Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Valytojos šnabždėjosi apie ją pakampiais, kai atgavusi sąmonę ir apsirengusi išsvirduliavo į siaurą, raudonu kilimu išklotą viešbučio koridorių. Buvo ketvirta valanda ryto. Panika tarsi drakonas smogė uodega – pramerkusi akis suprato gulinti svetimoje lovoje. Šalimais tysojo dar dvi bežadės merginos. Ji buvo nuoga, ant šono ryškėjo šviežios mėlynės. Jei ne tatuiruotės ant pilvo ir nugaros, jos iškart kristų į akis, bet dabar atrodė lyg kūną puošiančio piešinio tęsinys, ką tik pražydusios gėlės žiedas. 

Ištrūkusi laukan nesuprato, kur esanti, nežinojo, kaip grįžti į savo motelį. Kitoje gatvės pusėje stūksojo baltas Katedros uolynas, leidęs suprasti, kad ji yra svetimo miesto centre, pačioje širdyje. Dar buvo tamsu. Tą akimirką užklupęs siaubas atrodė neaprėpiamas, bet tilpo ir į mažiausią intervalą, į paklaikusio žvilgsnio kraštelį, galėjusį kėdes išjudinti iš vietos. 

Paskutinis ryškus prisiminimas iš vakarykščio koncerto buvo visą parko padangę užkloję juodi, tarsi pro gamyklos kaminą rūkstantys dūmai ir žemas bosinių stygų dundenimas. 

– Help! – išgirdo savo pačios balsą kažkur iš anapus paveikslo. – Help me!

Pro šalį ėjęs vyras stabtelėjo. 

 

Jau antrą valandą prie visų įėjimų į parką driekėsi ilgiausios eilės, nors koncertas turėjo prasidėti tik aštuntą. Estrados teritorija parko centre buvo aptverta jau dvi savaites, vyko parengiamieji darbai, repeticijos, garso patikros. Vieni miestiečiai skundėsi dėl baisaus triukšmo, kiti piktinosi, jog metalistai išvaikys iš pušyno paukščius, kurių pavasarišką klegesį kiekvieną pavakarę, kai grupės nariai atgaudavo jėgas po vakarykščių linksmybių, užgoždavo grėsmingas gitarų riaumojimas. 

Tai pirmas koncertas miesto istorijoje, į kurį bilietai išgraibstyti taip greitai. Baiminantis sukčių ir perpardavinėtojų, jie buvo vardiniai ir kiekvienas įeinantysis apsauginiams turėjo parodyti savo asmens dokumentą. 

Augaloti metalistai, ištikimiausi grupės gerbėjai, būriavosi parke jau nuo ankstyvo ryto. Susėdę ant suoliukų, jie mitriai tuštino alaus skardines ir stipriųjų gėrimų butelius. Kaip reikiant apšilę, ėmė būbauti kaip karvės, nuo kurių atskyrė veršiukus, – bandė prisiminti garsiausias grupės dainas. Daugumai vakaro sulaukti nepavyko – gargaliuodami mėgstamiausių dainų priedainius, išvirto kaip kelmai tarp žolių. Tie, kuriems pasisekė atsilaikyti, aštuntą valandą jau sunkiai išstovėjo ant kojų. Nerišlūs sakiniai vėlėsi tarp dantų lyg riešutų sviestas, virė diskusijos apie grupės dainų žodžių prasmę. Ši tema buvo viena iš nedaugelio, apie kurias galima plačiau pasikalbėti, nes kitose kultūros srityse diskutuojantieji buvo gan vėlyvo brendimo. Kasdieniai bėgikai, tuo metu zulinę savo įprastą maršrutą, baisėjosi perpildytomis šiukšliadėžėmis ir pakrūmėse žėrinčiomis traškučių pakuotėmis. Tokio siaubo parke jiems dar neteko regėti.

