Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

Alio Balbieriaus nuotrauka

Romano ištraukos

 

27.

Tas vaikinas tau patinka. Tik jam čia nėra kas veikti. Jis pernelyg panašus į tave. Dviejų vienodų tipų viename name yra aiškiai per daug. Jau dabar, nuo pat ankstyvo ryto, nuo jo sklinda lengvas viskio, kavos ir tabako aromatas. Jis labai energingas. Įtartinai liesas. Protingas kaip velnias, bet apsimeta kvailesniu, nes tingi kalbėti. Nežinia kokių mokslų daktaras. Išmaišęs visą pasaulį. Šitas klimatas jam pats geriausias, išskyrus žiemos mėnesius. Todėl jis gruodį–vasarį paprastai praleidžia L. A. Jis mokėtų nuomą apskritus metus. Jam tinka apatinis butas, su vienu langu į rytus. Jis keliasi anksti. Jam čia gera vieta sportuoti. Jau trejus metus jis turi tą pačią merginą, bet abu gyvena atskirai. Jie nemėgsta miegoti vienoje lovoje. Tai yra jie miega vienoje lovoje, bet tik kas antrą dieną ir ne ilgiau nei valandą. Dažniausiai pas ją. Išskyrus tas dienas, kai jai menstruacijos. Kažkaip anksčiau jos trukdavo tik dvi dienas, o dabar būna, kad ji serga visą savaitę. Pamiegojęs valandą, jis visuomet grįžta miegoti namo. Na, į tą vietą, kur tuomet būna jo namai. Jis galėtų nusipirkti butą ar namą, bet jam tai atrodo nesąmonė, nes nuosavybė varžo žmogaus laisvę. Jam nepatinka, kad reikia rūpintis tuo namu: tai jį remontuoti, tai tą butą reikia saugoti, tai gaila jį palikti, tai negali nusispjovęs išeiti ir nebegrįžti. Mašinos jis taip pat neturi ir nemėgsta dėl tų pačių priežasčių. Jeigu apskaičiuotų mašinos kainą, jos priežiūrą ir taisymus, išlaidas benzinui, padangoms, draudimams, garažams ir kitoms nesąmonėms – pasirodytų, kad taksi veža beveik nemokamai. Ir svarbiausia, kad jam nepatinka važiuoti vienam, o su taksistu visada galima pasikalbėti. Štai ir dabar, vėluodamas į susitikimą su tavimi, jis išsikvietė taksi ir paprašė vairuotojo, kuris, pasirodo, laisvalaikiu buvo konservatorijos studentas, išjungti tą prakeiktą radiją ir padainuoti jam Lenskio ariją iš Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“. O jis pats dainavo Onegino partiją. Buvo tikrai neblogas duetas. Visą kelią važiuodami dainavo atsidarę langus ir, kol jie stovėdavo sankryžose, laukdami žalios šviesos, dėkingi pėstieji klausydavo net išsižioję ir atsisakydavo eiti per perėjas.

Jo kūnas veikia kažkaip visiškai savarankiškai, atskirai nuo jo paties, lyg turėdamas savo tikslą ir savo paslaptingas, šeimininkui nepavaldžias trajektorijas. Antra vertus, atrodo, kad jis tuo kūnu visai nesirūpina ir jo nekontroliuoja. Tik kartais, nenorom jam tenka atsibusti, pastebėti tą kūną ir trumpam į jį sugrįžti. Jis juda it kompiuterio valdomas mechanizmas – sportiškai, tikslingai – nė vieno nereikalingo judesio. Stodamasis nuo kėdės, jis grakščiai išsilenkia nuo žemai pakabinto šviestuvo, į kurį kiekvienas aukštesnis žmogus būtinai susitrenkia galvą. Įdomu matyti, kaip jo akys visai nesiklauso, ką kalba jo lūpos. O mąsto jis aiškiai apie dar kitus, sudėtingus, nematomus, nei su lūpomis, nei su akimis nesusijusius dalykus. Klasikinis variantas: kalba viena, galvoja antra, o daro –­ ką tik nori – visai nežinia ką... Net ir tu, pasikalbėjęs su juo ketvirtį valandos, pradedi pavargti, nes mažiausiai trys žmonės grumiasi tame žmoguje.

Tu jam kažkodėl irgi patikai. Su kažkokia užuojauta ir liūdesiu prieš atsisveikindamas, prieš išeidamas, jau žinodamas, kad nesugrįš, jis dar papasakojo tau vieną iš savo istorijų. Kažkodėl tau atrodo, kad ir ši istorija – beveik apie tave. Kaip jisai prarado nuomojamą namą gerame rajone. Prieš du mėnesius jo mergina išvažiavo į stažuotę. Kažkas nutiko jo sveikatai. Širdies ritmo sutrikimai, kaip jis manė – nuo persirūkymo ir lytinio susilaikymo. Širdžiai plakant dviejų šimtų dūžių greičiu, jį ištikdavo baimės priepuoliai. Jis palikdavo nakčiai atsarginius namo raktus kaimynams ir prašydavo jų, kad kartais jį aplankytų ir patikrintų, gal jisai jau negyvas, gal jo kūnas jau pradėjo irti ir pūti. Jis nebijojo numirti, bet labai nenorėjo numiręs šlykščiai atrodyti. Vienas jo draugas taip ir numirė karštą vasaros penktadienio naktį, ir kai žmona grįžo po ilgo savaitgalio namo, draugo lavonas buvo gerokai apipuvęs. Televizorius vis dar rodė teniso varžybas, o jis gulėjo ant mylimos sofos pamėlęs, išsižiojęs ir išsipūtęs kaip balionas – netgi jo marškinių ir kelnių sagos buvo ištrūkinėjusios ir išsilaksčiusios po visus kambarius.

Gavę tokią užduotį, gerieji kaimynai, aišku, gana rūpestingai sekė, ar jo namas turi kokių gyvybės žymių. Kartu nepraleisdavo progos paklausti, kas ta blondinė, kuri garsiai verkė naktį jo balkone (tą kartą ten buvo labai girtas ilgaplaukis jo jaunystės draugas, kuriam diagnozavo rimtą ligą). Susitikę teiraudavosi, koks jo pulsas. Kasdien pabrėždavo, kad iš išorės jis visai neblogai atrodo. Tuomet, persekiojamas manijos ir neišlaikęs nakties baimės, jis pradėjo vedžiotis merginas. Kurios būtinai turėdavo pasilikti nakvoti. Kad ryte aptikusios pamėlusį kūną, tuojau pat iškviestų tarnybas, kurios pasirūpintų jo lavonu.

Su tomis merginomis, aišku, reikėdavo ne tik miegoti, bet ir bendrauti. Pagrindinės bendravimo priemonės būdavo supilstytos buteliuose. Atidarius butelius, iš tų skysčių išsilaisvinusios dvasios pradėdavo skraidyti jiems virš galvų kuždėdamos visokiausius žodžius. Ragindamos kalbėtis ir draugauti. Ginčytis, įrodinėti ir bendrauti. Vieną vakarą, parsivedęs kažkurią vienkartinę raudonplaukę, sociologijos ar antropologijos studentę, jis rimtai susiginčijo dėl actekų laidojimo papročių. Paskui jie labai audringai susitaikė. Tada draugystės ženklan užsimanė dviese išsimaudyti vonioje, bet prieš tai nusprendė susitaikymo proga dar išgerti. Tada išgėrė. Laukdami, kol pribėgs vandens, nutarė dar kartą pasimylėti. Tada pamiršo užsukti vandenį vonioje ir, manydami, kad jau išsimaudė, nuėjo miegoti. Ryte įsiveržę kaimynai tikėjosi, kad suras juos pamėlynavusius, išpampusius, prigėrusius vonioje, nes vanduo jau veržėsi per visus namo slenksčius į gatvę. Gerieji kaimynai negalėjo nuslėpti nusivylimo ir pasipiktinimo, radę abu gyvus, nuogus ir šlapius, nes jie įsitaisė miegoti ant kilimo, kuris buvo pavirtęs plaukiojančia sala. „Buvo labai karšta“, – kažkodėl puolė teisintis nepažįstamoji mergina, bandydama pasiaiškinti, kodėl ji visai neapsirengusi, slidi ir šlapia. Kaimynai suprato, kad taip lengvai jis nenusigaluos, ir neapsikentę apskundė jį namo šeimininkams. Išsiklaipęs parketas, permirkę ir supeliję kilimai savininkams labai nepatiko. Jį iškraustė, negrąžinę mokesčio už metus...

Gaila, kad jis tau taip prie širdies.

Šitame name jis visai netinka.

Kaip sakei, dviejų beveik vienodų vyrų vienoje kompanijoje yra tikrai per daug.

34.

Jis chirurgas. Sėdi prieš tave linksmomis, aiškiomis, mėlynomis akimis, toks visai pervargęs ir paprastas. Tik ką iš operacinės. Aštuonias valandas tenka pasilenkus stovėti prie stalo, ant kurio guli atviras kaip konservų dėžutė žmogus. To žmogaus krūtinės ląsta, kaip chirurgai sako, tik ką atidaryta. Ten viskas pulsuoja, kraujuoja, alsuoja. Gyvas kūnas, su kuriuo jam tuoj reikės padirbėti. Pažįsti tą publiką. Kai kurie iš jų yra alkoholikai. Tu nenorėtum būti jų operuojamas, nors jie aiškina, visai kaip kokie vairuotojai, kad išgėrę operuoja daug geriau. Jie mano, kad operacijoje reikalingas draivas ir sinkopė. Laisvė ir improvizacija. Jie mėgsta klasikinį džiazą. Jie yra paskutiniai mamutai, kurie perka ir skaito knygas. Jie nebijo ir nemyli kūno. Tiksliau, myli ta ypatinga, gal net dieviška konstruktorių meile, kai puikiausiai nutuokia, kaip tas kūnas padarytas, ir geriausiai žino, kaip jį galima pataisyti ir patobulinti. Jie patys yra džiazmenai ir virtuozai.

Jie dirba su kūnais, su kurių šeimininkais jau nebegalima pasikalbėti. Nebegalima jų paklausti, ką jie valgė vakar, kokios spalvos buvo jų išmatos ir ar jie mėgsta išgerti. Jų pacientus atveža be pusės galvos, komos būsenos, sutraiškytus, ištrauktus iš sulamdytų automobilių, išsitėškusius ant asfalto. Įkišusius ranką, galvą arba koją į sėjamąjį, pjaunamąjį, tekinamąjį, kuliamąjį, šlifuojamąjį ar kitokios paskirties mechanizmą. Atveža kūnus, pralaimėjusius kasdienėje kovoje su aparatais, konstrukcijomis, aukščio baime, pavydžia žmona, sugedusiais stabdžiais. Galų gale neišlaikiusius įtampos ir rezignavusius iš nuovargio, iš apatijos, iš nevilties, dėl nelaimingos meilės, dėl ligos, dėl pernelyg didelių lūkesčių.

