymai, kurių, kaip 1939 m. prisipažino spaudoje, „tema – kaip visada – nesvarbi ir sunkiai nupasakojama“. Galbūt trečioje knygoje būtų atsidūrusi ir šios publikacijos paantraštėje minima „didesnė visuma“. Spėjama, kad „Tėvynė“, paskutinis rašytojo publikuotas grožinis tekstas, pasirodęs 1938 m. gruodį žurnale „Sygnały“, – vokiškai parašyto „Heimkehr“ („Grįžimas namo“) ištrauka. Laisvai vokiškai kalbėjęs B. Schulzas „Heimkehr“ siuntė Thomui Mannui, bet iš jo atsakymo nesulaukė, o vėliau – į Maskvą, į literatūros užsienio kalbomis leidyklą, bet ten kūrinį atmetė. Per Antrąjį pasaulinį karą dingo visi B. Schulzo rankraščiai, taip pat ir didžiausias rašytojo tekstas – romanas „Mesijas“. Pražuvo ir daugelis dailės kūrinių – vienintelis išlikęs aliejinės tapybos darbas „Susitikimas“ priklauso Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejui, kuris savo fonduose turi didžiausią B. Schulzo raižinių ir piešinių kolekciją. Verta paminėti, kad 1923-iaisiais jo grafika eksponuota Vilniuje, grupinėje žydų dailininkų parodoje ir kad B. Schulzas čia įvertintas geriausiai, nes, pasak laikraštyje „Przegląd Wileński“ paro­dą aprašiusio Da., „pateikė seriją ofortų originalia tema (čia būtent tema svarbiausia), kuriai pradžią davė Goia, Ropsas ir daugelis kitų, bet atliktų skoningai ir gerai nupieštų“. Kita vertus, už tokį meną Lenkijoje vienu metu B. Schultzą net mėginta apkaltinti pornografija. O sovietų laikais jis buvo apkaltintas nacionalizmu, areštuotas ir tardomas NKVD, nes paveiksle „Vakarų Ukrainos liaudies išlaisvinimas“ dominavo mėlyna ir geltona spalvos.

Nors praėjo daug laiko, dingusių B. Schulzo kūrinių vis dar ieškoma. Rašytojo ir dailininko gyvenimą bei kūrybą ilgai tyrinėjęs Jerzis Ficowskis mano, kad daugelis jų gali būti KGB archyvuose.

Vertėjas

 

Bruno Schulzo autoportretas (apie 1920)

 

Didesnės visumos fragmentas

Po daugybės peripetijų ir įvairių likimo vingių, apie kuriuos nesirengiu pasakoti, galų gale atsidūriau užsienyje, šalyje, kurioje jaunystės svajose troškau atsirasti. Senos svajos išsipildė per vėlai ir visiškai kitomis aplinkybėmis, nei įsivaizdavau. Įžengiau ten ne kaip nugalėtojas, o kaip gyvenimo jūroje avariją patyręs žmogus. Šalis, įsivaizduota kaip mano triumfo scenovaizdis, tebuvo teritorija niekingų, garbės nedarančių mažų pralaimėjimų, kuriuos patirdamas netekau visų aukštųjų, ambicingų aspiracijų. Permainingo likimo trankomas tai vienur, tai kitur, kovojau jau tik už pliką gyvastį, iš paskutiniųjų saugojau varganą laivelį nuo katastrofos ir pagaliau provincijoje aptikau vidutinio dydžio miestą, kuriame mano jaunystės svajonėse stovėjo ta vila – seno ir šlovingo maestro refugium nuo pasaulio šurmulio. Neįžvelgdamas jokios likimo ironijos, slypinčios susiklosčiusioje istorijoje, ketinau kurį laiką ten pagyventi, prisiglausti kur nors, peržiemoti, prabūti galbūt net iki kitos įvykių bangos. Man buvo vienas ir tas pats, kur likimas nublokš. Šalies patrauklumas visai išgaravo, iškankintas ir nuvargęs tetroškau ramybės.

