Oregone gyvenančios rašytojos Lidios Yuknavitch (g. 1963) tėvo proseneliai Juknevičiai emigravo į Jungtines Valstijas. Interviu ir esė rašytoja dažnai prisimena močiutę, mažametei anūkei pasakojusią legendas apie Eglę žalčių karalienę ir vandenų deivę Laumę. Sulaukusi dvidešimties ji pasikeitė amerikietišką Yukman pavardę į lietuviškesnę, nors Lietuvoje Yuknavitch pavardė mažai kam girdėta.

L. Yuknavitch pasakoja atvirai ir drastiškai, nelyg demonstruodama save skaitytojui, renkasi įmantrias karnavalines stilizacijas. Rašytojos kūriniams būdinga suardyta struktūra, atvira stilistika ir transgresyvi kalbėsena. Pati autorė mano, kad linijinį pasakojimo būdą laužančia rašytoja ją pavertė tai, kad būdama dvidešimties pagimdė negyvą kūdikį: „Šis įvykis sugriovė mano supratimą apie laiką, erdvę, pradžią, vidurį ir pabaigą. Buvau taip giliai sukrėsta, kad į laiką, patirtį ir atmintį pradėjau žvelgti kaip į suskaidytus pasaulio fragmentus.“

Savo žinomiausioje knygoje „Vandens chronologija“, kurios ištrauką spausdiname, L. Yuknavitch rašo apie architektu dirbusį tėvą, stambų piktą vyriškį, smurtavusį prieš dukras ir žmoną; apie psichologinį terorą šeimoje, nusižudyti kelis kartus bandžiusią girtaujančią motiną; apie paauglišką maištą, pabėgimus iš namų, narkotikus ir valkatavimą; apie alinančias plaukimo treniruotes baseine ir žlugusias viltis pelnyti olimpinį auksą; apie atsitiktinius juodus darbus, policijos areštus ir už grotų praleistas dienas; apie begalines meilės paieškas, meilužius ir meilužes, naujų nusivylimų skausmą; apie jaunos moters, pagimdžiusios negyvą kūdikį, pastangas iškentėti šią neviltį; apie kūrybinius eksperimentus universitete, savasties atradimus ir lėtą žaizdų randėjimą. 

 

Vandens chronologija

 

Tą dieną, kai mano duktė gimė negyva, po to, kai virpančiose rankose paturėjau tą rožinę ir rausvalūpę ateitį, švelnybę be gyvasties, barstydama jos veidelį ašaromis ir bučiniais, po to, kai mano mirusią mergaitę jie perdavė mano seseriai, kuri ją pabučiavo, paskui mano pirmajam vyrui, kuris ją pabučiavo, paskui mano motinai, kuri neprisivertė jos paliesti, o tada išnešė tą mažytį negyvą suvystytą daiktelį pro palatos duris, slaugė davė man raminamųjų, muilo ir kempinę. Ir palydėjo į specialų dušą. Duše stovėjo taburetė, o vandens purslai buvo malonūs ir šilti. Ji pasakė: „Geras jausmas, ką?“ Vanduo. Ji pasakė: „Jūs vis dar gana smarkiai kraujuojate. Tiesiog leiskite kraujui tekėti.“ Perplėšta nuo makšties iki išangės, susiūta. Kūnu srūvantis vanduo.

Atsisėdau ant taburetės ir užtraukiau plastikinę užuolaidėlę. Girdėjau, kaip slaugė niūniuoja. Kraujavau, verkiau, šlapinausi, vėmiau. Tapau vandeniu.

Galiausiai jai vėl teko užeiti vidun ir „išgelbėti, kad nepaskęsčiau“. Tai buvo pokštas. Šyptelėjau.

Mažas tragedijas sunku paaiškinti. Jos išpampsta ir nardo tarp smegenų smegduobių. Nebežinai, ką ir galvoti apie gyvenimą, į kurį štai įbridai iki kelių. Nori išlipti, nori gintis, kad čia kažkokia klaida. Juk tu, šiaip ar taip, plaukikė. O tada pamatai, kaip bangos be jokios tvarkos semia visus aplinkui, blaško it plūdurus, ir per ašaras juokiesi iš visų tų kvailų linguojančių galvų. Juokas tave pabudina iš sielvarto delyro.

Kai tik sužinojome, kad gyvybė manyje negyva, man buvo pasakyta, kad vis tiek geriausia būtų gimdyti vaginaliniu būdu. Taip mano kūnas išliktų stiprus ir sveikas ateičiai. Mano įsčios. Mano gimda. Makšties kanalas. Kadangi buvau priblokšta sielvarto, padariau taip, kaip paliepta.

Gimdymas truko trisdešimt aštuonias valandas. Kai kūdikis tavo viduje nejuda, normalus procesas užstringa. Niekas negalėjo išjudinti mano vaiko. Nei valandų valandos „Pitocin“ lašelinės. Nei mano pirmasis vyras, užmigęs šalia mano lovos, nei mano sesuo, atėjusi ir kone ištempusi jį iš kėdės už plaukų.

Per patį smarkumą atsisėsdavau ant lovos krašto, o sesuo laikydavo mane už pečių ir, kai užeidavo skausmas, spausdavo prie savęs sakydama: „Taip. Kvėpuok.“ Jaučiau stiprybę, kurios daugiau niekada joje nepastebėjau. Jaučiau, kaip iš sesers plūsta motinos stiprybė.

