„Aš nežinau, ką man daryti su savimi, kai esu visiškai vienas“
Fernando Pessoa

---

Storai apvyniotas antireklaminiais plakatais, gausiai įtrintas naftalinu, slaptoje salėje išpakuotas D laivas švyti ir liudija kūrėjo genialumą. Barškinamos borto lentos neatrodo perdžiūvusios, triumai prikimšti įvairaus plauko konservų su skaitmeninėmis programomis pagražintomis etiketėmis, stiebuose ir burėse ūžia kryptingai į E kraštus pučiantis vėjas, beje, toks stiprus, kad visus mažiau valgančius ta kryptimi nupučia už borto. Iš Didžiosios Tėvynės kalnų metalo nulietas inkaras pasiruošęs apsaugoti laivą nuo bet kokių krizių bangų, o amerikietiškų prerijų kapitalizmo variklis garantuoja greitą ir patogią kelionę per pasaulį aplenkiant visas muitines. Užsakytas angelų ir demonų orkestras trimitais, fanfaromis ir būgnais be perstojo kartoja himną apie atnaujintą vienybę, valiutą ir laimę numirti už šalį, kurioje negyveni. Visai kaip geležinkelio stotyje operatorės balsas skelbia: „Būkite atsargūs kelyje, iš krašto A į kraštą B plaukia laivas D, būkite atsargūs kelyje!“
Po apžiūros, per pavakarius, ponas Vinius po staltiese ištiesia nuo gimimo hiper ilgą ranką, apčiupinėja panelės Ulenos šlaunis, ponios Ukmezgės strėnas, Zapasų, Kuliškio, Pokiškio ponų kišenes, nuo šios revizijos pirmųjų akys išlipa ant kaktos, antrojo susitraukia, o trečiojo iškrenta į gražiai išlaižytą lėkštę ir paskutinį kartą iš arti pamato kaimynų iltinius ir krūminius. Pasisotinęs ponas Vinius panaudotu dantų krapštuku spusteli erogeninės zonos jaudinimo mygtuką ir nacionalinio krepšinio sirgaliai su trispalvėmis papuoštais automobiliais išrieda į ąžuolų lapais pabarstytą trasą. Jiems lekiant pro Daugėlių pušyną, samanas knisantys vietiniai šernai pastato ausis, pakelia nuo grūzdų ir voveraičių apsunkusias galvas, ilgai nekramto, nečepsi, nekriuksi, nesilaižo, nešnopuoja, nes labai atidžiai klausosi lyg ir nacionalinio krepšinio sirgalių švilpimo, alaus čiurlenimo, šampano kamščių pokšėjimo, plastmasinių butelių šnypštimo, o gal į Baltą Pusiją iš pono Kaipėdos uosto dundančių vagonų bildesio, gal savo širdaplakio, o gal kažko, apie ką ir užmiršo, kai užrietę nuleistas uodegas vėl galvas sukiša į samanas. Kita dantų krapštuko spustelėjimu atsiųstų tikrintojų komanda kapstosi pono Zepciuko bulvėse, tuštinasi į pono Jokupausko batus šalia medžiotojų bokštelio, kuriame ponas Jokupauskas su ponu Zepciuku daro į kelnes, mat tikrintojai jau knisa bokštelio pamatus, o šautuvus, šovinius namų seifuose saugo žmonos, medžiotojų licencijomis kloja lovas, repetuoja labai pozityvų rajono šeimų gyvenimo pristatymą, atidžiai studijuoja Kamasutros 365 pozą, ruošiasi šernų nakčiai, po kurios turi ateiti kruopščiai suplanuota pasaulinės krizės pabaiga ir prasidėti nauja ilgai ilgai žadėto visa ko, tarp jų ir naujos šerniukų vados, augimo pradžia. Deja, ilgai žadėto augimo nesulaukia, nes Senis Šaltis maiše atplukdo 2012 metų senovės amerikiečių pakrikštytą Apokalipsę, kuri nepadaro nieko bloga, tik perpildo visų skrandžius pigia kokakola, traškučiais, kramtomąja guma, reklamos reklamomis, suriša viską begalinio ilgio XXX filmo juosta ir, nuspalvinusi žalia bujojimo spalva, visus homo pasiunčia į galaktiką Velniop. Bet ir ten nieko bloga neatsitinka, nes tos karalystės aukščiausias ir kiečiausias organas per keletą minučių subliūkšta, suglemba, suminkštėja ir nepataisomai nulinksta pamatęs 6 ar 7 milijardus žalių, nei kiek nuo kosminio laiko ir kelionės nepakitusių beuodegių, kurių net jo didinga galaktika nepajėgia aprūpinti kokakola ir kramtomąja guma, todėl sąmoningai laikosi minkštos politikos žalios jų politikos atžvilgiu, visaip jiems nuolaidžiauja, pastebimai pats žaliuoja, kol po kosminio mėnesio nuo uodegos ligi ragų visiškai pakeičia spalvą, lytį ir atsargiai naudodamasis modernia vagina pradeda reguliuoti ufonautų gimstamumą ir tarpgalaktinių erdvėlaivių variklių aušinimo sistemas.