Vis dėlto atsitiko kitaip. Matyt, pasiekiau kažin kokį savo kelio atgalinį punktą, savotišką likimo posūkį, ir mano egzistencija netikėtai pradėjo stabilizuotis. Ap­ėmė jausmas, kad mane neša kažin kokia palanki srovė. Visur, kur kreipiausi, situacija būdavo tarsi man paruošta, žmonės tuoj pat atsitraukdavo nuo savo darbų tarsi manęs laukę, jų akyse matydavau tą spindintį dėmesį, tą staigų sprendimą, tarsi aukštesnės instancijos padiktuotą pasirengimą man tarnauti. Akivaizdu, tai buvo iliuzija, sukurta palankiai susiklosčiusių aplinkybių – mit­riai atskiras mano gyvenimo dalis jungė pirštai įgudusio atsitiktinumo, vedusio mane it lunatiniame transe nuo vieno nutikimo prie kito. Beveik nebuvo laiko stebėtis, drauge su ta man palankių įvykių virtine tuo pat metu atėjo kažin koks susitaikėliškas fatalizmas, kažin koks palaimingas pasyvumas ir patiklumas, liepęs nesipriešinant pasiduoti įvykių gravitacijai. Vos tik pamaniau, kad tenkinami seni mano poreikiai, numalšinamas amžinasis atstumto ir nepripažinto menininko alkis, išsyk pagaliau buvo įvertinti mano gebėjimai. Nuo kavinių muzikantėlio, ieškančio bet kokio darbo, greitai pakilau iki miesto operos pirmojo smuiko; man atsivėrė išskirtinės meno mylėtojų sferos, patekau į geriausią draugiją, tarsi seniai tam būčiau turėjęs teisę, nors iki tol tūnojau pusiau pogrindiniame deklasuotųjų – keleivių be bilieto – būties pasaulyje po visuomenės laivo deniu. Greitai legalizavosi, pačios išsipildė aspiracijos, kurios giliai mano širdyje gyveno pogrindinį kankinio gyvenimą engiamų ir maištaujančių pretenzijų pavidalu. Uzurpacijos ir tuščių nuo­skaudų žymė dingo nuo mano kaktos.

Visa tai pasakoju supaprastintai, apsiriboju pagrindine savo gyvenimo linija nesileisdamas į šios keistos karjeros smulkmenas, kadangi visi šie nutikimai priklauso čia pasakojamų įvykių priešistorei. Ne, mano džiaugsmai visiškai neturėjo nieko bendro su ekscesais ir paleistuvyste, kaip būtų galima spėti. Mane tik apėmė visiškos ramybės ir pasitikėjimo jausmas, ženklas, iš kurio aš, būdamas patyręs likimo fizionomistas, gyvenimo išmokytas pastebėti kiekvieną jo veido trūktelėjimą, su didžiuliu palengvėjimu supratau, kad šįkart likimas man nerezga jokių intrigų. Mano laimė buvo iš kokybiškųjų ir tvariųjų.

Visa klajūno ir benamio praeitis, senosios egzistencijos pogrindinis vargas atitrūko nuo manęs ir lėkė atgal tarsi didžiulis žemės rėžis, įstrižai pasviręs į besileidžiančią saulę, dar sykį išnirusią virš vėlyvo horizonto, o mano nurūkstantis traukinys, įveikdamas paskutinę kreivę, vežė tiesiai į naktį, visa krūtine kvėpdamas jam į veidą mušančią ateitį, galingą, svaigią, truputį dūmais trenkiančią ateitį. Dabar tinkamas metas parašyti apie svarbiausią dalyką, užbaigusį ir vainikavusį šią sėkmės ir klestėjimo epochą, apie Elizą, kurią sutikau savo kelyje ir po trumpo, svaigaus sužadėtuvių laikotarpio vedžiau.

Mano laimės balansas suvestas – teigiamas. Mano vieta operoje nepajudinama. Filharmonijos orkestro dirigentas ponas Pelegrinis vertina mane ir klausia nuomonės visais svarbiais klausimais. Šis ant pensijos slenksčio stovintis senukas, operos kuratorija ir miesto muzikinė draugija tyliai sutarė, kad jam pasitraukus dirigento lazdelė be jokių ceremonijų pereis į manąsias rankas. Jau ne sykį ją laikiau savo rankose – ir diriguodamas kasmėnesinius filharmonijos koncertus, ir operoje pavaduodamas sergantį maestro arba kai gerasis senukas neturėjo jėgų grumtis su svetima jo sielai nauja, madinga partitūra.

Opera – viena geriausiai aprūpintų šalyje. Mano algos visiškai pakanka gyventi gerovės atmosferoje, netgi žvilgančioje šiokia tokia prabanga. Kelis kambarius, kuriuose gyvename, Eliza įrengė pagal savo skonį – aš pats dėl šių dalykų neturiu jokių užgaidų ir esu visiškai neiniciatyvus. Užtat Eliza turi labai griežtų, nors vis dar kintančių dezideratų, kuriuos įgyvendina su aukštesnių siekių verta energija. Vis derasi su tiekėjais, ryžtingai kovoja dėl prekės kokybės, dėl kainos ir šioje srityje pasiekia pergalių, kuriomis nemenkai didžiuojasi. Į jos uolumą žiūriu supratingai ir nuolaidžiai, bet drauge ir kiek baimindamasis, kaip į lengvabūdiškai palei bedugnės kraštą žaidžiantį vaiką. Kaip naivu manyti, kad kovodami dėl tūkstančio mūsų gyvenimo smulkmenų formuojame savo likimą!