Ne visiems norintiems pavyko įsigyti bilietą – vieni pavėlavo, kiti negalėjo sau leisti taip brangiai mokėti, todėl be kelių tūkstančių laimingųjų, susigrūdusių prie estrados, būta dar tūkstančio. Jie liko už borto. Spaudėsi prie lauko tualetais apstatytos tvoros, lyg burtų lazdeles atkišę telefonus, filmavo koncertą pro tvoros tarpus. 

Čia garsas buvo geriausias. Sulipę į medžius, jau ne pirmos jaunystės vyrai koncertą stebėjo pro žiūronus, kiti klausytojai įsikūrė atokiau sukritę ant žolės. Vieni pasitiesė pledukus ir gurkšnojo vyną, antri tingiai suposi hamakuose. Tiesa, ant žolės sėdintiems nepasisekė labiausiai – garsas ant kalno, pamiškėje, sklido prasčiausiai. Tą vakarą nebuvo vėjo, trenksmingą muziką sugėrė medžiai. 

Likę už borto girdėjo triukšmą, išsiliejusį gitarų gaudesį ir kartkartėmis pašokti iš vietos priversdavusį sprogimą, kai pirotechnikos stebuklais garsėjantys grupės nariai iššaudavo fejerverką arba paleisdavo į orą ugnies kamuolį. 

 

Ji laukė to koncerto kaip išganymo. Bilietą nusipirko internete iš vienos nepažįstamos merginos, pardavusios gerokai pigiau. Dėl renginio ryžosi viena skristi į svetimą miestą. Atmintinai mokėjo dainų žodžius, žinojo grupės lyderio ūgį, svorį, Zodiako ženklą ir visų buvusių žmonų vardus. Apie kelionę nepamiršo pasigirti ir savo sekėjams socialiniuose tinkluose – pasidarė asmenukę su bilietu, kurį švelniai laikė dviem pirštais, glaudė prie auskaru pervertų lūpų. 

Kai nuotrauką pakomentavo ir grafinę širdelę suraitė Alena, garsioji grupės vadybininkė, su muzikantais skraidanti į gastroles, ją apėmė saldus baugulys. Kai Alena atsiuntė žinutę, kviečiančią į privatų vakarėlį po koncerto, užvaldė visagalybės jausmas. Tą akimirką ji būtų galėjusi metalą paversti šviesa. 

Alena paprašė atsiųsti daugiau savo nuotraukų ir detaliai aprašyti, kokius drabužius tą vakarą ji vilkės. Taip pat informavo, jog vakarėlyje griežtai draudžiama fotografuoti, filmuoti ir kalbinti muzikantus – jie patys prieis, jei užsimanys persimesti keliais žodžiais. 

 

Grūstyje prie bilietų patikros minia stūmė ją į priekį, ore buvo justi aitrus prakaito kvapas. „Reikia atsidurti kuo arčiau scenos, kad po koncerto greičiau patekčiau į užkulisius“, – ši mintis įkvėpė jėgų atkakliai alkūnėmis skintis kelią per minią bilietų patikros link.

Grupė vėlavo lygiai valandą. Apšildė rami pianistė, visai nepritinkanti metalistų muzikiniam skoniui. Kai ji nulipo nuo scenos, kai įsižiebė pirmieji prožektoriai, tūkstantinės minios ūžesys nuščiuvo, akimirką parką nustelbė visiška tyla, galėjai išgirsti net skruzdės ropojimą ant žolės. Tada į sceną įžengė jie, minios kūnus persmelkė pirmasis elektrinės gitaros griaustinis. Prie scenos susigrūdę vyrai spiegė lyg katės, moterys puolė sagstytis megztinių sagas ir palaimingai čepsėti. Minia ošė. 

Pakėlusi akis į temstantį svetimo miesto dangų, ji ištirpo palaimoje, apie kurią taip seniai svajojo. Lingavo ir siūbavo spaudžiama svetimų pečių, tiži žemė laikė jos kojas tą akimirką, kai užriaumojo pirmasis akordas. Ji pakilo aukštai virš minios ir sklendė prožektorių link, tiesiai pas jį.