Jiems reikia tuos kūnus surinkti iš kaulų skeveldrų, atpainioti susiraizgiusius ir supjaustytus kraujagyslių, raiščių, sausgyslių ir nervų kamuolius. Ištraukti kūnus iš chaoso ir tuose organizmuose vėl įvesti tvarką. Paleisti sustojusius kraujo apytakos ratus, atkimšti užsikišusias venas, sumaigytų raumenų košėje po sluoksnelį atskirti audinius. Patikėkite, jie turi gausybę pagundų pasijusti dievais. Ypač operuodami žmones, kuriuos Dievas aiškiai apleido. Kūnus, kurių neišsaugojo sielų angelai. Vyrus ir moteris, net vaikus, nuo kurių nusigręžė likimai ir išsižadėjo artimieji. Į kuriuos jau visi numojo ranka. Jie ateina, tie sielų sugrąžintojai atgal, tie gyvybės atgaivintojai, tie re-anima-toriai. Po šešių kruvino darbo valandų jie dar sugeba juoktis. Vos nusiplovę rankas jie jau nori valgyti. Jie sugeba mylėti ir bučiuoti moteris, nors ką tik matė ne nugrimuotus, bet sulaužytus veidus. Moteris sudraskytais ir išpuvusiais lytiniais organais. Matė ne išpuoselėtą aksominę odą, o gangrenavusius, sudegusius, rūgščių nuplikytus žmonių paviršius visai be odos. Ir jie sugeba juokauti. Jie tokie pasitikintys, kad vien į juos pasižiūrėjus, nelaimėlių artimiesiems grįžta viltis ir tikėjimas. Ir blogiausi žodžiai, kurių jie labiausiai nemėgsta, yra trys: „Mes ne dievai.“ Jeigu jie pasako tuos tris žodžius, reikia ruoštis laidotuvėms, galvoti apie karstus arba eiti ir prisigerti.

Tau patinka jo humoro jausmas. Jie visi tokie. Jei per daug rimtai žiūrėtum į nelaimes, ligas, traumas ir mirtį – liktų pasikarti. Džiaukitės, jei jūsų chirurgai ne tokie jautrūs. Kad prapjovę kūną ir pamatę, kas ten jūsų viduje, nepradeda verkti ir neišeina namo. Kad vidury operacijos pavargę nepradeda gerti kavos, neatsidaro feisbuko ir nevarto porno žurnalų. Jie apskritai nemėgsta pornografijos. Jie mano, kad visas gyvenimas yra pornografija. Todėl jie mėgsta ir moka linksmintis ir juoktis.

Tu žinai, kad jis yra išsiskyręs jau du kartus. Moka alimentus už dvi perregimas, mėlynakes mergaites – dukteris su pirmąja žmona. Pinigų jis turi užtektinai. Jis yra kosmetinės chirurgijos dievas, vadinasi, jis gali operuoti viską: šalinti, gerinti, tobulinti, nupjauti ir prisiūti smulkiausias kraujagysles ir nervus, taisyti viršutines ir apatines kūno dalis. Jaunus ir senus. Vyrus ir moteris. Jis dirba privačiai, bet laisvalaikiu savanoriškai ateina į universitetinės ligoninės chirurgijos skyrių, kai prireikia labai sudėtingų operacijų. Ypač mėgsta operuoti vaikus, turinčius įgimtų ydų, patyrusius siaubingų traumų. Sudėlioti sutrupintus kaulus, ištaisyti apsigimimus. Ir visa tai jis daro veltui. Kaip jis pats juokiasi, taip gerai užsidirbu iš papų, kad galiu sau leisti operuoti vaikus nemokamai. Jo antroji žmona neseniai pasirinko jo kolegą ir draugą – savo plastikos chirurgą ir su juo iškeliavo į norvegijas, austrijas, šveicarijas. Kaip ji, braukdama vieną, beveik netyčia ištryškusią ašarą, sakė: išvykstu gyventi ir dirbti emigracijoje. Plastikos chirurgas turėjo dirbti, o jinai – gyventi europietiškoje tremtyje.

Jis tikrai patiks visiems namo gyventojams. Visiems sveika kartais pabend­rauti su chirurgais. Aišku, geriau ne tuo metu, kai jau gulite ant operacinio stalo. Tik nereikia atidėlioti. Kad neįprastum svajoti, jog gyvensi amžinai. Kad pernelyg nesusižavėtum kūnais. Kad suprastum, jog gyvenimas tikrai neilgas, kad jis daug trumpesnis, nei tau atrodo. Anot išmintingos minties, „jis ne toks ilgas, kaip jūs galvojate, džentelmenai. Ir todėl atsistokite arčiau pisuaro, kad neprilaistytumėt ant grindų“. Išmintingoji mintis buvo užrašyta Osle, Norvegijoje, naktiniame bare, vyrų tualete, lūpų dažais ant veidrodžio, kažkuriais viešpaties metais...

Draugai