Toks užsitęsęs skausmas išvargina kūną. Nepadėjo nė dvidešimt penkeri metai plaukimo.

Kai ji pagaliau gimė, mažytė negyva mergžuvė, jie padėjo man ją ant krūtinės kaip gyvą kūdikį.

Bučiavau ją, glaudžiau ir kalbinau kaip gyvą kūdikį.

Jos blakstienos buvo tokios ilgos.

Jos žandukai tebebuvo raudoni. Nežinau, kaip. Maniau, bus pamėlę.

Jos lūpytės – rožės pumpuras.

Kai jie galiausiai ją iš manęs paėmė, paskutinė man atėjusi prasminga mintis prieš ištisus mėnesius truksiančią užmarštį: štai kas yra mirtis. Jei taip, renkuosi gyvenimą mirtyje.

Kai iš ligoninės mane parvežė namo, buvo labai keista. Mačiau ir girdėjau žmones, bet jei kas mane paliesdavo, atšlydavau ir nekalbėdavau. Dienų dienas leidau viena lovoje verkdama, verksmui peraugant į aimanas. Ko gero, mane išduodavo akys, nes pažvelgę į mane žmonės klausdavo: „Lidija? Lidija?“

 

Šiemet Kanų kino festivalyje aktorė Kristen Stewart pristatė savo režisiūrinį debiutą – filmą pagal Lidios Yuknavitch knygą „Vandens chronologija“

 

Vieną dieną globojama saviškių – regis, tuo metu mane maitino – pažvelgiau pro virtuvės langą ir pamačiau moterį, vagiančią paštą iš mūsų gatvės paštadėžių. Sėlino slapčia tarsi kokia miškų dvasia. Tai, kaip ji dairėsi aplinkui (jos žvilgsnis lakstė tai čia, tai ten), kaip tykino nuo dėžutės prie dėžutės, vienus siuntinius paimdama, kitų ne, – mane prajuokino. Kai ji prisliūkino prie mano paštadėžės, pamačiau kišenėn įsibrukant man atėjusį paštą. Suprunkščiau. Išspjoviau kąsnį kiaušinienės, bet niekas nesuprato, kodėl. Tik žiūrėjo susirūpinę ir suglumę. Atrodė lyg savo pačių karikatūros. Nieko jiems nepaaiškinau.

Nesijaučiau išėjusi iš proto – tiesiog išėjusi. Kai surinkau visus drabužėlius, kuriuos buvau gavusi naujagimei, ir išdėliojau eilutėmis vieną šalia kito ant tamsiai mėlyno kilimo, tarp jų įterpdama akmenukus, man atrodė, kad šis veiksmas turi prasmę. Tačiau jis kėlė nerimą aplinkiniams. Mano seseriai. Mano vyrui Filipui. Mano tėvams, kurie pasiliko savaitei. Nepažįstamiems.

Kai ramiai atsitūpiau ant žemės maisto prekių parduotuvėje ir pasiusiojau, jaučiausi padariusi kūnui kai ką tikro. O štai kasininkių reakcijos gerai nepamenu. Prisimenu tik jų mėlynas velvetines prijuostes su užrašu „Albertson’s“. Viena iš moterų buvo su širšių lizdą primenančia šukuosena ir raudonomis kaip sena kokakolos skardinė lūpomis. Prisimenu, kaip pamaniau netyčia patekusi į kitą laikmetį.

Vėliau, kai kur nors eidavau su seserimi, su kuria apsigyvenau Judžine, – apsipirkti, pasiplaukioti ar į universitetą, žmonės manęs klausdavo apie kūdikį. Meluodavau nė nemirktelėjusi. Sakydavau: „O, ji tokia gražutė! Jos blakstienos tokios ilgos!“ Net po dvejų metų, kai pažįstama moteris sustabdė bibliotekoje paklausti apie dukterį, atsakiau: „Ji tokia nuostabi – ji mano šviesa. Darželyje ji jau piešia!“

Niekada nepagalvojau, kad reikėtų nustoti melavus. Nejaučiau, kad meluoju. Man atrodė, kad toliau tęsiu pradėtą pasakojimą. Iš visų jėgų jo laikiausi.

Galvojau pradėti šią knygą nuo savo vaikystės, pačios gyvenimo pradžios. Bet savo gyvenimą prisimenu ne taip. Viską prisimenu tinklainės blyksniais. Be jokios tvarkos. Gyvenimas juk nesiklosto jokia aiškia tvarka. Įvykiai neturi tokių priežastinių ryšių, kokių tikėtumeisi. Viskas tėra fragmentų, pasikartojimų ir darinių virtinė. Kalba ir vanduo turi šį tą bendro.

Visi mano gyvenimo įvykiai plaukioja vieni tarp kitų. Be chronologijos. Kaip sapnuose. Taigi kai galvoju apie buvusius santykius arba važiavimą dviračiu, arba apie meilę literatūrai ir menui, arba apie tai, kaip pirmą kartą paragavau alkoholio, arba apie tai, kaip dievinau savo seserį, arba apie tą dieną, kai tėvas pirmą kartą mane palietė, – nėra jokio linijiškumo. Kalba yra patirties metafora. Ji tokia pati spontaniška kaip ta chaotiškų vaizdinių masė, kurią vadiname atmintimi, – bet mes galime ją sudėlioti į eilutes, kad baimę įveiktume naratyvu.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė