Radau jį svetainėje atrakinusi trobą. Iš pradžių pamaniau – vėl pelė. Ne, negyvas paukštis – juodas, smailiu snapu. Forma ir rusvais posparniais priminė bukutį, bet pilvelis tamsiai pilkas, o ne baltas kaip šios rūšies paukščių. Kaip nelaimėlis pateko į namus, neturėjau jokio supratimo. Langai uždaryti, o pastogės ertmės užtaisytos, nes jomis pamėgo landžioti lauko pelės.

Jau kelinti metai išgyvename pelių antplūdį, todėl leidžiu sau jas nuodyti. Anksčiau man, miesto vaikui, pelė buvo retai matomas, labiau iš nuotraukų pažįstamas, net mielas padaras. Tik įsigijusi sodybą miške suvokiau, kaip pelė pamažėl gali naikinti tavo namus, bufetus ir komodas paversdama neatplaunamai priterštais daugiabučiais, kaskart gadinti vis kitus daiktus. Jei kurią žiemą sukapodavo į skutelius gražiausias staltieses, kitąmet imdavosi sofų gobelenų ir krėslų ranktūrių, „pečiurkų“ nėrinių, užpernai įsikraustė į duonkepę ir ten išrausė urvus.

Pelėkautai negelbėjo, nes nėra gudresnio padaro už pelę, ilgainiui išmokstančią sukirsti lašinius ar sūrį spąstams neužsitrenkus. Vis dėlto radusi į pelėkautus įkliuvusią pelę kartais negalėdavau atsigrožėti – laukinės pelės pilkai rusvos, baltais pilveliais, gražiai įmitusios; kaip žiurkėnai, kuriuos laikydavome vaikystėje. Kai kurios ir likdavo su sustingusia paskutine savo gyvenime nuostaba snukučiuose, blizgiom tarsi karoliukai akimis.

Tik mirtis leidžia laukinį padarą išvysti taip arti. Kaskart aptikusi žuvusį paukštį, su širdgėla išgyvenu ir estetinį pasigėrėjimą. Nėra įstabesnio gyvūno už sparnuotį, o kai jis romiai guli tavo delne, gali apžiūrėti plunksnų raštą, išmaniai margintą kūrėjo būtent šiai rūšiai.

Vos išėjusi iš trobos patenku į paukščių regėjimo lauką. Juodvarniai apkrankia iš karto – suprask, esi matoma. Ausiai malonų jų krankčiojimą girdžiu nuolat. Dažniausiai krankteli lygiai penkis kartus. Kai turiu ūpo, atsakau. Kartą juodvarnis atskrido apžiūrėti, kas per viena mėgina karksėti taip, kaip jie. Apsukęs kelis ratus virš galvos, nusklendė atgal į lizdą. Kranklius paprastai matau poromis, jei jų būrys didesnis, greičiausiai kažkur esama maitos. Kartą važiuodama pakelėje pamačiau neįprastą porą – šalia automobilio numušto gyvūno romiai stovėjo didžiulis juodas šuo, šalia tupėjo juodas kranklys. Abu įdėmiai žvelgė į kelią. Duetas buvo toks nerealus, kad užfiksuotas nuotraukoje ar nutapytas atrodytų tarsi makabriškas paveikslas. Vis dėlto abiejų laikysena bylojo, kad jie elgiasi pagal tik jiems tuo metu suprantamus dėsnius, ir būtent toji akimirka buvo sakrali – paukščio ir keturkojo taikus, netgi kažkoks filosofiškas būvis trečiojo gyvūno mirties akivaizdoje. Tarsi Edgaro Allano Poe motyvas lietuviškame rudens spline. 

Nežinia, ką laukiniai paukščiai mąsto apie tave – žmogų, mėginantį prabilti jų kalba. Jau kelinti metai susišvilpauju su žvirbline pelėda. Jos lizdas visai netoli trobos: bet kokiu metų laiku ji kiek padelsusi atsako skaidriai melancholišku švilpčiojimu. Būna, prisišaukiu ją visai arti ir net pamatau vaiko kumštelio dydžio paukštę, prašvilpiančią kažkur ties drebulių viršūnėmis. Kiek suirzusią, nes drįsau drumsti ramybę jos teritorijoje.

Nuolat girdžiu juodąsias meletas. Pavasarį jų tarškesys – guvus ir džiuginantis. Mūsų krašte girdėti jų balsus netoli namų nelaikoma blogu ženklu. Sibiro čiabuviai tokiu atveju stengdavosi sumedžioti juodąją raudonkepurę, nes tikėjo, kad savo giesme ji prišauks namams mirtį. O kad apie žmogaus poelgį neišpliaukštų jas globojančioms piktosioms dvasioms, nušautas pakabindavo ant medžio ir šakelėmis užkišdavo snapą. 

Pavasarinį meletos tarškesį atliepia ledas – pirmas ženklas, pranešantis, kad jo luoba nebetvirta. Skardus paukštelėjimas, tarsi į blizgų jo paviršių kas atsivėdėjęs būtų metęs metalinį sviedinį. Saulei vis labiau kaitinant, ledas pradeda bumbsėti, tarsi budintųsi chtoniškame gelmės pasaulyje snaudžianti jo dvasia.

Eidama mišku visada žinau, kur būta juodųjų gražuolių – meletos išskaptuoja kumščio dydžio ertmes senuose krituoliuose, o jei tokių aptinku skruzdėlyne, lyg juos kas būtų badęs stora lazda, irgi suprantu, kad meletos darbas: urvus ji išurbina ieškodama gardžių skruzdžių perų. Jei mane pamato miške, meleta žaidžia amžiną žaidimą – prisileidžia tam tikru atstumu, o man priartėjus skrenda tolyn, taip viliodama iš savo teritorijos. Net prijaukintos meletos nėra meilios – dar Tadas Ivanauskas dienoraščiuose rašė, kad laisvai laipiodamos po namus jos mėgsta vožtelėti žmogui snapu, o narvus ir voljerus sukapoja nepataisomai.

Paukščių būriai nuolat aplanko lesyklą, kurią vėlyvą rudenį įkeliu į senąją obelį plačiai išsikerojusiomis šakomis. Iš šono atrodo, lyg laja būtų ne vieno, o trijų šalia augančių medžių. Nuostabą kelia toks medžio svorio centrų pasiskirstymas. Esant gausiam obuolių derliui, paremiame nusvirusias šakas basliais. Po šia obelimi vežimėlyje miegodavo visi trys mano vaikai – kai žiūriu nuotraukas, akivaizdžiai matau, kaip metams bėgant augo ir brendo ne tik jie, bet ir medis. Šią vasarą kilusi vėtra išvertė baslius, ir viena lajos pusė atsirėmė į žemę, tarsi medis būtų prigulęs ant šono. Išbėgusi draskiau obuolius, kurių šiemet užderėjo ypač daug, kad nors kiek palengvinčiau naštą. Senas įdiržęs kamienas vis dėlto atlaikė ir obelį pavyko išsaugoti.

Jau dabar lesykloje lankosi visų rūšių zylės, bukučiai, geniai, žaliukės, kėkštai. Pastarieji yra baugščiausi: akies krašteliu lange pamatę šmėkštelint žmogaus siluetą, tuojau pat nuskrenda. Ir gerai, nes ir be jų – iš visų didžiausių – lesykla ištuštėja akimirksniu; smagiai čiauškantis būrys pagal tik jiems suprantamą tvarką laukia eilės medyje, vienas po kito skrisdami pasivaišinti. Peštynių beveik nekyla, tik pilkosioms zylėms vis maga nuvyti priskridusią gentainę. Esama ir gudriųjų, kurie tuo metu, kai kiti puotauja lesykloje, rankioja ant žemės nukritusias sėklas.

Pirmomis dienomis įkėlusi lesyklą, pamedituoju prie virtuvės lango. Vėliau vaizdas tampa įprastas, bet vietinė „paukščių televizija“ džiugina akį visą žiemą.

Ilgainiui paukščiai pripranta prie žmogaus. Prisiartinusią papildyti lesalo, mane nuo šakos nirčiai apčirškia kuoduotoji zylė, bet nenuskrenda, tik pasitraukia saugiu atstumu. Beje, pasibaigus saulėgrąžoms, zylės vis pabeldžia į langą. O bukučiai praskrenda taip arti, kad vos neužkliudo nosies, – gal kad suprasčiau, jog nesu čia vienintelė šeimininkė.

Praėjusią vasarą iš arti susipažinau su vienu paslaptingiausių sutemų paukščiu – lėliu, žmonių dar vadinamu naktinyčia. Jo specifinį, bet ausiai malonų karkesį kirtavietėje girdėjau jau ne vienus metus. Kol pagaliau užmačiau ir patį, tupintį ant dieną įkaitusio miško keliuko smėlio. Ėjau iš maudynių, leidosi saulė, ir viskas atrodė keistai netikra, tarsi saulėlydis, jo šviesa, mistiškai suplokštinanti vaizdo perspektyvą, ir ant tako tupintis lėlys būtų sukurti dirbtinio intelekto. Lėlys – nedidukas pilkšvas paukštis su juokingai plačiu snapu (kad galėtų ore gaudyti vabzdžius) – pakilo nuo tako ir ėmė rėžti pusračius man aplink galvą. 

Paskui perskaičiau, kad būtent karščiu alsuojanti kirtavietė su senų šakų laužais ir smėlingu dirvožemiu yra ideali terpė lėliams perėti. Kiaušnius jie deda tiesiog ant žemės, o norėdami nuvilioti priartėjusi priešą apsimeta sužeistais.

Pirmoji pavasario šviesa visada yra tarsi radioaktyvi, apokaliptinė. Dar plikos medžių lajos meta ažūrinius šešėlius, o dangaus žydrumas atrodo vėsus ir skambantis. Dabar, vėlyvą rudenį, saulėtomis dienomis medžių šešėliai ilgi ir pamėkliški, o šalia trobos augančios pušies projekcija nusidriekia iki pat kiemo vidurio. Negirdėti pratisų netoliese pelkėse perinčių gervių trimitų, išskrido dar spalį. Pilkuojančioje pamiškėje piktai loja pabaidyta stirna. Nejaukus gerklinis kosčiojimas, regis, sklinda iš pragaro. Net keista, kad jį gali skleisti toks dailus ir baugštus gyvūnas.

Juodas svetainėje rastas paukštis, pasirodo, buvo bukutis. Bukučiai smalsūs – įlindo pro kaminą ir prasprūdęs pro velkę visas suodinas pateko į trobą. Atgal įlįsti nesugebėjo. Užkasiau nedidukėse kapinaitėse pamiškėje. Jose ilsisi keli šeimos šunys, sena katė, žaltys, pievoje rastas sužeistas zuikio jauniklis, kačių nudaigotas kurmis, sušalusi blezdinga ir didžioji sniegena. Vaikai kadais prinešė kriauklių, iš pajūrio parsivežtų akmenėlių, lego figūrėlių, su kuriomis jau seniai nebežaidžia.

Prisnigus senosios obels laja taps panaši į didžiulį pailgą baltą debesį. Po jį lyg siuvinėdami nardys paukščiai, o kaskart jiems nutūpus ant šakos pažyrančios sniego dulkės spindės saulėje. Mieste perku didžiulį maišą saulėgrąžų. Greitai snigs.

 

Eglės Frank nuotr.