„Tu... Tu... Tu manęs paklausei, o aš nieko neatsakiau“, – kiek prasmės ir gylio šiose trumpose eilutėse, kurias skandavo visa minia, kai grupės lyderis, įšokęs į guminę valtį, plaukė nešamas banguojančių rankų. 

„Tu... Tu... Tu manęs paklausei, o aš nieko neatsakiau“, – kartu su visais šaukė ir ji, užsimerkusi, nugalėjusi fizikos dėsnius ir sklendžianti virš minios toje guminėje valtyje. 

Scenoje liepsnojo ugnis, svilinantys kamuoliai šaudė į orą, tiesiai į dangų, lijusį pelenais. Jie čiužėjo po kojomis, aitrus sieros kvapas tvyrojo ore, o juodų dūmų debesys grėsmingai kybojo virš parko pušų.  

Kai paliegęs šluotgalvis, pripuolęs iš dešinės, aplaistė ją alumi, ji nė trupučio nesupyko, nors įprastai tokioje situa­cijoje pasitelktų gyvulinės kilmės daiktavardžius ir piktai kumštelėtų į pašonę. 

 

Sugrojusi paskutinę dainą grupė atsisveikino ir nulipo nuo scenos. Minia ūžė ir švilpė, reikalavo dar, tad dievai, žinoma, sugrįžo ir sugrojo kelias jau tikrai paskutines dainas. Tą akimirką ji buvo taip arti scenos, kad galėjo paliesti jį ranka. Lyg atplyšęs nagas, užkibęs už drabužio siūlelio, grupės vokalisto žvilgsnis trumpam stabtelėjo prie jos. Tai truko akimirką, o galbūt ir ta akimirka tik pasivaideno, bet viskas buvo nesvarbu. Ją apėmęs beribis visagalybės jausmas galėjo metalą paversti šviesa, nors, teisybės dėlei, matyt, pavyktų tik prieblanda. 

Kai scena ištuštėjo ir technikai šoko rankioti laidų, minia ėmė skirstytis. Ji stovėjo ir laukė. Jau tuoj turi pasirodyti Alena, viskas vyks kaip sutarta – netrukus ji sėdės privačiame vakarėlyje, jis užduos jai klausimą švelniai priglaudęs lūpas prie ausies, o ji nieko neatsakys. Visai kaip toje dainoje. 

Žmonėms išsiskirsčius, ant žolės, kurios spalvos net nesimatė per storą, sutryptų skardinių sluoksnį, stoviniuoti liko tik ji ir dar dvi merginos vaivorykščių spalvomis nudažytais plaukais. Alena joms pamojo ir visos paklusniai nuklišino įkandin juodo autobusiuko link. 

Jos atvyko į prabangų viešbutį miesto centre ir Alena palydėjo iki kambario, kuriame jau laukė grupės nariai. To, kurio visos laukė labiausiai, dar nesimatė. 

Palydovė pasiūlė merginoms po kokteilį, panardinusį į saldžią atminties kiaurymę. 

„Tu... Tu... Tu manęs paklausei, o aš nieko neatsakiau“, – vis dar skambėjo galvoje tą akimirką, kai dėjosi kažkas nepaaiškinamo. Balti krėslai kambaryje sugėrė skaudžius atodūsius ir aimanas, keisti vaizdiniai slydo pro užmerktas akis, prigludusias prie šilkinės pagalvės, prikimštos pūkų. Vienas jų pasitaikė aštrus ir švelniai dilgino skruostą, apatinėje kūno dalyje kažkas degė, galbūt tie ugnies kamuoliai ritinėjosi ant suglebusio kūno. 

Kažkurią sekundės dalį išsiliejęs vaizdas trumpam sufokusavo jo rūstų žvilgsnį pro surauktus antakius. Tvirta ranka gniaužė jai gerklę, mėsingas kūnas spaudė visu savo svoriu. Netrukus visa nustelbė skausmas ir vėl pasidarė tamsu. 