Aš, sėkmingai įplaukęs į šią įlanką, tenorėčiau užmigdyti likimo budrumą, nekristi jam į akis, nepastebimai prisiglausti prie savo laimės ir tapti nepasiekiamas.

Miestas, kuriame likimas man leido rasti tokią ramią ir palaimingą prieplauką, garsėja sena, garbia katedra, stovinčia ant aukštos, nuo namų atsiskyrusios platformos. Čia miestas staiga baigiasi, stačiai krinta bastionais ir skardžiais, išvešėjusiomis šilkmedžių ir graikinių riešut­medžių giraitėmis, atsiveria vaizdas į šalies gilumą. Čia paskutinis, nykstantis kreidinio aukštumų masyvo iškilimas, sergintis milžinišką šviesią provincijos lygumą, visu platumu atvirą šiltiems vakariniams dvelksmams. Šios šiltos srovės veikiamas miestas atsiribojo saldžiu, ramiu klimatu, sukuriančiu tarsi nuosavą, miniatiūrinę meteorologinę sritį kažin ko didesnio, bendresnio ribose. Ištisus metus čia pučia vos juntamos, švelnios oro srovės, prieš rudenį lėtai susiliejančios į vieną nenuilstančią, medumi plūstančią tėkmę, į savotišką šviesią atmosferinę Golfo srovę, į nuolatinį, monotonišką dvelksmą, net iki užsimiršimo ir net iki palaimingos nebūties saldų.

Katedra, amžių amžius dailinta neįkainojamoje tamsoje jos vitražų – be perstojo gausintų, daugybę kartų dėliotų skiepijant brangakmenius į brangakmenius, – dabar traukia minias turistų iš viso pasaulio. Bet kuriuo metų laiku gali juos išvysti su bedekeriais rankoje lakstančius mūsų gatvėmis. Jie užima liūto dalį mūsų viešbučių, naršo po mūsų krautuves ir antikvariatus ieškodami retenybių ir užpildo mūsų pramogų įstaigas. Atneša jie iš tolimų kraštų jūros kvapą, retsykiais didžių projektų fantazijas, plačius interesų užmojus. Nutinka, kad, sužavėti klimato, katedros, gyvenimo tempo, jie pasilieka ilgėliau, aklimatizuojasi ir įsikuria visam laikui. Kiti išvykdami iš čia išsiveža žmonas, dailingas mūsų pirklių, fabrikantų, restoranininkų dukras. Dėl tokių santuokų dažnusyk svetimas kapitalas investuojamas į mūsų įmones ir maitina mūsų pramonę.

Beje, miesto ekonominis gyvenimas metų metus slenka be sukrėtimų ir krizių. Gerai išvystyta cukraus pramonė savo saldžia arterija maitina tris ketvirtąsias gyventojų. Be to, miestas turi garsų gražių, senų tradicijų porceliano fabriką. Jis dirba eksportui, be to, kiekvienas anglas, grįžtantis į savo šalį, garbės reikalu laiko užsisakyti dramblio kaulo spalvos tiek ir tiek dalių porcelianinį servizą su katedros ir miesto vaizdais, pieštais mūsų meno mokyklos mokinių.

Šis miestas, beje, kaip ir daugelis kitų šioje šalyje, yra pasiturintis ir gerai tvarkomas – saikingai apsirūpinęs ir atsidavęs verslui, saikingai pamėgęs komfortą ir gyventojų gerovę, taip pat saikingai ambicingas ir snobiškas. Damos išvysčiusios beveik didmiestišką savo tualetų prabangą, ponai imituoja sostinės gyvenimo būdą keliuose kabaretuose ir klubuose vargais negalais palaikydami skurdų naktinį gyvenimą. Kortų lošimai klesti. Jie pavergė net damas, ir beveik nebūna vakaro, kad nebaigtume dienos žaisdami kuriame nors elegantiškame draugų name, ne sykį iki vėlyvos nakties. Šičia iniciatyva vėlgi tenka Elizai, kuri savo aist­rą argumentuoja rūpinimusi mūsų prestige draugų akyse – reikia dažnai būti visuomenėje, kad neliktume nuošaly, – tačiau iš tiesų ji pasiduoda šio beprasmio, šiek tiek jaudinančio laiko švaistymo apžavams.

Dažnai ją stebiu susijaudinusią žaidžiant, išraudusiu veidu ir spindinčiomis akimis visa siela dalyvaujant permainingose azarto peripetijose. Lempa lieja švelnią šviesą iš po gaubto ant stalo, aplink kurį žmonių grupė, visiškai valdoma rankoje laikomos kortų vėduoklės, tikisi pagauti fortūną, sekdama iliuziniais jos pėdsakais. Beveik matau ją, įsivaizduojamą personą, atsiradusią dėl seanso įtampos, išdygusią už vieno ar kito nugaros ir beveik pasiekiamą. Tyla, pusbalsiu tariami žodžiai, reiškiantys kaičius, vingrius laimės kelius. O aš pats laukiu tos akimirkos, kai tylus, aistringas transas apima visų protus, kada netekę proto sustingsta kataleptiškai palinkę tarsi virš spiritistinio stalelio, kad nepastebėtas dingčiau iš šio užburto rato ir persikelčiau į savo minčių vienatvę. Kartais, pasitraukęs iš žaidimo, galiu neatkreipdamas niekieno dėmesio palikti stalą ir tyliai pereiti į kitą kambarį. Ten tamsu, tik gatvės žibintas iš tolo siunčia savo šviesą. Įrėmęs galvą į lango stiklą ilgai stoviu ir mąstau...

Virš rudenėjančios parko tankumynės naktis švinta miglotu rausvu paryčiu. Virš nusiaubtos medžių tankmės išgąsdintos varnos bunda nesąmoningai karksėdamos, pakyla būriu apgautos šios netikros aušros ir skardus, aimanuojantis beigi besisukantis sąmyšis triukšmu ir bangavimu užpildo rausvą tamsą, prisigėrusią kartaus arbatos ir krintančių lapų aromato. Iš lėto sėda ir rimsta ši išsiplakusi per visą dangų sūkių ir skrydžių maišalienė, krinta iš lėto ir padengia išretintą medžių tankmę neramiu, laikinu tuntu, kupinu nerimo, tylančių pašnekesių, aimaningų klausimų, lėtai nurimsta, patogiai įsitaiso ir iš lėto susilieja su šnaraus vytimo tyla. Ir vėl grįžta gūdi ir vėli naktis. Slenka valandos. Prie stiklo prispausta degančia kakta jaučiu ir žinau: nieko blogo man jau negali nutikti, radau prieglobstį ir ramybę. Dabar eis virtinė nuo laimės apsunkusių ir sočių metų, nesibaigianti gerų ir laimingų laikų tąsa. Keli paskiausi negilūs, saldūs įkvėpimai mano krūtinę iki viršaus pripildo laime. Nustoju kvėpavęs. Žinau: taip pat, kaip gyvenimas, kada nors pasitiks mane išskėstomis rankomis raji, soti mirtis. Iki kaklo pasisotinęs gulėsiu tarp žalumos gražiose, prižiūrimose vietinėse kapinėse. Mano žmona – nepaprastai jai tiks našlės šydas – man neš gėlių vietiniais šviesiais, tyliais rytais. Iš šios beribės pilnatvės dugno kyla sunki, gili muzika, gedulingi, iškilmingi, duslūs didingos uvertiūros taktai. Girdžiu galingo ritmo smūgius, kylančius iš gelmių. Pakeltais antakiais įsistebeilijęs į tolimą tašką jaučiu, kaip man iš lėto stojasi plaukai. Sustingstu ir klausausi...

Garsesnis lalesys pažadina mane iš sąstingio. Juokdamiesi teiraujasi, kur aš. Girdžiu savo žmonos balsą. Sukuosi iš savo prieglobsčio į apšviestą kambarį primerkdamas tamsos prisigėrusias akis. Draugija jau skirstosi. Šeimininkai stovi tarpduryje, šnekasi su išeinančiaisiais, apsikeičia atsisveikinimo mandagybėmis. Pagaliau esame vieni naktinėje gatvėje. Mano žmona bando derinti savo elastingą, laisvą eiseną prie mano žingsnių. Darniai eidami kylame aukštyn gatve, ir ji, kiek panarinusi galvą, koja ardo šlamantį apvytusių lapų kilimą, dengiantį važiuojamąją dalį. Žvali nuo žaidimo, lydėjusios sėkmės ir išgerto vyno, apsėsta mažų, moteriškų planų. Naudodamasi nebyliu susitarimu, toms lengvabūdiškoms svajoms iš manęs reikalauja visiškos tolerancijos ir baisiai smerkia mano visas blaivias ir kritiškas pastabas. Kai įžengiame į savo butą, virš tamsaus horizonto jau ryškėja žalia aušros juosta. Mus apgaubia šiltų, prižiūrėtų namų kvapas. Šviesos nedegame. Tolimas gatvės žibintas sidabru perpiešia užuolaidų raštą ant priešingos sienos. Sėdžiu ant lovos apsirengęs, tylėdamas imu Elizos ranką ir minutėlę laikau savojoje.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

„Sygnały“, 1938 12 15, Nr. 59.