Vagystė, mano brangieji, – tai tikras ir neaprėpiamas mokslas.

Mūsų laikais, juk patys suvokiate, nieko šiaip sau nenugvelbsi, būk sveikas. Šiais laikais milžinišką fantaziją reikia pasitelkti pagalbon. Svarbiausia priežastis – visuomenė tapo labai atsargi. Publika tokia, kad nuolat budi savo interesų sargyboje. Vienu žodžiu, štai kaip ji sergsti savo mantą. Išsprogusiais veizolais!

– Akį, sako, turint sveikatos draudimą suremontuoti galima. Asmeninio turto šiuo skurdo laikmečiu jokiu būdu nesugrąžinsi. Ir tai absoliučiai atitinka tikrovę.

Taigi, iš to išsirutulioja, kad ilgapirštis nūnai ištobulėjo, pasidarė itin smegeningas, intelektualiai nuovokus ir su iškilia fantazija. Kitaip su tokia prastuomene čiulpsi alkūnę, nepramisi.

Ta proga pateiksiu jums akivaizdų pavyzdį; nūnai, šio rudens priešaušriuose apdūmė mano pažįstamą senutę Anisiją Petrovą. Ir kokio lygio bobulę suvystė! Ši senutė lengvai pati ką tik nori suvynios į vatą. Ir še tau – nušvilpė jos ryšulį, kaip sakant, tiesiai iš po užpakalio.

Ir nugvelbė, žinia, pasitelkus ištreniruotą fantaziją ir akivaizdžiu tikslu. Bobulė sėdi sau gelžkelio stotyje. Pskove. Ant savo ryšulio. Nekantraudama laukia traukinio. O lokomotyvas kamuojasi nakties tvarkaraščio prislėgtas. Taigi bobulė iš pat ryto kuo anksčiau ir atkrypavo. Tūptelėjo ant nuosavo ryšulio. Ir įtari tupi. Būgštauja, šiukštu atsitraukti. „Kad tik nenujotų, – tylom godoja, – mano ryšulio.“

Sėdi, sėdi motulė. Tuo pat metu ir kramto, ir vandenėliu pasišlaksto – jai praeiviai patiekia kokybiško vandens, vardan Kristaus. Dėl kitų smulkių reikalų – na, nusiprausti ar nusiskusti –­ bobulė nė krust, nejuda, kenčia. Jos ryšulys didžiulis, pro jokias duris kartu su juo netilps. O palikti be priežiūros –­ baugu.

Tai va, sėdi bobulė ir snaudžia. „Kartu su manim, – mintija, – niekas nenušvilps. Ne tokia jau aš senolė. Miegu labai jautriai – kaipmat pašoksiu.“

Pradėjo bobutė grimzti miegan. Snūduriuodama jaučia, lyg kažkas keliu grūda į veido sistemą. Sykį, paskui antrąkart, dar trečią... „Žiūrėk, kaip kabi­na! – mąsto senutė. – Nemandagiai liau­dis vaikštinėja.“
Perbraukė bobulė savo apmusijusias akis, knarktelėjo ir staiga mato, lyg ir kažkoks pašalinis vyriškis prošal eidamas iš kišenės išsitraukia nosinaitę. Išsitraukia jis nosinaitę ir neatsargiai kartu su nosinaite ant grindų iškrenta žalia trirublinė.

Na ką jūs – siaubas, kaip apsidžiaugė bobulė. Šlioptelėjo visu kūnu, be abejo, iš paskos trirublinei, primygo ją koja, paskui nemačiomis pasilenkė – lyg Dievui tėvui melstųsi ir prašytų, kad greičiau atvarytų traukinį. O pati, be abejo, trirublę sugniaužė delne ir atgal pasuko savo mantos link.

Šiuomsyk, žinoma, liūdnoka apie tai pasakoti, bet kai atsigręžė bobulė atgal, savo ryšulio neaptiko. O trirublė, beje, pasirodė grubiai padirbta. Ir mestelėta buvo, kad bobulė paliktų savo ryšulį.

Tą trijų rublių vertės pinigą bobulė vos ne vos prastūmė už pusantro kažkokio kitos vertės sidabro.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Šiuša