GABRIUX IR JO RAŠYBA
Kai brolis elelaišką man pasirašo: „gabriux“, abiedviem būna linxma. Žaidžiam jaunimą. Senelio portretas neatrodo susiraukęs ir gal nesusiraux.
Kai lękai ant tupyklų rašo W.C., nėmaž nepyxtu – by visiems aišku. Kad nepaklystume, broliai, raptum už jurtos. Svarbu susiwokti kryptyse, kai staigiai prireix, o tai kas kita, nei susiwogti. Į šią lengvumo nuodėmę pastūmėtų rašyba „pagal skambesį“, kas ir vėl nustatyta ne bet qr, o lietuwių ir lękų tarptautine sutartimi.
Manau, karalius Xerxas gramdė molį dančiu ir laikėsi senųjų sutarčių rašyti pagal skambesį; tik persai (persikai, persti), deja, nepaliko garso įrašų.
Todėl rizikuojam įžeisti jų atminimą. Tegelbsti antrasis paso puslapis. Ištekėjusios už persų teįsirašo ten dantiraščiu, ir uošvija ant jų nepyx. Lietuva teleidžia.
Tiek žinių dėl sątykių su pasauliu bei vilčių, kad sutarsim su savo strategine uošvija, gyvęsim amžinoj zgadoj. Nors tas Marwiankos vietovardis lentelėje pakeliui į Kačerginę mane acilikusį vis dar žeistų. Prisipažinstu jums, broliai ir seserys, tuomi ir apskritai.
PPAVASARIUI NOSINAITE PAMOJUS
Geriausia kai paprastai.
Darius ir Girėnas
drąsūs vyrai buvo.
Perskridę Atlantą
Vokietijoj žuvo.
Toks tat lietuvių dainuojamasis epas. Palydimas kanklytėmis. Tristygėmis, karstelio formos. Pakils dabar nuo lovos Kastoras Prokrustas ir tars: niekai. Nė poezijos, nė epo. Nerasi čia nei lyrikos, nei prozos geros. Kažkoks šis nei tas. Lietuviškas Madagaskaro atsilikimas.
O daina nemiršta, kaip ir joje palaidota legenda – paslaptis. Ką reiškė Stasio Girėno kruvina nosinė, išmesta pro langelį dar prieš lėktuvui nukrintant? Apie tą nosinę, kuri dabar gal jau dingusi kartu su Medininkų įkalčiais, verta būtų poemą posmuoti dainuoti.
Mitas ir epas tai ne repas.
– Be gailesčio pasielgei žiauriaĩ.
Dainuoja tauta šiuosyk lyriškai, ir jai gražu. O jeigu tau negražu, tai gal nesi tauta. Liksi pasielgtas žiauriaĩ.
– Atleiskite, ar čia Huskvarna?
Pasakė man telefonas telekomas, ir pridėjau prie ano teksto.
Fakto lyrika.