R. K. Narayanas (Rasipuram Krishnaswami Iyer Narayanaswami, 1906–2001) – vienas žymiausių Indijos rašytojų, kūrusių anglų kalba. R. K. Narayanas gimė Čenajuje (tuometiniame Madrase), Tamilnado valstijoje. Mokėsi liuteroniškoje mokykloje, bakalauro laipsnį įgijo Karnatakoje, Maisūro universitete. 1935-aisiais pasirodė pirmas romanas „Svamis ir draugai" (angl. „Swami and Friends"), vėliau publikuota ir daugiau kūrinių. Autoriaus stiliui būdingas santūrus humanizmas, socialinės realijos, minimalizmas, švelni ironija. Kai kurie kritikai R. K. Narayaną lygina su A. Čechovu ir W. Faulkneriu.
„Astrologo diena" – apsakymas, įtrauktas į R. K. Narayano smulkiosios prozos rinktinę „Malgudžio dienos" (angl. „Malgudi Days"). Malgudis – autoriaus išgalvotas Pietų Indijos miestelis, apie kurio gyvenimą pasakojama daugelyje rašytojo kūrinių. Pasak R. K. Narayano, Malgudį galima vadinti mažu visos Indijos atspindžiu.

Vertėja

---

 

Lygiai vidurdienį jis atidarė krepšį ir išdėliojo savo darbo įrankius: tuziną kriauklių, keturkampį audinio gabalą su neaiškiomis slėpiningomis schemomis, užrašų knygelę ir pluoštą palmyros¹ rankraščių. Ant kaktos puikavosi šventųjų pelenų², cinoberio³ žymės, akys kibirkščiavo nepaprastai skvarbiai – tai, žinoma, nuolatinės klientų paieškos rezultatas; tiesa, paprasti žmonės šiame žvilgsnyje regėjo pranašingą, raminamai veikiančią šviesą. Akių įtaigą stiprino jų padėtis – atrodė, lyg būtų tarp išmargintos kaktos ir skruostais besileidžiančių ūsų: šitaip įrėminti žaižaruotų net ir puspročio veizolai. Vainikuojanti įvaizdžio detalė – šafrano spalvos turbanas, apvyniotas aplink galvą. Pasirinkdamas šią spalvą dar niekada nepadarė klaidos. Ji traukė žmones taip, kaip bites kosmėjos arba jurginų koteliai. Astrologas sėdėjo po plačiu tamarindo medžiu, augusiu Centriniame parke, pėsčiųjų tako pašonėje. Ši vieta ypatinga dėl daugelio priežasčių: nenustygstanti minia siaurą keliuką mindžiojo nuo ryto iki vakaro. Čia telkėsi įvairių profesijų atstovai ir prekybininkai: vaistų, vogtų metalo dirbinių ir šlamšto pardavėjai, burtininkai, ir, be jokios abejonės, pigius drabužius siūlantis aukcionierius, plyšavęs taip, kad kiaurą dieną traukė visų miestelėnų dėmesį. Šalia jo triukšmaudamas įsitaisydavo keptų žemės riešutų pardavėjas, kuris savo gaminiams kasdien sugalvodavo kokį įmantrų pavadinimą: vienąkart, tarkim, „Bombėjaus ledai", kitą – „Delio migdolas", trečią dieną –­ „Radžos skanėstas" ir taip toliau, tad žmonės aplink jį rikiavosi būriais. Nemenka dalis šios minios sliūkindavo ir pro astrologą. Šis savo amatu užsiėmė netoli spragsinčios, rūkstančios liepsnos, rusenusios šalia riešutų krūvos. Iš dalies ši vieta dvelkė magija ir todėl, kad jos nepasiekdavo miesto žiburiai. Šviesą čia skleidė tik prekybininkai. Vieni turėjo šnypščiančias dujines lempas, kiti – atvira ugnimi degančius kuolus, tretieji naudojosi senomis dviračių lempomis, o keletas, kaip kad astrologas, gebėjo išsiversti be nuosavo apšvietimo. Gluminanti šviesos spindulių ir judančių šešėlių kryžkelė. Ši atmosfera astrologui kuo puikiausiai tiko dėl paprastos priežasties – kai pradėjo savo gyvenimą, jis tikrai neketino tapti ateities pranašautoju; vyras nenutuokė, kas po minutėlės nutiks jam pačiam, tad ne ką daugiau žinojo ir apie kitų žmonių likimus. Kaip ir jo naivūs klientai, jis ničnieko neišmanė apie horoskopus. Tačiau porino tai, kas stebino ir malonino kiekvieną: tam prireikė šiek tiek mokslo, praktikos ir apgalvotų spėjimų. Vis dėlto šis darbas nebuvo mažiau sąžiningas už kitus, tad astrologas nusipelnydavo pinigų, kuriuos vakare parsinešdavo namo.
Jis paliko savo kaimą be jokių išankstinių idėjų ar plano. Jei būtų toliau ten gyvenęs, būtų tęsęs protėvių darbus, kitaip tariant, kažkaip egzistavęs, aręs žemę, vedęs, brandinęs javų laukus ir puoselėjęs senolių namus. Bet argi tai gyvenimas. Jis privalėjo nieko nesakęs palikti saviškius, maža to, kol nenutolo per du šimtus mylių, negalėjo nė atsikvėpti. Kaimiečiui tai nemenkas iššūkis – lyg perplaukti vandenyną.
Astrologas išanalizavo žmonijos problemas: santuoka, pinigai ir santykių verpetai. Ilga praktika sustiprino įžvalgą. Jis per penkias minutes suprasdavo, kas negerai. Už kiekvieną klausimą prašydavo trijų pajų⁴ atlygio ir pats burnos nepraverdavo tol, kol klientas neprašnekėdavo bent dešimt minučių, po kurių astrologas sukurpdavo tuziną atsakymų ir patarimų. Kai spoksodamas į priešais sėdinčio žmogaus delną tardavo: „Daugeliu atvejų negaunate rezultato, atitinkančio jūsų pastangas", – devyni iš dešimties buvo pasirengę su tuo sutikti. Arba teiraudavosi: „Ar šeimoje yra kokia moteris, galbūt net tolima giminaitė, priešiškai nusiteikusi jūsų atžvilgiu?" Taip pat analizuodavo asmenybę: „Daugelio problemų šaknys –­ jūsų prigimtyje. Kitu atveju argi Saturnas būtų ten, kur yra? Turite karštakošišką prigimtį ir rūsčią išvaizdą." Taip astrologas akimirksniu įsiteikdavo –­ juk net švelniausiems mūsų smagu žinoti, jog atrodo grėsmingai.
Riešutų pardavėjas užpūtė ugnį ir ruošėsi eiti namo. Tai buvo ženklas, kad ir astrologui metas susirinkti daiktus, nes dabar, išskyrus iš kažkur sklindantį siaurą žalios šviesos pluoštelį, ateities pranašas liko tamsoje. Jis susirinko kriaukles, kitus daiktus ir pradėjo krauti juos atgal į savo krepšį, kai kažkas užtemdė žalią šviesą; astrologas pažvelgė aukštyn ir išvydo priešais stovintį vyriškį. Numanydamas, jog tai potencialus klientas, tarė:
– Atrodote toks prislėgtas. Jums išeis į naudą, jei prisėsite ir šnektelėsite su manimi.
Nepažįstamasis kažką neaiškiai burbtelėjo. Astrologas ragino sutikti, o stovintysis atkišo jam priešais nosį savo delną ir išpyškino:
– Tai vadini save astrologu?
Spėjikas pajautė, jog jam mestas iššūkis, tad kreipdamas vyro ranką į žalią šviesą, prabilo:
– Jūsų prigimtis...
– Oi, tik nereikia, – atšovė nepažįstamasis. – Pasakyk man ką nors įdomaus.
Mūsų bičiulis pasijautė įžeistas.
– Už klausimą prašau viso labo trijų pajų, ir tai, ką gaunate už šiuos pinigus, turėtų jus tenkinti...
Tai išgirdęs nepažįstamasis atitraukė ranką, išsitraukė aną⁵, sviedė į astrologą tardamas:
– Turiu keletą klausimų. Jei įrodysiu, kad esi apgavikas, grąžinsi aną su palūkanomis.
– Jei jus tenkins mano atsakymai, duosite penkias rupijas?
– Tai jau ne.
– O gal aštuonias anas?
– Gerai, tik jei suklysi, atiduosi dvigubai, – liepė vyras.
Po nedidelio ginčo buvo susitarta. Astrologas, žvelgdamas dangun, sukuždėjo maldelę, o nepažįstamasis užsidegė manilinį cigarą. Mūsų bičiulis dirstelėjo į kliento veidą, apšviestą degtuku. Gatvėje pypsėjo mašinos, vežikai plūdo savo arklius, o minios klegesys drumstė parko prieblandą. Nepažįstamasis, traukdamas cigarą ir pūsdamas dūmus, sėdėjo su nuožmia fizionomija veide. Astrologas jautėsi nesmagiai.
– Še, pasiimkite savo aną. Nesu pratęs prie tokių išbandymų. Šiandien man jau per vėlu...
Buvo bepradedąs rengtis. Nepažįstamasis čiupo astrologo ranką ir sušuko:
– Negali dabar visko taip palikti. Kol ėjau pro šalį, įtraukei mane.
Sugriebta astrologo ranka tirtėjo, balsas drebėjo, tapo slopus.
– Palikite mane šiandien. Šnektelėsiu su jumis rytoj.
Nepažįstamasis atkišo delną ir išrėžė:
– Iššūkis yra iššūkis. Pirmyn.
Astrologas džiūstančia gerkle kalbėjo toliau:
– Yra moteris...
– Liaukis, – sudraudė vyras. – Nereikia viso šito. Ar man pavyks rasti tai, ko dabar ieškau? Atsakyk ir eik sau. Kitu atveju, nepaleisiu tavęs tol, kol neatiduosi visų pinigų.
Astrologas burbtelėjo kelis užkeikimus ir atsakė:
– Puiku. Kalbėsiu. Bet ar duosite man rupiją, jei atsakymai bus įtikinami? Antraip, kad ir ką darysite, nepraversiu burnos.
Šis pasiūlymas nepažįstamajam pasirodė priimtinas. Astrologas prabilo:
– Buvote paliktas mirti. Aš teisus?
– O, sakyk daugiau.
– Sykį buvote perdurtas peiliu? – teiravosi astrologas.
– Šaunuolis! – nepažįstamasis apnuogino krūtinę, kad parodytų randą. – Kas dar?
– Taip pat buvote įstumtas į šulinį netoli lauko. Jus paliko mirti.
– Būčiau miręs, jei vienas praeivis nebūtų atsitiktinai dirstelėjęs į šulinį, –­ sušuko entuziazmo apimtas nepažįstamasis. – Kada aš rasiu savo skriaudėją? –­ paklausė gniauždamas kumštį.
– Kitame gyvenime, – atsakė astrologas. – Prieš keturis mėnesius jis mirė tolimame mieste. Daugiau niekada jo nepamatysite.
Tai išgirdęs nepažįstamasis sunkiai atsiduso. Mūsų bičiulis kalbėjo toliau:
– Guru Najakai...
– Žinai mano vardą! – suriko apstulbęs vyras.
– Aš žinau ir visa kita. Guru Najakai, atidžiai paklausykite, ką turiu pasakyti. Jūsų kaimas yra dvi dienos kelio į šiaurę nuo šio miesto. Sėskite į artimiausią traukinį ir išvažiuokite. Matau, jog jei dar sykį paliksite namus, jūsų gyvybė vėl atsidurs didžiuliame pavojuje.
Astrologas paėmė žiupsnelį šventųjų pelenų ir atkišo juos guru Najakui:
– Pasitrinkite jais kaktą ir keliaukite namo. Daugiau niekada nevykite į pietus ir gyvensite šimtą metų.
– Kodėl turėčiau vėl grįžti namo? – mąsliai teiravosi vyras. – Išvykau tik tam, kad jį surasčiau, o sutikęs – pasmaugčiau... – Najakas apgailestaudamas purtė galvą. – Jis ištrūko tiesiog iš mano rankų. Tikiuosi, kad gavo tokį galą, kokio nusipelnė.
– Taip, – patvirtino astrologas. – Jį sutraiškė sunkvežimis.
Tai išgirdęs nepažįstamasis nudžiugo.
Kol astrologas susirinko savo daiktus ir susidėjo juos į krepšį, vieta ištuštėjo. Žalioji spingsulė taip pat užgeso – viskas skendėjo tamsoje ir tyloje. Nepažįstamasis, davęs astrologui saują monetų, dingo naktyje.
Kai astrologas grįžo namo, buvo beveik vidurnaktis. Prie durų jo laukė žmona – reikalavo pasiaiškinti. Vyras sviedė monetas į moterį ir pasakė:
– Skaičiuok. Visus davė vienas žmogėnas.
– Dvylika su puse anos, – suskaičiavusi tarė moteris. Ji nesitvėrė džiaugsmu, –­ rytoj galėsiu nupirkti šiek tiek palmių cukraus ir kokosą. Mažylė jau seniai prašo saldainių. Paruošiu jai ką nors gardaus.
– Tas paršas mane apgavo! Žadėjo visą rupiją, – piktinosi astrologas.
Moteris pažvelgė į vyrą.
– Atrodai susirūpinęs. Kas nutiko?
– Nieko.
Po vakarienės, sėdėdamas ant žemo suolelio, mūsų bičiulis prasitarė:
– Ar žinai, kokia našta šiandien man nukrito nuo pečių? Visus šiuos metus maniau, jog esu susitepęs krauju. Būtent todėl pasprukau iš namų, įsikūriau čia ir vedžiau tave. Tačiau jis gyvas.
Moteris net išsižiojo.
– Kėsinaisi į žmogaus gyvybę!
– Taip, tai nutiko mūsų kaime, kai buvau kvailas paauglys. Gėrėme, lošėme, galiausiai siaubingai susipykome, tačiau kam dabar apie tai galvoti? Laikas miegoti, – žiovaudamas tarė jis ir išsitiesė ant suolelio.

¹ Palmyra (Borassus flabellifer) – palmių rūšis, auganti Afrikoje, Azijoje ir Naujojoje Gvinėjoje. Medžiai aukšti, lapų ilgis gali siekti net 2–3 metrus. Dabar palmyros lapai naudojami krepšių, skėčių, galvos apdangalų gamybai, o senovėje ant jų raižyti manuskriptai.
² Šventieji pelenai (angl. Sacred Ash, skr. Vibhūti, Tripundra) gaunami ritualo metu deginant karvės mėšlą, koprą ir t. t. Hinduistai maišo šiuos pelenus su vandeniu. Gauta pasta ant kaktos nusipiešia tris horizontalias linijas, taip siekdami dievo Šivos palankumo.
³ Cinoberio žymė – tai raudonas taškas ant kaktos, hinduistams simbolizuojantis trečiąją (išminties) akį.
⁴ Pajas (angl. pie) – mažiausio nominalo senoji Indijos moneta. Apyvartoje cirkuliavo iki XX a. vidurio.
⁵ Ana (angl. anna) – senasis Indijos piniginis vienetas, lygus dvylikai pajų.

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Grigoraitytė

Versta iš „An Astrologer's Day and Other Stories", Indian Thought Publications, 1947