Comte de Lautréamont. Maldororo giesmės

Comte'as de Lautréamont'as (tikr. Isidore'as Lucienas Ducasse'as, 1846–1870) – iš Urugvajaus kilęs prancūzų rašytojas. Vienintelis jo užbaigtas veikalas – šešių giesmių prozinė poema „Maldororo giesmės" („Les chants de Maldoror"). Savo laiku nesulaukęs dėmesio, XX a. Lautréamont'as pripažintas kaip vienas iš siurrealistų įkvėpėjų ir „prakeiktųjų poetų".

Pirmoji giesmė

8

Mėnesienoje, prie jūros, nuošaliose kaimo vietovėse, pasinėręs į karčius apmąstymus matai, kaip visa kas įgyja geltonus, neišbaigtus, apgaulingus pavidalus. Medžių šešėliai čia greitai, čia iš lėto nutįsta, priartėja, vėl atsitraukia keisdami kontūrus, plodamiesi, spausdamiesi prie žemės. Kadaise, kai blaškiausi nešiojamas jaunystės sparnų, tai versdavo mane susimąstyti, atrodydavo keista; dabar jau pripratau. Vėjas lapuose vaitoja savo ilgesingą melodiją, o pelėda gieda savo iškilmingą raudą, kurią išgirdus piestu stojasi plaukai. Ir štai šunys, pagauti siuto, sutrauko grandines, pabėga iš atokių sodybų; jie laksto po laukus, tai šen, tai ten, persekiojami beprotybės. Staiga jie sustoja, žvalgosi į visas puses apimti laukinio nerimo, degančiomis akimis; ir visai kaip drambliai dykumoje prieš nudvėsdami paskutinį kartą pažvelgia į dangų, beviltiškai keldami aukštyn straublį, nekrutindami ausų, taip ir šunys nekrutina ausų, pakelia galvą, išpučia klaikų kaklą ir pratrūksta skalyti, pakaitomis, tai kaip vaikas, klykiantis iš alkio, tai kaip į pilvą sužeistas katinas ant stogo, tai kaip moteris, kuri tuojau pagimdys, tai kaip mirštantysis maru ligoninėje, tai kaip mergina, dainuojanti dangišką ariją, ant žvaigždžių šiaurėje, ant žvaigždžių rytuose, ant žvaigždžių pietuose, ant žvaigždžių vakaruose; ant mėnulio; ant kalnų, iš toli panašių į tamsoje tįsančias milžiniškas uolienas; ant šalto oro, kurį jie traukia visais plaučiais, nuo kurio jų šnervės rausta, dega iš vidaus; ant nakties tylumos; ant pelėdų, kurios, nešdamos snape žiurkę ar varlę, gyvą, švelnų maistą jaunikliams, savo įžambiu skrydžiu kliudo jiems snukius; ant kiškių, kurie dingsta iš akių nespėjus nė mirktelėti; ant vagies, kuris įvykdė nusikaltimą ir šuoliais sprunka ant arklio; ant viržius virpinančių gyvačių, nuo kurių jie ima drebinti kinkas ir griežti dantimis; ant savo pačių lojimo, kuris gąsdina ir juos; ant rupūžių, kurias jie traiško sausai kaukštelėdami žandikauliu (kodėl jos taip toli nuo pelkės?); ant medžių, romiai liūliuojančiais lapais liudijančių nesuprastas paslaptis, kurias jie trokšta įžvelgti savo tiesiai įsmeigtomis, protingomis akimis; ant vorų, pakibusių tarp jų ilgų kojų, ropojančių gelbėtis į medžius; ant varnų, kurie per dieną nerado ko lesti ir nuvargusiais sparnais grįžta į savo buveines; ant pakrantės uolų; ant žibintų, įsižiebiančių nematomų laivų stiebuose; ant duslaus bangų ošimo; ant didelių žuvų, kurios nardydamos parodo juodą nugarą, o tada pranyksta bedugnėje; ir ant žmogaus, pavertusio juos vergais. Tada jie vėl ima lakstyti laukais, kruvinomis kojomis šokinėdami virš duobių, takų, pievų, žolynų ir kampuotų akmenų. Galėtum pamanyti, jog jie užsikrėtę pasiutlige ir ieško didžiulio tvenkinio numalšinti troškulį. Jų ištęsti staugsmai kelia siau­bą gamtai. Vargas susivėlinusiam praeiviui! Kapinių bičiuliai sušoks ant jo, sudraskys, suės krauju varvančiais nasrais; nes jų dantys nėra suminkštėję nuo niekam tikusio maisto. Laukiniai gyvūnai, nedrįsdami prieiti arčiau ir prisijungti prie mėsiškų pietų, drebėdami sprunka kiek akys užmato. Praėjus keletui valandų, šunys, išsekę nuo lakstymo pirmyn atgal, beveik negyvi, iš snukių styrančiais liežuviais, nežinodami, ką daro, metasi vienas ant kito ir nepaprastai greitai susidrasko į tūkstančius gabalėlių. Jie taip elgiasi ne iš žiaurumo. Kartą mano motina dulsvomis akimis man tarė: „Kai būdamas lovoje išgirsi šunų skalijimą laukuose, slėpkis po antklode, nepaniekink to, ką jie daro: juos kamuoja nepasotinamas begalybės troškulys, taip pat kaip tave, kaip mane, kaip visus kitus žmones išblyškusiais pailgais veidais.

Aš netgi leidžiu tau atsistoti prie lango ir pasigėrėti tuo reginiu, kuris yra gana didingas." Nuo to laiko aš vykdau velionės norą. Aš, kaip ir šunys, jaučiu poreikį begalybei... Aš negaliu, negaliu šito poreikio patenkinti! Sprendžiant iš to, kas man buvo sakoma, esu vyro ir moters sūnus. Tai mane stebina... maniau esąs šis tas daugiau! Kita vertus, koks man skirtumas, kokia mano kilmė? Aš pats, jeigu tai būtų priklausę nuo mano valios, mieliau būčiau gimęs sūnumi ryklio patelei, kurios alkis yra audrų palydovas, ir tigrui, kurio žiaurumas gerai žinomas visiems, – tada nebūčiau toks blogas, koks esu dabar. Ei, jūs, kurie į mane žiūrite, pasitraukite nuo manęs, nes mano alsavimas skleidžia nuodingą kvapą. Dar niekas nematė akį rėžiančių raukšlių ant mano kaktos; nei iš mano lieso veido kyšančių kaulų, panašių į didelės žuvies ašakas, arba į jūros pakrantes saugančias uolas, arba į skardingus alpių kalnynus, kuriais dažnai keliaudavau, kai man ant galvos žėlė kitos spalvos plaukai. Ir kai audringomis naktimis, liepsnojančiomis akimis, štormų vėjo čaižomais plaukais, vienišas kaip akmuo kelio viduryje bastausi aplink žmonių gyvenvietes, aš pridengiu savo suvytusį veidą gabalėliu aksomo, juodu kaip suodžiai, kurių prisirenka kaminuose: niekieno akys neturi išvysti tos bjaurasties, kurią Aukščiausioji būtybė, palydėjusi didžios neapykantos šypsniu, užkrovė man. Kiekvieną rytą, kai kitiems pateka saulė, visur gamtoje skleisdama maloningąjį džiaugsmą ir šilumą, nekrutant nė vienam veido raumeniui, atidžiai žvelgdamas į erdvę, pilną tamsos, tupėdamas atsigręžęs į savo brangiojo urvo gilumą, apimtas nelyginant vynas svaiginančios nevilties, galingomis rankomis plėšau į gabalus savo krūtinę. Ir vis dėlto jaučiu, kad nesergu pasiutlige! Vis dėlto jaučiu, kad nesu vienintelis, kuris kenčia! Vis dėlto jaučiu, kad kvėpuoju! Kaip mirtininkas, kuris, mąstydamas apie savo likimą, mankština raumenis ir tuojau lips ant ešafoto, atsistojęs ant savo šiaudų guolio, užmerkęs akis, aš ištisas valandas lėtai sukioju kaklą iš dešinės į kairę, iš kairės į dešinę; ir nekrentu negyvas. Retkarčiais, kai kaklas nebegali toliau suktis į vieną kurią pusę, kai jis sustoja, idant apsigręžtų ir imtų suktis priešinga kryptimi, aš staigiai nužvelgiu horizontą per retus tarpelius įėjimo angą slepiančiuose tankiuose brūzgynuose: nematau nieko! Nieko... tik laukus, kurie sūkuriuodami šoka su medžiais ir ilgomis virtinėmis orą skrodžiančių paukščių. Tai kelia sumaištį mano kraujyje ir smegenyse... Na, kas gi ten daužo man per galvą geležiniu strypu, lyg kūjis talžytų priekalą?

Iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas

Comte de Lautréamont, „Œuvres complètes", Paris: Librairie José Corti, 1953.

gyčio norvilo paišai

Draugai