Craigas Czury (g. 1951 m. Pensilvanijoje) – amerikiečių poetas, išleidęs 20 knygų, JAV ir tarptautinių premijų laureatas, jo kūryba versta į daugelį kalbų, tarp jų – lietuvių. Išbandęs įvairiausius darbus, daug prisideda prie poezijos sklaidos, organizuoja poezijos skaitymus mokyklose, psichiatrijos ligoninėse, kalėjimuose. Ne kartą viešėjo Lietuvoje, padėjo versti lietuvių poeziją į anglų kalbą. Daug keliauja, šiemet lankėsi Albanijoje – ši patirtis atsispindi kai kuriuose čia spausdinamuose tekstuose (rezervuar – albaniškai „rezervuota“). Tekstai versti iš rankraščio.
Laimantas Jonušys

Kerry’o Shawno Keyso nuotrauka

Pastaba:
Populiariausia šiuolaikinės amerikiečių poezijos forma yra asmeninis pasakojimas: nuoseklios istorijos, lape parašytos stulpeliu trumpomis eilutėmis, kad novelė atrodytų kaip eilėraštis. Eilučių perkėlimais nužymėdamas „kvėpavimo ritmus“, prozininkas tampa POETU. Kaip tai pamaiviška. Aš ėmiausi eilėraščių proza norėdamas mesti iššūkį skaitytojo daugiamačiam poetinės vizijos suvokimui. Nes atmintis nėra chronologiška, viena akimirka įjungia kitą akimirką, kuri primena apie... kas nors kartą pamatyta atrodo kaip... kelia mintis apie... Daina, kuri buvo „mūsų daina“, sugrąžina mus į tas pirmąsias akimirkas, kai ji mus parašė. Kvapas iš buto Nikola Tupe gat­vėje yra seniai užmirštas kvapas iš priebučio Carbon gatvėje, kur mano senelė, sugrįžusi iš mirties nagų, kaulėtais viščiuko pirštais virtuvėje nuo garuojančio kopūsto lupa apvirtus lapus. Vienalaikės akimirkos, neigiančios būtąjį laiką ir nesusijusius laikotarpius. Eilėraštis proza – tai palimpsestas.

Dar neatėjo
laikas. O kai atėjo, man pasakė, kad per vėlu. Smulkiau nepaaiškino, nors aš paskambinau iš anksto. Nusiunčiau žinutę. El. laišką. Bet kai paklausiau, kažkas atsakė: Ar negirdėjai? Žinojau, kad negalima jiems duoti taip greitai, tad laukiau. Žinoma, tam aš per jaunas, prieš akis veriasi nuostabos kupinas gyvenimas, beldžiuosi į visokias duris, man pasako, kad per anksti arba per vėlu. Visada tas pats: Eik lauk. Tai aš įeinu vidun. Ir ten jūs visi.

Aš nežinau, kokį
šūdą jūs čia kalbat, bet esu čia keistai savas. Nepagaunu jūsų intonacijų tembro, nors tam esu gabus. Tokie šiurkštūs priebalsiai. Jūsų veidai nuo jų darosi atžarūs, šitaip man vaikystėje duodavo ženklą: žiūrėk, atsargiai. Tai aš žiūriu. Žiūriu, kaip jūsų balsiai išsivapa iš kietų garsų, kuriuos išleidžia jūsų veidai, laukiu įsižiebiant muštynių – arba šokių. Jus tai taip pat atbaidytų, kaip ir aš baiminausi augdamas tarp pabėgėlių iš nykesnio pasaulio. Niekada nesupratau, kokį šūdą jie kalba užsikvempę. Išvagoti užsikvempę veidai. Užsikvempę klykia, juokiasi, rėkia ir juokdamiesi vožia kumščiu. Nori pagriebti tave verkdami. Taip nesmagiai liūdnos tos jų dainos.

Kai mano sapne
susitinka du poetai, vienas jų jau miręs, bet tai žinau tik aš. Mes esame svečiai, iš tolybių atkeliavę į sambūrį, ir, nežinodamas, ar jiedu pažįstami, supažindinu, pasitraukiu į šalį ir tik stebiu, žinodamas, kad mano mirusio draugo laikysena, jo eisena per pievą su ištiesta ranka, jo žinoma plati šypsena, jųdviejų džiaugsmas čia esant, čia susipažinus, jų apsikabinimas įsimins kaip tikrai įspūdingas dalykas, man palikus juos viską išsiaiškinti.

[REZERVUAR] Ant savo
staliuko šį rytą savo slaptoje kavinėje prie lango su dviem negyvais augalais kaip namie ir rotango užuolaida, už kurios slepiuosi kas rytą 8.34 su Camus prieškario užrašais ir raudonuoju vynu. Bona skaito mano įrašus ir tikisi rasti mane čia tą pačią valandą su rūkaliais ir tekstintojais, ir meilužiais, ir ten balkone vaikais, nenuėjusiais į mokyklą, ir vienišiais, ir draugais, kurie susiderinę spruko iš darbo čia susitikti prie kavos ir butelinio vandens, šnekasi, tekstina ir žvelgia kažkur į tolį arba tiesiog tyliai sėdi tais rytais, kai niekas nežino, kur mes. Šioje blausioje vidaus šviesoje Slidi pasisveikina su manim, maloningas ir santūrus, kasdien kiek labiau pažįstamas, jo būdas sveikintis su kitais, kurie irgi staiga dingsta atėję pas tuos, su kuriais nori pabūti besislėpdami už saulės akinių, kalbėdamiesi ir rūkydami, ir žiūrėdami į nematomą žmogų iš tolimos praeities.

