Per pirmąją šlapdribą baigiantis 1990-ųjų lapkričiui važiuoju namo troleibusu, o galvon kažkas įbrunka kelias „Žiemos kelionės“ eilutes. Taip, ir vėl priartėjo tų, lyg paslaptingos rankos ištrauktų, kortų metas – Hans Müller, Franz Schubert... Hansas prikrebždeno niūrių eilėraštukų, o kai Franzas jiems parinko naktinių melodijų, atlapaširdžiai žodeliai tapo neatpažįstami. Ne kiekvienam dabar juos perprast, nelyginant kortas, kurios nemeluoja. Barfuβ auf dem Eise / Schwankt er hin und her / Und sein kleiner Teller / Bleibt ihm immer leer. Liepia išversti? Gal – „Basomis ant ledo / Kojom netvirtom...“, tik kaip bus su kleiner Teller, ta „tuščia lėkštele“? O! Jau pravažiavau savo stotelę, teks grįžti...

* * *

Būdavo, jog Aldonai Dvarionaitei patikdavo pasijusti „benamei“. Lyg kokiai Anai Achmatovai? Kažin... Poe­tę gyvenimas nuožmiau pastumdydavo po pakampes, versdamas ieškoti prieglobsčio.

Artėjančiai lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijai Krokuvoje (1990 m. gruodžio 11–12 d.) Aldona rengė rečitalį, į kurį įtraukė ir vieną iš keturių Vytauto Bacevičiaus sonatų. Nebuvo jos anksčiau skambinusi, mokytis suskato tik „radusi prieglobstį“ pas mus. Bet išeidavo, dingdavo ilgam – mat rimtai pašlijus Rimtauto Gibavičiaus (priklausiusio jos bičiulių ratui) sveikatai lankydavo ligoninėje. O gal patirdavo ir kitų nelinksmų paskatų perrikiuoti vertybes ir priedermes?

Sėdėdamas atokiame buto kampe, išgirstu virtuvėje cyptelint atveriamą šaldytuvą. Įsivaizduoju ties juo pritūpusią, piktokai tylinčią ir kažką iš lentynėlių traukiančią Alę. Kai nueinu, ji jau kramto sėdėdama už stalo ir jausdamasi taip, tarsi arti nebūtų jokios gyvos dvasios, žvelgia pro langą. Gal į klevo šakų grafiką sniegu padengto kiemo gale, o gal į niekur. Tokiomis akimirkomis jos veidas vis labiau primena Balį Dvarioną, kartais taip ėmė nutikti ir jai skambinant. Kai sykį po koncerto jai tą pasakiau, buvo patenkinta. Bet dabar – atkakli tyla. Apie ką ji? Galiu tik spėlioti.

Mažajame kambarėlyje pianino klaviatūra atidengta. Atverstos natos – tarsi koks laiko spartą primenantis kalendorius. Iki konferencijos ir koncerto Krokuvoje dienų jau išties nedaug ir tos pačios vis trumpesnės. Iškalbingai tylėdamos natos tarsi prašo, jog priminčiau Alei apie tai, kad jos jaučiasi nebereikalingos vis ilgiau vienos pratūnodamos tamsoj. Taip, vakarais sugrįžusi ji ir guolį pasikloja nuo jų atokiai –­ ant nepatogios sofos svetainėje, nes ten esama „gerų fluidų“. Pagalvojau, jog tai, kas tose natose surašyta, kažkada taip pat eiliniam mirtingajam neapčiuopiamais pavidalais sklandė Kauno, Pa­ryžiaus ir Niujorko ore, kol Vytautas Bacevičius juos sučiupęs pavertė garsais. Dabar irgi ne kiekvienam su jais bendrauti, bet Alė tiktų.

Kažkurį vakarą su ja kalbėdamas tomis mintimis pasidaliju ir priduriu kelis sakinius apie nenumaldomai tirpstantį laiką, apie sonatą... Išgirdusi tą žodį, Liepojos vargonininko anūkė tarsi improvizuodama šiuo galingu instrumentu skelbia dar negimus tokį, kuris galėtų nurodinėti, kuo ir kada ji turinti užsiimti. Energingai nueina į kambarėlį ir ilgam užsidaro. Klosis ten miegoti? Bet išgirstu atveriamų durų garsą ir nuėjęs į prieškambarį pamatau lagaminą ir Alę, besi­velkančią kailinius. Nustembu, bet šito neparodydamas irgi velkuosi paltą, imu iš jos rankų lagaminą. Abu tylėdami einam tamsia gatve. Winterreise... Būtų į ją dar panašiau, jei Alė nežinotų arba aš nenujausčiau tikslo. Juk gretimoj gatvėj gyvena Alės krikštatėvio sūnus, buvęs jos mamos studentas. Pasukam dešinėn ir aš, stilingus retro kailinius mažumėlę aplenkdamas, sustoju prie kiek nuošalesnės didžiausio šios gatvės namo laiptinės. Alė jau irgi čia, tad spaudžiu mygtuką, atveriu įėjimą, pastatau lagaminą ties buto pirmame aukšte durimis ir sumurmėjęs „tai labanakt...“ išeinu. Grįžtant – dar rudeniškai gaivi migla ir galvon bala žino kaip įlindusi dainelė: „Małe ki-ino / czy pzmiętasz małe nieme ki-ino...“ Namie atsiverčiu kažkada skaitytą Hermanno Hesse’s „Der Steppenwolf“, taip galvoje nutildydamas įkyrų zirzalą.

