Ernestas Noreika. Vlado Braziūno nuotrauka.

 

Skamba žadintuvas. Nutildau ir miegu toliau. Dar kokias keturias valandas. Nors iš vakaro sau griežtai esu pasakęs, kad jau pakaks, reikia režimo. Reikia vėl įrėminti save gražesniuose laiko rėmeliuose, kad jie nustelbtų pilkšvą buvimą. Reikia tapti aiškesnės struktūros dalimi. Reikia kažką tikslingai veikti. Ypač šiuo apokaliptiniu laikotarpiu.

Bet būtent juo miegas tampa vienu didžiausių malonumų. Sapnuose vyksta intensyvesnis ir įdomesnis gyvenimas nei pabudus. Žadintuvas tik nereikšminga smulkmena. Jis net neegzistuoja mano pasauly, pagalvoju vos atsimerkęs. Jo net nėra, jis neapčiuopiamas. Žadintuvas tik kažkokia iliuzija, tik įkyri telefono mintis, mėginanti prasiskverbti, pradrėksti garso nagučiais mano sąmonės sienas.

Mano tikrovėje sienų netrūksta. Dabar ir vėl gyvenu Pravieniškėse. Geležinių erškėčių krašte. Esu nesibaigiančių sienų planetoje. Galbūt visos pasaulyje egzistuojančios pertvaros auga ne kur kitur, o būtent šioje erdvėje. Jas augina kaip mažus medelius. Prižiūri, laisto, genėja, kad būtų tinkamo storio, dydžio ir aukščio, paskui gražiai iškasa ir persodina į kokią nors kitą tikrovę. Berlyno ir didžioji Kinijos siena tikriausiai buvo nugabentos svetur kaip sodinukai. Visada yra ką nuo ko atskirti. Visada yra ką nuo ko nuslėpti.

Šį rytą staigiai šokau iš lovos pamatęs, kad laik­rodžio rodyklė eilinį kartą pavirtusi pietų šaukštu. Išgėriau kavos. Užrašiau pirmąjį savo gyvenime atvirlaiškį ir nunešiau į paštą. Sako, esi gyvas, kol dar yra ką nauja išbandyti. Dėl to ir išbandžiau šį ekstremaliai atvirą laiškų sportą. Pašto darbuotoja man tarsteli pusbalsiu: „O nebijot, kad jūsų atvirukas pasimes tarp laiškų?“ Ir žiūri neaiškiu žvilgsniu, mėgina ištirti, ar nebijau. „Ne, pasitikiu Lietuvos paštu, – sakau jai, – jei laiškas pasiekia adresatą, tai ir atvirlaiškis turėtų“, – sakau lyg muzikos programos efektais po truputį nutildydamas balsą. „Na, gal vis tiek dėkite į voką, siųskite kaip laišką“, – siūlo pašto darbuotoja. „Ne, – atsakau, – atvirlaiškis prarastų savo prasmę, nieko įdomaus siųsti laišką. Visi siuntinėja laiškus, aptvėrę savo mintis baltomis vokų sienomis, noriu kitaip“, – sakau besišypsodamas. „Visada yra ką nuo ko nuslėpti“, – ištaria pašto darbuotoja, lyg būtų garsiai perskaičiusi paskutinį antros pastraipos sakinį.

Kadangi viskas yra pakeliui, svarbiausi dalykai vienoje vietoje, tad buvau nutaręs, jog reikia tuo pačiu grąžinti bibliotekai knygą. Iš pašto pasukau link holograminės parduotuvės. Tą parduotuvę vadinu hologramine, nes turi du pavadinimus. Iš vieno kampo žiūrint matosi užrašas „Aibė“, iš kito – „Pas Lizą“. Tik­riausiai dėl to, kad žmogus galėtų rinktis ir nereikėtų jam klaidžioti skirtinguose pastatuose. Viena parduotuvė, tos pačios prekės, tos pačios suktos pardavėjų šypsenos, tačiau mintyse pats nusprendi, kurioje iš tų dviejų parduotuvių buvai apsipirkti.

