O gal kokia klaida įsibrovė: ar gali būti negražios žuvys?

Šuo būna negražus, kai suvargsta, kai valkataudamas susivelia ir išsisuo­dina, o žuvis juk visada tokia pat savoje stichijoje. Kiekviena žuvų rūšis yra tobula, prisitaikiusi gyventi dubury ar sraunumoj, ežere ar jūroje. Labai gražus kadaise buvo eršketas, jį mūsų proseneliai dar gaudė Nemuno žemupy. Gal kiek ir atšiaurokas, aštrus tarsi pjūklas tas eršketas, bet juk kartais ir baisumas nepakenkia grožiui. Prisibijai, o paslapčia vis tiek galvoji, kad gražus. Kas galėtų pasakyti, kad bėgantis vilkas yra negražus?

Labai dažnai grožis yra biologinis tikslingumas, bet juk laisvė – irgi grožis. Žuvų buveinėse paslapčių gal dar daugiau nei vilkų irštvose. Būna, kad prie upės ką nors pamatai ir nespėji suvokti, kas čia atsitiko. Kai vėlų vakarą saulei leidžiantis, suki spiningo ritę, kai seki akimis prie kranto artėjančią gelsvą blizgę, staiga kažkas blyksteli visai čia pat –­ kažkas didelis, gelsvai žalias, – ir prapuola. Viskas aplinkui tarsi pradingsta, suraibuliuoja, ir tik tas paslapties jausmas lieka gyvas. Tavo blizgė guli ant kranto žolynų, žuvies nėra, saulė jau pasislėpusi už pušų viršūnių, o savo širdies plakimą dar jauti lyg kūjo dūžius.

Pamažu bandai suprasti, kas atsitiko: gal didelė lydeka net iki kranto atsivijo blizgę, o paskutinę sekundę metėsi atgal į gelmę, ir tu išvydai tiktai sprunkančios žuvies balkšvą šoną, kurį netikėtai nuauksino besileidžianti saulė... Tokius atsitikimus gamtininkai kadaise vadindavo grynuoliais, ir pasitaikydavo jų labai nedaug. Todėl, kad anuomet niekas dar nežinojo sudėtingų žuvies ar žvėries sekimo pabūklų, pasikliovė tik savo kojomis ir akimis. Tiesa, ir ta taisyklė su išimtimis: vienas rimtas geologas yra pasakojęs, kad Sibire didžiulius taimenius jaunystės metais gaudęs be kablių, su nuoga blizge. Griebia taimenis taip smarkiai, kad išlupi ant kranto, tik tada jis lengvai išspjauna blizgę, vėl meti ją į gelmę – ir vėl smūgis... Aš patikėjau pasakotoju, jam nebuvo reikalo meluoti.

Bet panašių keistenybių yra ir Lietuvoje. Štai tūnai prigludęs prie senos apgriuvusios tvenkinio užtvankos, klausaisi krioklio šniokštimo ir stebi, kaip seklumoje, smėlėtame atabrade, plūkauja mažų žuvelių tuntas. Ir nesupranti, kodėl visos jos laikosi kartu. Juda žuvelės lėtai, silpnai plazda rausvais pelekais, tik staiga metasi visos tolyn, į gelmę. Nebėra nė vienos. Kažko, matyt, išsigando. Ar visos tuo pačiu metu pastebėjo pavojų, ar tik viena pamatė ir pranešė kitoms? Kas vadovauja tokiam sinchroniškam judėjimui? Į tokius klausimus kol kas niekas neatsako. Patarimas yra vienas, tinkantis bet kokiam atvejui: tūnok ir stebėk toliau. Ornitologai, tiesa, žino, kad panašiam bendruomeniniam paukščių elgesiui kartais vadovauja vedlys, bet žuvys vedlių neturi. Tik spėjama, kad gali būti kažkoks bendras šoninis jutimas. Panašiai kalbama apie gyvates: jeigu jos ir negirdi, ir nemato priešo, tai vis tiek pajaučia...

Daug paslapčių, daug grožio, kai neskubėdamas stebi žuvų gyvenimą. Kokia viena žuvelė, net ir nutolusi nuo idealios žuviškos formos, vis tiek yra graži. Mažame upokšnyje ar net šaltinyje kartais pavyksta pamatyti kūjagalvį – labai keistas tas nedidelis žuveliokas. Mažas, o išsižioja lyg ryklys. Bet koks estetiškas jo uodegos raštas... Tai kodėl dabar žadu pakalbėti apie negražias žuvis?

Ta poringė bus netrumpa. Ir ne tiktai apie žuvis.

* * *

Štai jisai, didelis, labai sutankėjęs balzaminio skaistenio krūmas. Sausi pernykščių žiedynų stiebai dar kvepia. Tik sulaužyk keletą šakelių, patrink saujoje ir pajusi tą ypatingą aromatą. O kas bus tada, kai išsikasiu tą senovinę retenybę, parsivešiu į savo daržą ir sulauksiu žydėjimo? Pasisekė man. Rodos, jau matau, kaip meiliai tupinėju aš aplink jį, pamiršęs visas mėtas, melisas, šalavijus ir katžoles. Tai bus tikrai didžiausia retenybė mano vaistinių augalų kolekcijoje, tik reikia dabar gražiai atkirsti pusę to krūmo kartu su velėna, užsikelti ant dviračio bagažinės. Kastuvas nelabai patogus. Kai esi pripratęs prie savų darbo padargų, tai svetimas visada atrodo ne toks, kokio reikėtų.

Sodybos šeimininkas paskubomis tik parodė man tą skaistenį, pasakė, kad galiu imti visą krūmą, nes jam nebereikia, ir nubėgo žemyn, nes pakalnėje kriokė didelis vienkaušis ekskavatorius. Atrodo, kad šitas spitrus Jonas, šitas senovinis ūkininkas ir bitininkas, už mane daug vyresnis, o kaip dar smarkiai bėgioja. Matyt, tas baisiai kriokiantis ekskavatorius šitaip paskubino žmogų, jis tikrai nuskuodė lyg atjaunėjęs. Šioje sodyboje pradedamas įgyvendinti kažkoks naujas planas. Ūkiškas žmogus visada pažvalėja, kai jo valdose pradeda kažkas keistis.

Gerai prisimenu, kaip į vieną Merkinės bendruomenės susitikimą atvažiavo rašytojas, galvą apsimuturiavęs baltais raiščiais. Ir tuoj suskato aiškinti, kad niekas ir nė už ką jam į galvą netrenkė, o jis tik įkritęs į duobę, kurią pats ir iškasė. Supraskit, sulaukęs vakar meistrų savo pirkios remontui ir taip smarkiai susirūpinęs jų pagerbimu, kad skubinai nešdamas giros ąsotį įgriuvo ton duobėn, o duobėj – visu aštrumu į kaktą jam rėžė atsikišusios, jo paties apkapotos alyvų šaknys. Laimė, kad spėjo užsimerkti, ir gal kas iš aukščiau apsaugojo akis... Taigi taip ir būna: nežinai gi, beskubantis pagyvenęs greituoli, kokia duobė ir kur tavęs laukia, nejauti ir net kas tave apsaugos, kad visai neužsimuštum...

Vis dėlto šitoks nebejauno žmogaus bėgimas, staigus skubėjimas nėra gerai. Žinau iš patirties: tik susižavėk kuo nors labiau, nei tą dieną priklauso, tik pabėgiok kartu su jaunesniais –­ kitą dieną būsi horizontalus ligonis. O gal ir ne visiems šitaip atsitinka, tegul bėgioja... Bet aš dabar neskubėdamas galiu sau pagalvoti, kad netikėtai tampu liudininku, kaip ši sodyba ima keistis. Reto, vertingo augalo, kuriuo dar nelabai seniai amžiną atilsį žmona pagardindavo jo sriubą, sodybos šeimininkui nebereikia... Kažkur pabėgo ir buvęs ištikimas kiemsargis Brisius... O štai sūnus už nemažus pinigus atvarė iš kažkokios tolybės tą ekskavatorių... Ir viskas čia jau bus kitaip?.. Bus pagal naują planą?

Kertu viksvų prižėlusią velėną, atsargiai judinu stebuklingo skaistenio šaknis. Ir netikėtai suliulena ligutė. Klausausi nustebęs: pilkas šilų ir aukštapelkių paukštelis monotoniškai liulena –­ lygina dieną su naktim čia, virš laukų, sodų ir beržynėlių, kur retai teužskrenda. Kai sustabdo į šilus atklydusį žmogų aiški ir paprasta ligutės giesmė, tai priverčia įsiklausyti ir suvokti, jog daugiau niekur kitur šitaip liulenant neišgirs. O čia net keistokai atrodo, kad ligutė taip pat kaip vieversys tik ragina ir skubina artoją ar sodininką... Bet skubėti aš vis dėlto neskubėsiu, padalysiu krūmą pusiau – imu sau tik pusę. Taip ir dalijami anksti pavasarį brangūs daugiamečiai žolynai, kurių sėklos dažniausiai nė nesudygsta, net ir kruopščiai pasėjus... Paskui dar atnešiu porą kastuvų kurmiarausių žemės, užlyginsiu duobę šalia likusių skaistenio šaknų. Man svarbu, kad ir toliau gerai gyvuotų abi krūmo pusės: ir ta, kurią pasiimu, ir ta, kurią palieku, – nors negalėčiau paaiškinti, kodėl svarbu, juk šioje sodyboje, kaip atrodo, viskas keičiasi. Taip sakė pats Jonas, matyt, taip ir bus. Gal ir galima pakeisti ūkį, jei sūnus žada at­siųsti viską, ko tik reikia tokiom naujovėms. Tris tvenkinius europietiškoms žuvims iškas... Ana, jau ir pargrįžta pas mane to būsimo žuvų ūkio gaspadorius, į kalną pūškuoja, bet vis tiek skuba. Skubu ir aš jam paaiškinti, kas man svarbu:

– Imu tik pusę krūmo, tegu gyvena dar ir savoj vietoj toks brangus žolynas, tegu būna tokių vis daugiau.

– Oi, nežnau, kap ca bus! Mano Marcelia tai labai mylėjo viskų, kas žydzi, o kad likau vienas, tai nežnau. Sūnus ir marci dartės komandyriai.

– Tegu žaliuoja. Ir kaip aš jums atsilyginsiu, šitokia retenybė...

– Nešnekėkit, ko neraikia. Kiek aš pamenu, kaimynai visadu dalinosi, kas kų turi. Ainam vidun, ainam... Pagerbkit mani, senį, užaikit, vienas būnu.

Jonas ištiesia ranką durų link, ir aš matau, koks platus jo delnas, koks jis visas dar tvirtas ir geranoriškas. O kakta aprasojusi, nors oras nešiltas. Mėlynas megztinis jau aptaškytas kasamo dumblo juodais lašais. Pagalvoju, kad gražus gal toks užsidegimas, tas rūpestis ir nuovargis, kai kažkas šitaip naujai tavo kieme prasideda. Dažniausiai sakom: žmogus gražus, kai dirba. Bet kai nebejaunas sodietis ristele bėgioti nebijo – irgi gražu. Labai smarkiai bėgti jau lyg ir nelengva senstančiam žmogui, bet kaip smagu nelauktai pastebėti, kad jo akyse spindi žiburiukai. Akys bėgioja greičiau nei kojos...

Kviečiamas neatsisakau užeiti vidun. Jonas deda ant stalo pyragą, atneša baltą kibirą medaus. Pastato kibirą ant suolo, ieško lėkštelių. Žvalgausi, kol šeimininkas bruzda virtuvėje. Tradicinė dzūkiška seklyčia. Ir šventųjų paveikslai, ir vestuvinė tėvulio bei motkos nuotrauka, ir senoviškai ornamentuota komoda, ant kurios jau dabartiniai spalvoti vaizdeliai. Prie sienos – didelis medinis suolas su atkaltėmis. Turbūt gera čia našlaujančiam šeimininkui vienumoj pailsėti vasarą. Langai maži, todėl turėtų būti vėsu karštą vidudienį... Jau kažkas garuoja puodeliuose. Šeimininkas dideliu peiliu pjauna kieto medaus luitelius ir deda į lėkštutes. Siūlo ragauti ir šypsosi nieko nebesakydamas... Ir kaip tinka jam dabar tie išbalę krūmiški ūsai! Tinka ir prie tos šypsenos, ir prie šviesaus liepinio gardumyno. Ragauju šaukšteliu imdamas kvepiančio medaus ir klausiu:

– Jūs man pasakykit, kaip čia yra, kiek esu sutikęs bitininkų – visi labai geri žmonės, tokie malonūs ir šviesūs.

– Nežnau... Aš tai kokis ca bitinykas, keturi aviliai. Vasarų ir magazinų neuždedu. Nigdzi nepardavįs nat kilogramo, išdalinu. Bet man pacinka. Tėvas laikė, dziedukas laikė. Tadu gi da kelminiai aviliai buvo. Prie Kudrėnų dvaro dziedukas gyveno, tai parvažuoja, būdavo, iš Liškiavos bažnyčios, arklius iškinko, apsiprausia prieg šulnio – ir pas bitukes. Nu, labai mylėjo, gal jis ir paskalbėdavo su jom.

– Vilniaus krašte gyveno toks barzdotas bitininkas, tai jis sekmadienį atsisėsdavo prie avilio ir skaitydavo. Pusę knygos perskaito – o nė viena neįgelia.

– Man kartais ingelia, ale aš dzaugiuos, bo man sąnariam gerai, bitės geluonis yra vaistas... Sako, neraikia bitių tankiai trukdyc, tegu dyrba, bet aš prieg jų nuainu, man indomu, kų jos daro... O kap liepos žydzi, tai raikia kas antra dziena korius pylnus iškelc. Nededu magazinų, kad užtenka medaus.

– Gražioj vietoj gyvenat, tai ir bitėms gerai.

– Man ir nėr niekur gražau, tik ca. O dar tvenkinius iškas, žuvų nemacytų atveš.

Pasiklauso Jonas, pakreipęs galvą – vis ūžia, riaumoja ekskavatorius, galim dar pasikalbėti.

– Ale man da ir tokis rūpestis... Sūnus sakė, gauk jaunų gerų šunelį, kol užaugysi – bus ir žuvys. O kas tadu jas saugos, jei ne šuva. Prie žuvų, sako, visi graici... Ir savi, ir svecimi. Dėl to turi būc ir sargus, ir piktas, jei nakciu kas ataitų. Jūs man patarkit, ar geras tokis sūnaus potvarkis.

– Aš kaip tik neseniai mačiau narve didelį baltą Tatrų aviganį. Šeimininkai sakė, kad dieną su visais labai draugiškas, o naktį loja smarkiai, jeigu reikia. Ten gėlių daug augina, tai turi tikrą sargą. Ir keisčiausia, kad tas Tatrų aviganis neėda avių mėsos, jis taip išmokytas.

– Nežnau, aš galvoju apie rotveilerį. Nelabai jie dzideli, ale jautrūs.

– Negaliu patarti, mano šunelis – kiemsargis, tai tik garsiau paloja, jei kas ateina, ir gerai.

Pakylu, noriu atsisveikindamas paspausti šeimininkui ranką, bet jis išbėga į virtuvę ir atneša man stiklainėlį medaus. Ir prašo nepamiršti, atvažiuoti, kai jau bus žuvys tvenkiny, o jam kartais taip norisi pasikalbėti su protingu žmogum. Taip ir sako: su protingu norisi pabūti, nes čia aplinkui vien kvailiai. Ir greitai paaiškina, kodėl kvailiai, rodydamas ranka į vieną ir į kitą pusę. Taigi pavydas aplinkui. Man darosi nebesmagu: sėdęs ant dviračio išvažiuoju apdovanotas, pavaišintas ir... protingas.

Važiuoju lėtai, vis pasaugodamas, kad nuo išsikasto skaistenio šaknų nenubyrėtų žemės, ir vis prisimenu, ką čia mačiau ir girdėjau. Gal kiek ir perlenkia šeimininkas Jonas, gal kiek didžiuojasi, kad jo sūnus ir marti tokie jau sėkmingi verslininkai, o kaimynai visi kvailiai. Nepritariu jam ir dėl to savotiško jo nebežinojimo, kad nereikėtų visai išsižadėti žmonos auginto skaistenio krūmo. Ir tas jo būsimasis žuvų ūkis, man regis, nelabai patrauklus. Rodos, girdžiu, kaip tebekriokia ta baisingai žemes rausianti mašina, matau, kaip įsitempia grandinė, traukianti didžiulį kaušą, kaip girgžda besisukdama gervė, kaip išverčia žemes su dumblais ant kranto, o tada greit vėl pasisuka ir sviedžia tą žlegantį kaušą į būsimo tvenkinio dugną. Ir vėl cypia plieniniai trosai, vėl sunkiai kelia žemes aukštyn. Daug kartų visa tai girdėta ir matyta jaunystėje, kai nepažįstami, bjauriai tepaluoti vyrai tiesino ir gilino mano gimtinės upę Ventą. Nukriokė tolyn Kuršėnų link tos baisios mašinos (kažkodėl anuomet jas vadindavo dreglainais), o mūsų upė liko be žuvų. Taip ir dabar. Pasigardžiavau geru medumi vaišinamas, o vis dėlto burnoje liko nemalonus ataskonis.

* * *

Rugpjūtis. Rytas ūkanotas, pamiškėse jau galima pajusti, kad eina ruduo. Tas pamiškių kvapas, matyt, labiausiai ir pranašauja rudenį. Ne trumpėjančios dienos jį artina, ne ryto rūkas, o tas kvapas, kurio joks kolekcininkas dar neuždarė į savo rudeninių kvepalų buteliukus... Važiuoju į tolimą Upėsnio kaimą, kur pavasarį ūžė ekskavatorius. Labai įdomu, kaip ten dabar bėgioja atjaunėjęs ūkininkas Jonas. Ar daug tvenkiniuose vandens, ar didelės žuvys?

Kieme – naujas žvilgus narvas, kažkodėl pakeltas ant kaladžių. Tamsiai rudas rotveileris blaškosi narve smarkiai lodamas. Narvo grindys bilda, o tinklinės sienos išlinksta, kai aršus sargybinis įnirtingai šoka, tarsi norėdamas išlįsti kiaurai ir sudraskyti nelauktą atvykėlį. Man jau baisu, kad nenugriūtų tas siūbuojantis narvas. Galvoju, kaip įsmuksiu į pirkią, nes durys praviros. Bet kodėl niekas neišeina pasitikti. Laukiu, o rotveileris vis nirtingiau šokinėja, kojomis aukštai įsikibdamas į tinklą. Jo pyktis labai tikras, gal joks kinologas negalėtų dabar prisiartinti prie to drebančio narvo...

Atbėga šeimininkas, vilkdamas ilgą žalgą. Šluosto alkūne prakaitą nuo kaktos ir neslėpdamas pykčio prisipažįsta:

– Nežnau, kas ir daryc, tos čieplės mani jau nuvarys in kapus, puola kap kvaraba.

– Vagia žuvis?

– Dzienu nakciu vagia. Atrodo, kad jų lizdas tai ne medzin, o pievon, an žamės. Ar gali tep būc?

– Pirmą kartą girdžiu. Čieplės juk neperi po vieną, tiktai kolonijose, ir jų lizdai medžiuose.

– Ca viskas kitep. Matyk, inovacija. Ir kas daryc?

– Šaudyti.

– Negalima. Tuoj kaimynai paskųs, atvažuos inspektorys – bauda garantuota.

– Šaudyti reikia tuščiais šoviniais. Būna tokios patrankos, tokiomis Panevėžio krašte iš pasėlių stumbrus išvaro.

– Tikrai?

– Aš pats nemačiau, bet gamtininkai sakė, kad šaudo labai garsiai, ir visi bijo, o ypač naktį.

– Atvažuos sūnus, paporysiu.

– O šunį tai labai piktą gavot.

– Ir su šuniu nepasisakė. Atvežė jau dzidelį, o apmokyc tai raikia iš mažumos. Nu, jautrus, nieko nepasakysi. Matai, jis kiemų saugo, ne tvenkinius. Stacysim žuvų rūkyklą, jau pamatai yra. Ainam pažiūrėc, kokios gražios žuvys.

Pasižiūrim į tą būsimą rūkymo cechą, parodo man ir žuvis. Ir nelabai gražios pasirodo tos žuvys. Kažkokios plokščios ir plačios kaip greito maisto keptuvės. Kaip aptingusių europiečių turistų sėdynės. Tingiai judina spalvingus pelekus, o kai tik nusileidžia į dugną, pakyla balkšvos drumzlės. Užtat tvenkinių vanduo atrodo gelsvai murzinas...

Greit atsisveikinu su Jonu, teisinuosi, kad skubu. Ir labiausiai man nesmagu tik dėl to, kad šeimininkas atrodo smarkiai pasikeitęs. Ir mūsų pokalbis buvo nebičiuliškas, ne tokio tikėjausi. Nesuprato mano ironijos. Dar gerai, kad nepapasakojau jam apie kormoranus, kuriuos jau seniai prie visų žuvininkystės tvenkinių šaudo, ir vis tiek atsiginti negali. O tie pilkieji garniai, kuriuos dzūkai vadina čieplėmis, jeigu juos palyginsi su kormoranais, yra visai neblogi paukščiai, nes jie sulesa ne tiek ir daug. O kormoranai, atrodytų, ryja be saiko ir visada vis alkani. Vadinasi, turim šaudyt už tai, kad kažkokia klaida evoliucijos eigoje atsirado jų virškinimo sistemoje. Sako, pasitaiko ir žmonių tokių: valgo daug, bet visą laiką alkani ir liesi. Ir visko jiems negana. Ir dalytis niekuo nebenori nei su savais, nei su svetimais.

* * *

Ruduo. Gražu aplinkui. O ateina iš Upėsnio liūdna žinia: tą bitininką ir žuvų augintoją Joną išvežė greitoji. Sako, guli palatoje jau visą savaitę. Ir pasikelti negali, ir nekalba. Tiktai kažką bando parašyti, kai sūnus ar marti ko paklausia. Ir ne čieplės dėl to kaltos, o jauni vyrai, greit ir tvirtai jų kieme pastačiusieji labai gražią žuvų rūkyklą, kurią kaimynai pavadino kolonada. Todėl, kad pastatė su dailiomis medinėmis kolonomis. Sakė, labai panaši į tą, kuri Druskininkuose jau šimtą metų stovi. Geri meistrai, todėl visi kaimynai stebėjosi, kad net kaime dar įmanoma taip užtikrintai dailiai padaryti. Ir kaimynų kalbos apie tai, kad labai pigiai šitokio talpumo rūkyklą pastatė, kažkaip iki tų meistrų nuėjo, o tada ir jiems patiems pasirodė, kad per mažai pinigų paėmė už tokį gerą darbą. Atvažiavo naktį ir paprašė priedo. Jonas sakė, kad neturi. Tada tie meistrai jam ir stuktelėjo, matyt, buvo išgėrę. Jonas ir nugriuvo be amo...

Tai ir visa istorija. Apie skaistenio perdalijimą ir medaus gardumą. Apie baisų ekskavatoriaus riaumojimą, piktą šunį, negražias žuvis ir estetišką kolonadą. O kas pabaigs poringę apie žuvusį žmogų? Ar bepakils Jonas iš patalo, ar pasikalbės dar su savo bitelėmis? Negaliu pamiršti, kaip rūpestingai vaišino jis mane medumi ir kokie žiburiukai švietė jo akyse, kai dar taip žvaliai į pakalnę ir į kalną bėgiodamas galvojo apie būsimą sūnaus žuvų verslą.

2016