Kitą dieną pianino kambarėlyje ant stalo randu prieš išeinant parašytą laišką, kuris iki šiol išliko tarp kitų Alės laiškų. Visi jie be datų, bet kai kurie vokuose su vietą ir laiką rodančiais antspaudais. Štai viena kita naktinių klajūnės minčių ištrauka:

Mielas Edi!

Tavo akyse ir turbūt pojūčiuose gyvenimas – teatrinis žaidimas, kuriame žmonės geriau ar blogiau, geresniu skoniu arba visai bulvariškai atlieka savo roles ir kuria scenines situacijas. Tu ne pirmas ir ne paskutinis, kuris taip mato gyvenimą. Aš jį matau ir jaučiu visai kitaip. (...) Draugystėje ieškau paprastumo, tiesos ir Šventumo. Draugystė – ne teatras. Draugystės buveinė – Šventovė. (...) Mano Draugystės Šventovėje Tu palieki, iš Tavo Draugystės Teatro pasitraukiu. (...) Alė.

* * *

Susitikome ir lakoniškai pasisveikinome į Varšuvą vykstančiame traukinyje. Alės ir kitų ponių kupė šalimais, už sienos. Ant stalelio išsidėlioju lapelius su pranešimo eskizais, tereikia juos parinkti ir glaudinant tinkama seka surašyti. Tema – „Sugrįžtančios krikščioniškosios inspiracijos ženklai; keli pavyzdžiai iš Vidmanto Bartulio kūrybos“. Šilta, šviesu ir nestinga ūpo padirbėti. Kažkurioj stotelėj traukiniui ilgiau stovint į kupė įeina sovietų pasieniečiai (tada dar į Varšuvą būdavo važiuojama tiesiau, kertant Baltarusijos atkarpą). Liepia visiems išeiti į koridorių, rodyti pasus. Vienas manąjį atvertęs kyšteli savo kolegai, šis linksi galva. Grąžindamas pasą pasienietis pasako, jog turiu traukinį palikti – kažkokio antspaudėlio terminas neseniai pasibaigęs. Grįžęs į kupė tylėdamas kraunuosi į lagaminą, ką iš jo buvau išėmęs. Koridorių suvirpina kontrolieriams skirta Alės tirada – gali pagalvoti, jog apkvaitintas traukinys pajudės priešinga kryptimi ir pasieniečiai griuvinėdami iš jo šokinės, bet jie tik stebi mano veiksmus, o vagonai kantriai laukia. Kai baigiu rankioti paskleistus popierius, Alė ištiesia ranką prašydama juos jai palikti – pranešimą ji užbaigs, o jei prireiks tai ir perskaitys. Padėkojęs pasakau, jog poryt tikrai pasimatysim. Taip ir buvo – nauju antspaudėliu ir bilietu man sugrįžus bemat pasirūpino maloni Kompozitorių sąjungos darbuotoja, tad kitą naktį tuos pačius pareigūnus parodytas pasas ir nustebino, ir nuvylė.

Saulėtas rytas Krokuvoje. Gal trys laipsniai šalčio ir du mane pasitinkantys filosofiniais darbais pagarsėjusio kunigo Józefo Tischnerio brolėnai, jau žinantys lietuvius apsistojus „w hotelu Pollera“. Tai netoliese, tad pasivaikščiodami einame pėsti, vaizdams švelniai koreguojant manyje senokai įsikūrusią Krokuvą. O juk būna, jog pirmąsyk nuvykus į pagarsėjusį miestą tuos, po trupinėlį iš įvairių šaltinių (anuomet dar nepadedant internetui) surankiotus ir mintyse sudėliotus, vaizdus kažkas „subombarduoja“ taip, kad nebandyk jų beatkurti. Bet „manoji Krokuva“ jokių nuožmiai naikinančių jėgų nepatiria. Akimis palydžiu senamiestį juosiančio parko pakraščiu nuskubantį vienišą tramvajaus vagonėlį, lyg ištrūkusį iš Danielio Mrozo graviūros. Gal jam pabodo trintis tarp siurrealizmo apsėstų giminaičių?

Pasijuntu taip, tarsi po kelionių būčiau sugrįžęs į seniai pažįstamas vietas. Stanisław Wyspiański... Su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu lygintinas epochos ženklas? Tokie skirtingi, nors abiejų gelmės ir aukštybės panašios. Secesinis Wyspiańskio vitražas viešbučio laiptinėje, barbakanas, tramvajaus vagonėlis... Mano ką tik pamatytoji Krokuva dėliojasi į vieną puokštę su ankstesniais to miesto vaizdiniais, jon tinka ir minkštu koridoriaus kilimu basomis elegantiškai einanti Alė, nešina į senovinį dėklą įstatytu stiklu arbatos. „Tu ten, kur Algis Ambrazas? Tuojau ir jums atnešiu...“ Maždaug taip, be jokios nuostabos, tik jos balse pagaunu pasitenkinimą pelnytu atokvėpiu – matyt, kažkur jau stropiai parepetavo arba ir iki išnaktų skambino. Neklausinėsiu, o ką tik gimusią mintį apie puokštę jai papasakosiu po koncerto – lyg priedą prie tikrų gėlių, o gal ir be jų.

Konferencija vyko „Mažojoje galerijoje“, buvusioje priešais tuometę Muzikos akademijos būstinę Starowiślnos gatvėje. Ties vienu kampu grakščiai lenkta galerijos salė su balkonu irgi tinka į manąją „Krokuvos puokštę“, kaip ir maloniu netikėtumu tapęs studentų prašymas kitą dieną rasti laiko pakartoti Vidmanto Bartulio „Requiem“ fragmentus, kurių pasiklausyti ateitų pranešimo dieną to kūrinio negirdėję jų draugai. Taip ir padarėm, Bartulio muzikai paaukodami konferencijos prieš­piečio valandą. Jai besibaigiant nueinu į Akademiją, ten budinčioji man paaiškina, kur rasti tą stropiai rytais ateinančią groti „gražiąją ponią“. Randu ją, tik nepasiūlau pietauti, nes išgirsčiau: „Dar vis nežinai, kad koncerto dieną aš nevalgau!“ Pasakau, jog po pietų kalbės tik Józefas Tischneris, o tada bus pertrauka iki pat koncerto, tad lyg ir galimybė galerijoje parepetuoti. Alė padėkoja, būtinai ateisianti pasiklausyti Tischnerio, apie tolesnį laiką dar nuspręsianti (aišku, žino, jog „išsikrauti“ skambinant prieš koncertą jai neverta).

Gerai, kad po kunigo Tischnerio kalbos, nebanaliai pagvildenusios įvairialypes Lenkijos ir Lietuvos sąsajas, lieka laiko ramiai išgerti arbatos, pasivaikščioti, pamąstyti... Nujaučiu turįs susikaupti prieš Alės koncertą. Kiek per anksti atėjęs įsitaisau galerijos balkone taip, kad besirenkančios publikos nematau, tik girdžiu vis tirštėjančius pokalbius. Salė prisipildo, girdėti, kaip jon netilpę klausytojai dėliojasi kėdes ties atviromis gretimos patalpos durimis. Pasigirdus aplodismentams pasitinkant pianistę, atsistojęs matau ją, karališkai žengiančią prie instrumento, lakoniškai nusilenkiančią, o atsisėdusios ir neskubančios pradėti veidas vėl gyvai primena jos tėvą. Jau pirmieji Čiurlionio garsai sako, jog kūrybos akimirkoms talkinant klausysimės „aukštajam Aldonos pilotažui“ būdingos raiškos, magiško spektro blyksniais siekiančios romantizmo viršūnių. O podraug ausyse tebeskamba prieš porą valandų Józefo Tischnerio kalbą tarp tų pačių sienų pradėję du žodžiai: „Litwa wraca!“ Džiugus šauksmas, anot kai kurių istorikų, nuskambėjęs kritinę Žalgirio kautynių akimirką, kai lietuviams grįžus mūšis buvo laimėtas. Sakytum, jog Aldona čia netiesmukai plėtoja šių dviejų žodžių prasmę, prabylančią tai niuansų virpuliu, tai himniška galybe. Iš spindinčių viršūnių į klausytojų širdis ji pataiko ir Balio Dvariono, ir Vytauto Bacevičiaus kūriniais. Tad nieko tokio, kad pastarojo sonatos neišgirdome – jo smulkesni kūriniai, senokai pianistės subrandinti, gniaužia žadą. Gal vienas kitas besiklausančiųjų juos lygina su Vytauto sesers Grażynos Bacewicz kūryba ir nustebintas kosminių brolio aspiracijų suvokia, kokie tai skirtingi pasauliai...