/ / /
1939 m. rugsėjis. Jei esi sutvertas kūrybai, meilei ir pergalėms, vadinasi, esi sutvertas gyventi taikiai. Tačiau karas išmoko viską prarasti ir tapti tuo, kuo nebuvai* (Albert Camus). Aš keliu daugiau klausimų ir kurpiu naujas išvadas apie savo buvimo vietą, Albaniją, per plauką nuo komunistų, lagerių, žmonių naikinimo, kolaborantų, bankų sukčiavimo ir pilietinio karo, masinės emigracijos. Žinau, kad daug žudyta. Regiu tai net jauniausiuose veiduose. Kaip slegia tai, ką matei, paveldėjai ir stengiesi niekam nepasakoti. Regiu tai, kai šnekatės tarsi žiūrėdami į kažką per petį. Žvelgiu į kiekvieną iš jūsų, kad pamatyčiau, kur susisiekia mūsų žmogiškumas, ir žinau, kad ne svečiui apie tai kalbėti, net ir ne sūnui paklydėliui, bet visi jūs su savo plačiomis bedugnėmis širdimis atrodote lyg ką tik parėję iš laidotuvių.

Nufotografavau tą
seną moterį, nors gal nereikėjo, bet nutraukiau iš nugaros. Kaip ir daugelis moterų, apie kurias susimąstydavau, ji ėjo sulinkusi pasiramstydama lazda. Ryšėjo šami, mes sakytumėm – skarą. Ir man norėjosi pamatyti jos veidą. Mačiau ją ant upės kranto virve nuleidžiant spąstų dėžę ir tariau draugui: eime pasižiūrėt, ką ji daro. Kaip žinote, sapnuose laikas nepaaiškinamas. Tad kai niekas su manim nėjo, sugrįžau į kiemą, kur ji stovi palinkusi prie ugnies, žiūrėdama į mane. Jos veidas jaunas, kaip mano pusseserės Brendos, kai mačiau ją pastarąjį kartą vidurinėje mokykloje. Pasiūliau mėtinį ledinuką. Absurdiška, bet senoviška ir gentiška, o kaip tik tai kišenėse teturėjau. Ūmai vidurnaktis, ir einu prie ežero. Kai išsigąstu arba pagaunu blogą fluidą, tai yra signalas. Gerai, mergyte, tiesiog mink man ant kojos ir tark Eime! Kai visi gatvės žibintai perdegė, mes dėjome į kojas prieš man sukankant aštuoneriems, kai mano vengrė senelė mirė ligoninėje, knibždančioje skruzdžių. Nešiojuosi jos nuotrauką: stovi savo sode, veidu it suskeldėjusi žemė, atrodo kaip Geronimo, ryši skarą ir laiko kastuvėlį. Ji buvo pirmoji moteris, išgąsdinusi mane savo nuvargusiomis plieninėmis akimis. Naktimis lange sugrįžtantis veidas, spoksau į jį, kad ištirptų. Ta sena moteris ant upės kranto, paspartinu žingsnį, kad aplenkęs galėčiau atsigręžti ir pamatyti. Norisi nueiti toli prie to, kas mane gąsdina, ir ji pakviečia mane prie stalo, sėdi priešais ir trina man pėdą. Tu daug rašai, ar ne. Nereikia rašyti apie tuos, kuriuos matai sap­nuose, jie ten gyvena. Negerai darai, kad rašydamas atsivedi juos čia. Ir aš leidau jai trinti.

Kavinėse, kuriose
rašau, ryto kavinėse, pasislėpusiose ir netikėtose, supamas kitų, kurie taip pat pabunda savo svetimoms kalboms, kaip tik tas sumaišties lygis, man tinkamas ieškoti reikiamų dingusių žodžių, kibirkšties ir netikėtų sąsajų. Man patinka nežinoti, kur turėčiau būti. Nežinoti, kur turėčiau būti popieriaus lape. Tik visur nuolat ta prakeikta amerikietiška muzika, dėl jos būčiau galėjęs likti namie. Amerikos eksportas Nr. 1, tarsi buvusio Rytų bloko šalys neturėtų savųjų psichozių. ’64-aisiais Jevtušenka paaiškino, kodėl bemat išperkamas penkiasdešimties tūkstančių tiražas: „Ne todėl, kad rusų liaudis mėgsta poeziją, o todėl, kad rusų liaudis neturi popkultūros.“ Paskui driokst! – žlunga Sovietija, lietuvių poetai ir literatūros kritikai uždirba tikrus pinigus versdami serialą „Dalasas“, savilaidos spauda kepa madų žurnalus ir pornografiją. Ir visose šitose projekcijose aš randu žodį svirduliuodamas – kaip čia patekau, vieta grįstos gatvės, kitaip – klupdamas, anglių kasyklos schema su frazėmis per plytas mirusieji išstūmė medžių šaknis norėdami sugriebti man... „Righteous Brothers“? Ar aš tikrai vėl aštuntoje klasėje skersgatvio nišoje ir dvasininko dukrelė moko mane prancūziškai bučiuotis? Ar tikrai turėjau taip ilgai gyventi, nukeliauti taip toli, kad vėl pajusčiau jos kvėpavimą, kai ji pirmą kartą liežuviu praskyrė man lūpas, kad pažadintų mano liežuvį? Ak, Lietuva. Albanija, tos pačios prakeiktos amerikietiškos dainos, dėl kurių man net mokyklos baigti nereikėjo. Po velniais, jeigu užsimanyčiau į Varšuvą, man tereiktų pavažiuot į Nanticoke’ą. Hey
Hey we’re the monkeys.

* Vertė Violeta Tauragienė.
Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys