Jefimas Smolinas. Hipnozės seansas alkoholikui

„Tribūnų griaučiai – ne kas kita, kaip vienas prie kito prijungti narvai!"
Andreï Makine


Hipnotizuotojas. Užsimerkite... Hip­nozės metu ilgiems metams sukelsiu jums baisų šleikštulį degtinei.... Jūsų vokai sunkėja...
Alkoholikas. Sunkėja...
H. Jūs norite miego...
A. Aš noriu miego...
H. Jūs sapnuojate, tarsi sėdėtumėte prie stalo, per ištiestą ranką padėta pilnutėlė stiklinė šaltos, ledinės degtinės, bet jūs esate labai abejingas...
A. Aš abejingas...
H. Jūs nė nežiūrite į stiklinę.
A. Aš net nežiūriu...
H. Jūs netiesiate rankos jos link.
A. Netiesiu...
H. Puiku!
A. Kam man tiesti, jei mano rankoj tokia pati stiklinė...
H. Iš kur? Aš jums apie kitą stiklinę nieko nesakiau...
A. O kodėl man į savo sapną neatsinešti kitos stiklinės?
H. Ir veltui atsinešėte. Todėl į ją jums ir nesinori žiūrėti...
A. Nesinori. Nežiūriu...
H. Puiku!
A. O kam žiūrėti? Aš ją apgraibomis paimu, nežiūrėdamas.
H. Ir blogai, kad nežiūrite! Į jūsų stiklinę įkrito didelė bjauri musė. Ji sukelia jums įvairių asociacijų.
A. Sukelia.
H. Ką jūs prisimenate? Atmatų duobę, pamazgas?
A. Ne, „Head and Shoulders".
H. Kas čia bendra: musė ir „Head and Shoulders"?
A. Du viename! Degtinė ir užkanda viename flakone... Štai aš pakeliu stiklinę su degtine, išsižioju...
H. O burna neišsižioja! Bai­sus mėšlungis sukausto žan­dikaulius!
A. Aš paimu kokteilio šiaudelį ir į nosį...
H. Jums gripas! Nosis užgulusi!
A. Tada į ausį... Šiaudelį į stiklinę, pakeliu ją iki ausies...
H. Jūsų ranka dreba, ir jūs negalite pataikyti!
A. Tada paimu didesnio skersmens vamzdį, iš vandentiekio, pakeliu...
H. Jūsų ranką užplūsta švinas, ji sunkėja sunkėja ir nebeišlaiko stiklinės. Stiklinė išslysta ir krenta žemyn...
A. Bet ją pagauna kairė ranka...
H. Nepagauna, ji irgi sunki...
A. Ne, ne tokia, aš nusisegiau laikrodį... Ir ji pagauna stiklinę.
H. Jus užplūsta karštis, didelis karštis, ir stiklinė išslysta iš lipnaus delno, krenta ant grindų ir sudūžta! Degtinė išsilieja ant grindų...
A. O mes ją sulaižome nuo grindų, sulaižome...
H. Bet grindys purvinos, aplinkui infekcija, mikrobai...
A. Taip! Gerai, kad degtinė viską dezinfekuoja...
H. Sulaižote ir nežinote, jog tai netikra degtinė.
A. Ne, nežinome. Ir tai mūsų laimė, kad nežinome, tai nesumažina mums kaifo.
H. Mes nežinome, kad ji pagaminta iš metilo spirito, nuo kurio devyniasdešimt devyniais atvejais iš šimto žmonės apanka.
A. Ir štai jis, tas vienintelis laimingas atvejis. Žmogus laižo – ir jam tai nė motais.
H. Ir tuo momentu į liežuvį įsminga rakštis, iškyla pūlinys, žmogus guli, tabletės, mikstūros nepadeda, ir štai prie jo prieina bjauri senė su dalgiu...
A. Prieina ir nueina...
H. Ne-e-e. Jeigu jau ji prieina, tai jau nebenueina...
A. O ne. Kiek kartų ji buvo priėjusi, pažvelgia – ir iškart atgalios...
H. Kas?
A. Ta senė su nukarusia kasa kaip dalgis – Roza Solomonovna, mūsų apylinkės gydytoja. Senutė, o vis dar kaip mergaitė, su kasa vaikšto. Tokia nedėmesinga! Žvilgteli sekundę – ir neria tolyn.
H. Taip. Roza Solomonovna labai nedėmesinga, ji painioja piramidoną su kalio cianidu, sekundė – ir jūs jau danguje...
A. Taip, aš danguje, aš lakūnas... Mes tenai turime spirito atsargų nuo apledėjimo.
H. Jūs jį išgeriate, ir apledėjęs lėktuvas sudūžta! Babach! Ir štai priartėja jis...
A. Kas?
H. Spėk du kartus: su ragais, uodega, kanopomis, didele keptuve...
A. Serioža, mėsininkas. Jis visada iš gastronomo parsitempia uodegų ir kanopų.
H. O kur jo ragai?
A. Tai jūs, daktare, paklauskite jo žmonos...
H. Užteks, medicina bejėgė. Kai ištarsiu „vienas" – prabuskite, kai išgirsite „du" – atsimerkite. Vienas...
A. Palaukite, čia kažkur sapne buvo antra stiklinė...
H. Nelieskite jos! Tai mano! Su jūsų broliu blaivia galva tiesiog negalima...

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis

Atsiprašome „Metų“ vyr. redaktoriaus D. Mušinsko, kad jau senokai spausdinome pramogai sudoku, bent iš dalies ištaisome savo klaidas.

Draugai