Vienas vietinis, kurį būtų galima pavadinti senuoju raišakoju indėnu Džo, prisiekinėja, kad kartą yra gavęs du kvitus, kuriuose buvo užrašyti skirtingi parduotuvių pavadinimai. Tačiau juo tiki tik tie, kuriems pastato išgerti, ir iki tol, kol pasimato butelio dugnas.

Tad nužingsniavau link bibliotekos su knyga rankoje pro holograminę parduotuvę, prie kurios įėjimo vis dar stovi pripūstas nykštukas milžinas. Jo kepurėlės galas plevėsuoja kažkur palei stogo liniją tarsi moters tarpkojin užklydęs liežuvis. Priešais parduotuvę, t. y. priešais nykštuką milžiną, už kokių penkiasdešimt pilkų atspalvių ar metrų, kaliniai lauko sporto salėje tampo svarmenis ir stebi pro grotuotą tvorą tą laisvai besiplaikstančią milžinišką būtybę. Nykštukas milžinas, regis, šypsosi.

Užsukau į biblioteką, laikydamasis atstumo grąžinau knygą, praktiškai ją įmečiau kaip kamuolį į didelę kartoninę dėžę, ant kurios šono vis dar geltonavo laikui nepavaldūs bananai. Dėžė buvo pilna. Mes – beždžionės, kurios parnešame bananų žievę atgal, pagalvojau. Surijusios visą turinio minkštimą tampame pavaldžios ir paklusnios minties eisenai žodis po žodžio, knyga po knygos. Popieriniais laiptais į šviesesnį rytojų. U-u-u-u-a-a! Kad ir ką, po perkūnais, tai reikštų.

Stengiuosi niekada negrįžti tais pačiais keliais. Jei įmanoma, renkuosi eiti ratu. Tad pasukau pro bibliotekos kampą namų link. Akimirkai mano smegenys buvo iššautos iš NASA patrankos į kosmosą, kai pamačiau, kad visą gyvenimą egzistavusi siena, siena, kuri kadaise juosė senąsias kareivines, siena, kuri skyrė mūsų miestelį nuo jų vidinio gyvenimo, dabar yra kūju daužoma ir verčiama. Virstanti baltų plytų krūva. Sudraskytu paslapties šydu. Praeities griuvėsiais. Skalda.

Už šios sienos gyveno paslaptis. Už šios sienos vyko kažkas įdomesnio. Visada yra įdomiau, kai paslėpta, kai prireikia vaizduotės, kad pratęstų tavo žinojimo ribas.

Už tos sienos dingdavo krepšinio kamuoliai. Būdavo liūdnas reikalas. Tarsi būtų metami kažkur kiaurai į kitą erdvę, net nepalietus, net nesujudinus krepšinio tinklelio, nunerto iš juodosios skylės virvučių.

Priešais šią sieną stovėjo savadarbė krepšinio aikštelė. Tiesa, net ne visa aikštelė. Pusė aikštelės. Šalia nuolat zvimbiančios transformatorinės. Viena krepšinio lenta ir lankas, viena baudos linija ir vienas tritaškis, kuris praktiškai liesdavosi su siena. Jei norėdavai patogiai mesti ne iš krašto, o nuo tritaškio linijos vidurio, reikėdavo pėdomis išlaužti grakštų balerinos žingsnelį ir sustingti ant pirštų galų. Keista, kad po visko neišaugo nė vienas balerūnas.

Siena atrodė milžiniška. Už jos nuolat buvo girdimi kareivių šūksniai. Vakare, apie šeštą valandą, grodavo kažkokią seną melodiją, gal net per milžinišką gramofoną, pagal kurią jie žingsniuodavo ir dainuodavo. Tuomet žinodavai, kiek valandų. Keista, bet tiesiog žinodavai be laikrodžio. Visur buvo pilna ženklų, pagal kuriuos orientuodavaisi. Tuomet aplinka reiškė gerokai daugiau nei dabar. Tuomet aplinka buvo puikiai suvokiamos ir perskaitomos žvaigždės.

Į kareivines nuolat atvykdavo įvairių tuometinių garsių grupių ir atlikėjų. Tai buvo pagrindinė erdvė, kurioje vykdavo koncertai. Įdomiausia būdavo vasaromis, kai koncertus rengdavo lauke. Viską puikiai galėjai girdėti net už sienos. Bilietams pinigų dažniausiai neužtekdavo. Tad reikėdavo pasitelkti apsukrumą ir gudrumą, kaip patekti ir pamatyti, kas ten vyksta.

Pamenu, vieną kartą vaikas pravarde Šeškas, gavęs antspaudą ant rankos, kuris atstojo bilietą ir jį reikėjo parodyti prie įėjimo, suprato, kad sušildžius iš burnos karštu oru jį galima priglausti prie kitos rankos ir antspaudas atsispaudžia dar kartą. Šitaip vieni kitiems tąkart perdavėme dešimtis nemokamų bilietų. Išblukusių, vos įžiūrimų, tačiau suteikiančių teisę išgirsti, kaip sugerždžia kareivinių geležiniai varteliai ir atsiveria galimybė įeiti.

Priešais sieną augo keletas medžių, iš kurių viršūnės galėjai pažvelgti į vidų. Nors nesimatydavo scenos, galėdavai išvysti šimtus šokančių žmonių, galėdavai matyti judesį, labiau įsijausti į šventinę nuotaiką. Kadangi medžių buvo tik keli, buvo ir kitas būdas pažvelgti, kas ten vyksta. Vienoje vietoje, tarp plytų, buvo iškrapštytas skiedinys ir per mažą horizontalų tarpelį galėjai žvelgti į kitą tikrovę. Spalvingesnę, įdomesnę, taip lengvai nepasiekiamą. Žiūrėdavome pakaitomis, po truputį, kad nuo saldžios tikrovės neišpūtų smalsumo dantys.

Kai krapštinėdavomės garažuose, ardydavom kokias nors detales mėgindami prisikasti prie vario ar aliumo, iš už sienos išgirsdavom prašymų nupirkti alaus ar kokio nors kito alkoholio. Taip jau nutikdavo, kad surinkti pinigai iš kareivių dingdavo kartu su mumis. Mes apsimesdavom juodosiomis skylėmis. Mes įtraukdavom jų santaupas ir viltis švelniai apsinešti lauko dušinėse. Mums buvo visiškai ramu, nes tai supratome kaip kompensaciją už dingusius krepšinio kamuolius.

Ta pati siena viename kampe skleidė ir milžinišką dvoką. Ypač vasaromis. Regis, ten mesdavo visokius gyvūnų kaulus, kurie likdavo po maisto ruošimo. Tačiau juos galėjai išvysti tik savo uosle. Jų dydį ir spalvą. Kažkodėl per koncertus visi kvapai dingdavo. Tarsi kaulai kaskart būtų virtę kokiu nors vienu kauliniu padaru, šokančiu saulėkaitoje. Kvapniais eteriniais aliejais išskalauta gerkle. Žvilgėdami balta paslapties šypsena.

Laikui bėgant buvo iškeldintas visas batalionas. Dingo gramofono melodijos ir šūksniai. Prireikė laik­rodžių, tikrovė tapo nebeaiški ir nebeduodanti galimybės joje patogiai orientuotis. Buvusių kareivinių patalpose įrengė gyvenamąsias vietas nuteistiesiems, juos aptvėrė ta grotuota tvora, kuri skyrė juos nuo milžiniško, regis, besišypsančio nykštuko.

Siena nugriaunama, kai nebeatlieka pagrindinės funkcijos. Ji nebeturi ko skirti. Seniai už jos nebėra jokios paslapties. Seniai ji tik menkas praeities frag­mentas. Už jos nebėra ir tų medžių, iš kurių viršūnių galėdavai žvelgti vidun. Ji virsta baltų plytų krūva, kurią kažkoks bičas susiveža karučiu.

Krūva, kurią kažkas vis mažina, tempia plytą po plytos kažkur sau. Galbūt sodina žemėje. Tikisi, kad išaugs nauja tokia pat siena. Su gramofono garsais už jos, su koncertų fragmentais ir amžinai nesibaigiančia vasara. Su visais mumis, žvelgiančiais pro stebuklingą plyšį plytose į gražesnę ir paslaptingesnę tikrovę. Su šalia augančiais medžiais, iš kurių viršūnių galima pažvelgti vidun. Iš kurių viršūnių vis dar galima pamatyti save už vaikystės sienos.