 

Kai pro šalį ėjęs vyras sustojo gatvėje, ji vis dar spiegė nesavu balsu maldaudama pagalbos. Nepamena, kaip galiausiai atsidūrė savo pigiame motelyje ir kiek laiko miegojo, kritusi ant kietos lovos. Prabudusi fotografavo mėlynes ir kėlė nuotraukas į socialinius tinklus. 

Kitą dieną įlipo į lėktuvą ir išskrido namo palikusi svetimą miestą, į kurį daugiau niekada nesugrįš. Mieste jau buvo pavasaris, pirmosios pienės stiebėsi iš tarpų tarp šaligatvio plytelių. Apkvaitę nuo seniai regėtų saulės spindulių, pražydusių alyvų paunksmėse griuvinėjo paspirtukininkai.

Koncerto teritorija vis dar buvo aptverta – nors grupė išskrido koncertuoti į kitą šalį, scenos technikai turėjo darbo bent savaitei. Jie krovė į sunkvežimius masyvias kolonėles, atjunginėjo laidus. Aplinkos tvarkytojai tuštino skardinių sklidinas šiukšliadėžes, drąsiausi paukščiai sugrįžo į pamėgtas pušis ir pragydo. Kasdienių bėgikų pulsas vėl tapo normalus, skundus policijai dėl triukšmo rašinėję miestiečiai pagaliau nusišypsojo. 

 

Grūstyje prie bilietų patikros minia stūmė ją į priekį, ore buvo justi aitrus prakaito kvapas. „Reikia atsidurti kuo arčiau scenos, kad po koncerto greičiau patekčiau į užkulisius“, – ši mintis įkvėpė jėgų atkakliai alkūnėmis skintis kelią per minią bilietų patikros link. Kai galiausiai pavyko prasibrauti, jos bilietą nuskenavęs apsauginis gailestingai pakraipė galvą ir gūžtelėjo pečiais. 

– Jau panaudotas, – sumurmėjo nesuprantama kalba, o kai pabandė žengti pirmyn, ryžtingai užstojo kelią. 

Ji liko už borto. Kartu su tais, kurie nespėjo, pavėlavo arba neįstengė sukrapštyti pinigų bilietui. Kartu su liesais paaugliais, lyg šunys besispietusiais patvoryje, prie lauko tualetų, kur garsas sklinda geriausiai. Su iškylautojais, tysančiais ant pledukų ir girdinčiais tik duslų triukšmą. Su kitais, kuriems nelemta girdėti mėgstamų dainų ir uosti juodų parako dūmų. 

Viltys dužo, pakili nuotaika sutirpo kaip žvakė, deginta visą naktį. Kai kažkoks skustagalvis, atsėlinęs iš nakties, įkišo į rankas butelį, ji godžiai maktelėjo deginančio skysčio, po truputį panardinusio į užmarštį. 

Panika tarsi drakonas smogė uodega, kai pramerkusi akis suprato gulinti parke, prie suoliuko. Jos drabužiai buvo purvini ir šlapi, sumirkę nuo alaus, kuriuo naktį buvo daug kartų aplaistyta. Ji nežinojo, kaip grįžti į savo motelį, o šoną skausmingai diegė. 

Šalimais tysojęs skustagalvis kažką sugargaliavo, kai svirduliuodama į šalis pabandė atsistoti.  

– Blet! Griuvinėjai visą naktį kaip kėglis, – pasakė nesuprantama kalba ir išsiviepė pademonstruodamas akis badantį iltinių dantų trūkumą. – O kai vienąkart kalei į suolą, galvojau, jau neatsistosi.  

Buvo ketvirta valanda ryto. Stvarstydamasi už degančio šono, ji stūmė pavargusį kūną apsnūdusio parko keliuku. 

– Gal greitąją iškviest? – paklausė.

Ji nieko neatsakė.