Rachel Dana Fruchter gimė 1956 m. Tel Avive. Studijavo literatūrą, filosofiją ir teatro istoriją Tel Avivo universitete. Dirbo dienraščio „Haaretz“ ir kitų leidinių redaktore, pati rašė jų literatūros ir kultūros skiltims. Dėstė literatūrą, filosofiją ir teatro istoriją prestižinėje Jeruzalės žydų universiteto gimnazijoje.

Rašytojos eilėraščiai ir trumpi apsakymai spausdinti literatūriniuose žurnaluose ir pagrindinių Izraelio dienraščių literatūros skiltyse. Pirmoji jos poezijos knyga „Skausmingas ryto grožis“ („Yofiv hamakiv shel haboker“) pasirodė 2007 m. Pirmasis romanas „Spaudiniai“ („Hadfasim“) – 2019 m.

Vertėja

 

 

Christian Bowen nuotrauka iš „Unsplash“

 

Kai rankomis suėmusi šiltą ir drėgną kūdikio galvytę jau būdavo pasiruošusi iš lėto ir atsargiai jį traukti iš motinos, kone be sąmonės pražergtomis kojomis tįsančios priešais, ją paprastai užliedavo neapsakoma palaima. Iš didelio jaudulio, kad tampa gimimo stebuklo liudytoja, o gal ir todėl, kad nors kelias sekundes akimis pasimėgautų naujagimio, vidurnaktį besiveržiančio įkvėpti šio pasaulio oro, veideliu (dar nepasitaikė nė vieno vienodų bruožų), dažniausiai ji mažumėlę padelsdavo ir nepuldavo iškart trimituoti gimdyvei, kad štai jau matyti galvytė, arba drąsinti būsimos mamytės įprastiniais posakiais ir epitetais: „šaunuolė“, „kovotoja“, „didvyrė“, „nugalėtoja“, „tikra drąsuolė“, „tau pavyko“ – visais tais nuvalkiotais paistalais, kuriuos per gimdymą ir iškart po jo akušerės, šiaip jau nekantriai laukiančios, kada gi viskas baigsis, žarsto į kairę ir į dešinę nė nesusimąstydamos ir nešykštėdamos jų net nėmaž šito nenusipelniusioms.

Iki anos nakties, gruodžio dvidešimt penktosios, ji buvo įsitikinusi, kad yra tikras laimės kūdikis. Juk ne kiekvienam tenka per dieną, tiksliau – per naktį, net kelissyk išgyventi didžiausią palaimą. Geriau už bet kokią statistiką ji žinojo, kad dauguma gimdo naktį. Jau pirmaisiais darbo gimdymo namuose metais suprato, kad tokios palaimos akimirkos naktį ištinka dvigubai dažniau nei dieną, todėl, kad dar daugiau jų patirtų, – savaime suprantama, ir dėl didesnio atlyginimo, – nuo antrų darbo metų ji jau rinkosi tik naktinę pamainą. Jai knietėjo įminti šį naktinį slėpinį, bet kas gi jos, paprastos akušerės, būtų klausęs?

Žinoma, naktinis darbas – ne vien pranašumai. Gyvendama kitaip nei dauguma žmonių, kitaip tariant, dieną miegodama, o naktį būdraudama, ji neįgijo daug draugų. Daugiausia tai buvo draugės, taip pat naktinės slaugytojos, ir vienas vienintelis slaugytojas, su kuriuo ji puoselėjo kur kas daugiau nei vien bičiuliškus santykius, tiesa, šį perteklių abu slėpė po devyniais užraktais. Nei jai, nei jam toli gražu nesinorėjo viską nušluojančios gandų ir apkalbų bangos, kaip ir kritikos (be to, abiem neišvengiamai būtų grėsęs atleidimas), jei paaiškėtų, kas tarp jųdviejų dedasi darbe atokvėpio valandėlėmis.

Tos audringos lietaus plaunamos gruodžio dvidešimt penktosios paryčiais, po ypač darbingos ir įtemptos nakties priimdama paskutinį gimdymą, kai tiesė rankas į dar vieną galvytę, ką tik išlindusią į šį pasaulį, nirte panirusi į perdėm religingos gimdyvės, pareiškusios pageidavimą, kad gimdant šiukštu nedalyvautų joks vyras (nei gydytojas, nei sutuoktinis, nebent jai ar vaisiui iškiltų pavojus), tarpkojį, tą ypatingą valandą, kai abi su būsima motina buvo tapusios kone vienu kūnu – gimdanti moteris pražergtomis kojomis ir ji, galvą bei rankas kone sukišusi į anos kūną, – virš vaisiaus ji užčiuopė keistą darinį.  

Sėkmės atveju toks riebalų gniutulas, augantis gimdoje vaisiaus pašonėje, pats nukrenta per sąrėmius ir jam pašalinti neprireikia papildomos operacijos. Ištraukti tokį svetimkūnį, kad galvytė laisvai praslystų kartu su gimdos išskyromis, būtų galėjusi ir ji pati, bet, jos nuostabai, šįsyk tas gurvolis nebuvo atsiskyręs nuo vaisiaus. Jis niekaip neatkibo nuo viršugalvio. Nusmelkė keista nuojauta, ar tik nebus suaugęs su galva. Akušerė akimirką dvejojo, ar kviesti budintį gydytoją, bent jau slaugytoją, bet dirstelėjusi į gimdyvę prisiminė jųdviejų pokalbį prieš gimdymą apie moters dorybes ir savo pažadą, išgautą kone prievarta (turėjo nuojautą, kad toji gimdyvė – itin kietas riešutėlis, todėl, atsisakius vykdyti jos užgaidą, šioji tyčia vilkintų gimdymą, ir ji būtų priversta darbe užtrukti dar nežinia kiek valandų), kad palatoje būtų tik moterys, todėl bent jau kol kas nusprendė darbuotis viena.

Naujagimio galvytė pati praslydo tarp gimdyvės kojų, o jai įkandin – ir mažytis kūnelis, palyginti su galva toks miniatiūrinis ir susiraukšlėjęs, bet apie ateinančią naują gyvybę nepranešė nei padažnėję sąrėmiai, nei moters riksmas, tad pavargusi ir ne juokais išsigandusi akušerė, rankose laikydama tylųjį naujagimį tarp gimdyvės kojų, niekaip neįstengė jai pasakyti to, ką paprastai sakydavo kitoms, juolab pasveikinti ir pranešti, kad gimdymas eina į pabaigą, o kūdikis gyvas, sveikas, ir jau netrukus ant savo kūno moteris pati pajus jo odos prisilietimą. Būgštavo, kad prasitarus, jog gimdymas baigėsi, ir atidavus kūdikį motinai, ši pratrūks garsiai rypauti, ir šįsyk ne be priežasties.

Pastaruoju metu ji buvo atkreipusi dėmesį į moterų verksmingumą. Nespėji net ištarti, kad gimdymas praėjo sėkmingai, ir pasveikinti gimdyvę, žiūrėk, toji jau praskysta. Prieš kelis mėnesius, kai į akis krito šis reiškinys, dauguma moterų dar graudendavosi tyliai, tarsi drovėdamosi, ne viena jų prašydavo pridengti veidą ar bent jau palaikyti už rankos, nuo gimdyvių ašarų ją pačią užliedavo kažkas panašaus į empatiją, ir, nors per tuos metus ligoninėje buvo priėmusi net keturis tūkstančius šešis šimtus trisdešimt aštuonis kūdikius (visi gimdymai surašyti nedidelėje knygelėje, kurią nešiojosi rankinėje), ji imdavo nuogąstauti, kad, jei nauja mama tučtuojau nepaliaus graudintis, ir jos pačios akys sudrėks. Tiesa, pastaraisiais mėnesiais, šiam reiškiniui itin sparčiai plintant, jos ryšys su virkaujančiomis gimdyvėmis nutrūko. Graudindavosi visos be išimties. Neliko gimdymų, kurie nebūtų pasibaigę be verksmų. Ir tai būdavo anaiptol ne džiaugsmo ašaros, ne tyli ir švelni rauda iš didelio jaudulio, bet veikiau rėksmingas ir viešas protrūkis be ašarų, todėl galop netgi ėmė dingotis, jog kiekviena gimdyvė tik ir laukia akimirkos, kai pagaliau galės praverti burną ir be mažiausios gėdos pratrūkti šaukti. Kurių galų? Kai šis reiškinys buvo dar visai naujas (beje, buvo pastebėjusi ir tai, kad berniukų susilaukusios moterys šaukė kur kas garsiau nei mergaičių), akušerė svarstydavo, ar nebus šiuolaikinės gimdyvės pernelyg lepios, ekstravertiškos ar slegiamos depresijos. Tiesa, ilgainiui tokios jausmų audros nebeatrodė nei logiškos, nei kuo pagrįstos: jei tos išpaikintos moterys gimdo pasirinkusios epidurinės nejautros procedūrą ir nejaučia nuolat stiprėjančio sąrėmių skausmo, tai kurių galų tada šitaip aimanuoti, – juk pogimdyvinė depresija neprasideda iškart po gimdymo? Tiesa, savo apmąstymais su niekuo taip ir nepasidalijo, nes kam gi įdomu, ką apie tai mano paprasta akušerė.

Štai kodėl šįkart ji delsė ilgiau nei įprastai. Niekaip neišdrįso pasveikinti naujosios motinos, juolab parodyti tai, ką pati ką tik išvydo: kūdikio viršugalvyje pūpsojo toli gražu ne riebalų gniutulas. Šis paprastai būna minkštas ir skaidrus, o darinys ant naujagimio galvos atrodė mėsingas, ryškesnės ir sodresnės spalvos nei veido oda, išvagotas tankaus kraujagyslių tinklo, primenančio gaidžio skiauterę, o to darinio gale kyšojo spalvotų plunksnų kuokštas, kaži kodėl panėšintis į kukučio kuodelį.

Per septyniolika darbo gimdymo namuose metų teko susidurti su ne vienu sudėtingu atveju: kūdikis su šešiais rankos pirštais, nelaimėlis su kremzliniu audiniu apgaubtais kojos pirštais nelyg žąsies ar varlės, naujagimiai, su motina susaistyti dviem ar trimis virkštelėmis, Siamo dvyniai su vienu lyties organu, pasitaikė net kūdikis suaugusiomis lūpomis, kurias tik patyrusiam chirurgui, neįtikėtinai skubiai atskraidintam iš Kanados, pavyko laiku atskirti. Bet štai naujagimį su skiautere ir kuodeliu ant galvos ji priėmė pirmą kartą. Bandė save įtikinti, kad jai, visiškai nusivariusiai nuo kojų, viso labo tik vaidenasi, juk tai paskutinis šios pamainos gimdymas, be to, ankstesnės dvi gimdyvės buvo tokios skardžiabalsės ir rėksmingos, kad iki šiol ausyse tvinksėjo ir temo akys, o galbūt tai susiję su tuo, kad vakar tiesiog ant šaligatvio pastebėjo porelę kukučių, kurie vos ją pamatę akimoju pašiaušė kuodelius, išties retas vaizdelis, ypač kai šitiek metų visoje apylinkėje šis nacionalinis paukštis apskritai buvo dingęs iš akiračio. Reginys ją be galo sujaudino, nes vaikystėje dažnai šiuos sparnuočius matydavo strakaliojančius Kryžiaus slėnyje, ir net prisiminė, kaip gamtos mokytojas, pats su kipa ant galvos, jiems pasakojo, kad dėl to savo kuodelio kukutis kartais dar vadinamas „dvikipiu“, o štai arabiškai – hudhud, tai reiškia „skiauterę“. Ji ilgai stebeilijo į kūdikio lyties organą, tada – vėl į galvytę. Nebuvo abejonių, kad ten kuodelis. Jis styrojo iš skiauterės, kuri su kiekvienu nauju kvėpsniu augo ir plėtėsi. Kūdikis atmerkė akis, bet, užuot pratrūkęs verkti, kaip buvo galima tikėtis, regis, nusprendė ją paerzinti: iš jaudulio, o gal smalsumo kuodelis ant galvos staiga išsiskleidė, visai kaip kukučio, skiauterė ėmė plėstis ir pritvinko kraujo.

Vargais negalais atplėšusi žvilgsnį nuo mažylio, ji dirstelėjo tiesiai į prieš akis prasižergusios motinos tarpkojį, tarsi bandydama įsitikinti, ar toji išties nejautė jokių sąrėmių ir ar vis dar nežino, kad kūdikis jau išsprūdęs jai iš įsčių, o kadangi pati, kaip ir tiedu, kūdikis su motina, buvo netekusi žado, neįstengė pranešti, jog gimdymas eina į pabaigą ir jau netrukus išlįs placenta, o tada beliks tik nukirpti virkštelę. Bet kaip tokį kūdikį paguldyti motinai į skreitą? Kokia placenta maitino šį vaisių nėštumo metu? Nusmelkė, kad apie tokią nė nebus girdėjusi.

Tai buvo pirmas šios moters gimdymas. Kaip įprasta prieš gimdymą, akušerė buvo persimetusi su gimdyve keliais žodžiais, taip pat perskaičiusi jos medicininę kortelę: chroniškų ligų neturi, vaistų nevartoja, nusiskundimų dėl alergijų nėra, dar visai jauna mergina. Ir štai jos pirmasis gimdymas tiesiog sumušė rekordus – itin greitas ir be jokio skausmo. Akimirką pasidingojo: galbūt ir ji, kūdikio motina, turi kokią keistą žymę po savo gražiaisiais juodais plaukais, nes vos tik jaunoji gimdyvė įžengė į skyrių, ji pirmiausia pagalvojo, kokie neįtikėtinai sveiki ir vešlūs jos plaukai, o ir ruošdama ją gimdymui neįstengė susitvardyti nepasiteiravusi, ar nėštumo metu šie nebuvo pradėję slinkti. Visos tuo skųsdavosi, o ji guosdavo, esą po gimdymo viskas sugrįžta į įprastines vėžes, atsistato ir hormonai, ir mėnesinių ciklas, todėl nėra pagrindo nerimauti. Pasiteiravus apie plaukus, toji tylenė perliejo ją keistu žvilgsniu ir net mažumėlę dirbtinai delnu pasiglostė galvą. Tiesa, užuot persibraukusi tankius plaukus per visą ilgį, kaip būtų padariusi bet kuri kita, šioji, sakytum, pasitaisė šukuoseną. Tąsyk nekilo jokių įtarimų. Moterys su galvos apdangalu per gimdymą paprastai jį nusiimdavo ir pasidėdavo šalimais arba apsivyniodavo galvą skepeta, per sąrėmius paprastai nusmukdavusia, bet šįsyk atminty iškilo vaizdas, kaip prieš gimdymą ši moteris plaukus prispaudė prie galvos, o prie kaktos juos pasitaisė, sakytum, baimindamasi, kad šie nuo jos neatsiskirtų. Prisiminusi, kad kaip tik tada buvo išsakytas pageidavimas, kad palatoje jiedvi būtų tik dviese, ir tik moterys, akušerė sunerimo.

Ji panūdo paglostyti naujajai motinai galvą ir paliesti jos vešliuosius plaukus, o tada lyg tarp kito timptelėti ar bent jau dirstelėti, ar ir ji po plaukais neturi kokios slaptos žymės, bet jei neatsispirtų šiam potraukiui, – o tam reikėtų paleisti iš rankų kūdikį, tegu vos akimirkai, – motina jį pastebėtų ir paprašytų parodyti. Kol kūdikis dar tyli, verčiau jau palūkėti paskutinio žingsnio, kol išeis placenta, nes kas ten žino, kokia ji bus.

Tą delsimo akimirką galvoje vienu metu virė visas minčių katilas, žinoma, ir apie save. Vėl pasijuto esanti laimės kūdikis, šįsyk ne dėl profesijos, o todėl, kad niekada gyvenime nebuvo gimdžiusi ir šitaip išvengė tikimybės susilaukti išsigimusio vaiko, o kai jau ir metų prikaupė – jai buvo keturiasdešimt devyneri, – seniai nebeturėjo minčių vienai be vyro auginti vaiką, kokių kildavo, kai biologinis laikrodis dar tiksėjo galvoje. Kokia ji laiminga, kad ir jos draugužiui slaugytojui, su kuriuo jau keleri metai susitikdavo vienoje iš neužimtų gimdymo palatų laisvomis nuo darbo valandėlėmis, neberūpėjo susilaukti daugiau atžalų (kai laikrodis vis dar tiksėjo, ji buvo prašiusi jo spermos be jokių įsipareigojimų). Jam ir savų buvo per akis, šeši vaikai, kuriuos privalėjo išlaikyti iš kuklios slaugytojo algos, todėl dirbti naktimis jis pasirinko dėl papildomų kelių šimtų šekelių. Ji niekada nebuvo mačiusi jo žmonos. Tik visai neseniai, priminusi, kad yra sena jo bičiulė, primygtinai užsispyrė ją pamatyti, ir jis pagaliau parodė nuotrauką: moteris buvo veidą prisidengusi nikabu, pro kurį matyti tik pora akių, ir sutrikusi akušerė nusuko žvilgsnį į šalį. Ne todėl, kad išvydo moterį, kurios vyro išdavystės bendrininkė ji buvo (juk ne visą ją matė, nes veidas buvo uždengtas), bet todėl, kad moters, bet kokios moters, paslėptu veidu ir kūnu vaizdas ją paprastai ir sukrėsdavo, ir baugindavo, netgi savaip grasino jos laisvei ir moteriškumui, o jei tiksliau – kėsinosi į jos statusą ir jos, kaip pasaulio pilietės, egzistenciją. Tik šito ji niekam nebuvo sakiusi, net slaugytojui, nes juk žinojo, kad niekas nenorės klausytis, ką apie tai mano pribuvėja. Kažkodėl niekada nepagalvojo, kad jos bičiulio slaugytojo, to jautrios širdies, švelnaus, turinčio puikų humoro jausmą žmogaus, kuriam patinka jos kūnas ir su kuriuo kartkartėmis galima pasitarti dėl dalykų, nesusijusių su gimdymo namais, žmonos veidas gali būti paslėptas po šydu, tokia mintis jai nė į galvą nešovė.  

 Akušerė jam pasakė, iš pradžių labai atsargiai:

– Gyveni tarp dviejų pasaulių: naktimis palaidai, dienomis – pamaldžiai, ką apie tai sako jūsų religija?

Jis atsikirto klausimu į klausimą:

– O taviškė – ką?

Tąsyk ji prisėdo ant laisvos gimdyvės lovos tuščioje, prietemoje skendinčioje palatoje, užsitraukė ant savęs ligoninės antklodę ir tarė:

– Ne čia šuo pakastas. Nesu nei pamaldi, nei ištekėjusi, ir neturiu jokių įsipareigojimų, išskyrus tuos, kuriuos pati esu prisiėmusi, bet nedrįsk galvoti, kad dėl to lengviau gyventi.

Po kelių akimirkų neištvėrusi tęsė toliau:

– O ką tavo žmona mano apie tai, kad gyvena lyg koks vaiduoklis, kai nematyti nei veido, nei kūno, ar ji tam neprieštarauja?

Ją ir pačią nustebino tonas, kuriuo berte išbėrė žodžius, tarsi į balsą būtų sudėjusi tai, ką jaučia moterims, kurios atvyksta gimdyti prisidengusios nuo galvos iki kojų, visai kaip šioji, kurios naujagimis dabar gulėjo jos rankose. Ji anaiptol neketino leistis su slaugytoju į ginčus, nes tąnakt ligoninėje tvyrojo ramybė, o ir gimdyvių beveik nebuvo, toli gražu ne kaip šiąnakt.

– Jai tai įprasta, ji šitaip buvo auklėjama, šitaip jai atrodo tinkama ir priimtina, pagaliau tokia Dievo valia, – atsakė jis, vienu metu ir paprastai, ir ryžtingai, sakytum, bylotų tiesą, kuriai nevalia prieštarauti, tarytum gyvenime nebūtų kito pasirinkimo, tik elgtis taip, kaip buvai išmokytas, tarsi auklėjimas ir tikėjimas – nepermaldaujama dalia, be to, šitai kalbėdamas jis nesiliovė jos glostęs, bet nepaisydama to, kad jos kūnas kone jam pasidavė, nepaisydama to, kad magėjo jam pasiduoti, nepaisydama to, kad prisiminė, kaip labai jo ilgisi, akušerė staiga pakilo, apsirengė ir įžiebė šviesą. 

Po tos nakties ji stengėsi nuo jo atitolti, vengė naktinių pamainų, kai jis vaikščiodavo po palatas gimdymo namuose, bet kūnas prisiminė visas traukas ir poreikius, o ir širdis neištvėrė bandymo nuo jo atsiskirti, todėl ji vėl vaikščiojo į naktines pamainas ir liovėsi jo klausinėjusi apie tai, kas nedavė ramybės išvydus tą nuotrauką: jokių asmeninių klausimų, tarkim, ar jo žmona dirba, ar ir dukros vaikšto su nikabu, ar visos moterys iš jo apylinkių gyvena būtent taip, kaip buvo auklėjamos. Nebekvosdavo apie politinius ar bendruomeninius reikalus, kurie diena iš dienos jai vis labiau rūpėjo ir apie kuriuos neturėjo su kuo pasikalbėti, nes kam gi įdomu, kokios mintys sukasi akušerės galvoje.

Tai nutiko jau senokai. Tiesa, pastaruoju metu darėsi neramu dėl slaugytojo, ypač kai vien išgirdę jo vardą gimdyvių artimieji puldavo burnoti, o pradėjusi pamokslauti – „prašyčiau gimdymo namuose šitaip nekalbėti“, ji sugerdavo dar daugiau siaubingų keiksmų nei jis. Ir šįsyk, rankose laikydama kūdikį, jau ne vieną minutę laukdama, kada pagaliau pasirodys placenta, staiga prisiminė naktį, kai išvydo slaugytoją, sėdintį vienoje iš laisvų gimdymo palatų, iš nosies ir lūpų jam almėjo kraujas. Tame apsistumdyme, kai jis sulaukė smūgių krušos, jai pačiai neteko dalyvauti, nes tuomet kaip tik rūpinosi viena itin verksminga gimdyve, kurios riksmai ją gerokai išmušė iš vėžių, o pro kurtinamus rypavimus nebuvo girdėti nieko, kas dedasi kitapus palatos. Po gimdymo atėjusi susitikti su slaugytoju, kaip buvo sutarę, išvydo jį sėdintį ant laisvos lovos, priblokštą ir vis dar kraujuojantį, ir jis papasakojo, kas nutiko, užsimindamas apie smūgius, kurių sulaukė vien todėl, kad šįsyk išdrįso paklausti be jokios priežasties jį plūdusio vyriškio: „Kodėl tamsta lieji tulžį?“ Akušerė neteko žado.

– Negi niekas neiškvietė pagalbos? Ar visi čia iš proto išsikraustė? – nesitvėrė nuostaba.

Galvon įstrigo jo atsakymas.

– Pamiršk, – paprotino jis. – Pamiršk tuos smūgius. Visada atsiras karštakošių, griežiančių dantį ant arabų, nesvarbu, kad nėmaž jų nepažįsta. Kaip ir pas mus nepritrūks tokių, kurie jums visiems dega neapykanta. Bet kurgi dingo visi kolegos? Juk jie mano bičiuliai, tai kodėl tylėjo? Nė žodelio man nepasakė, dar niekada šitaip nebuvo.

Nespėjus nei žodžio ištarti, nei jo apkabinti, akušerės akys pritvinko ašarų ir ji pasijuto užsikrėtusi nuo jo ta siaubinga neviltimi, tokia gilia ir klaikia, kuri staiga vėl pabudo jos viduje žiūrint į tą kuodelį, styrantį ant rankose laikomo naujagimio galvytės, ir jai netikėtai smilktelėjo mintis, ar tai pirmas toks kūdikis su tokia akivaizdžia žyme galvoje, ar jau būta tokių ir anksčiau, bet kodėl tada dar niekam iki šiol neužkliuvo toks keistas dalykas, kaip neužkliuvo ir tai, kad jos bičiuliui teko iškęsti smūgius, tad mintyse perkračiusi viską, ką žino apie kuodelį ir kukutį, nacionalinį jų paukštį, kuris šitiek metų buvo pradingęs iš akiračio ir vėl netikėtai išniro Izraelio peizaže, staiga ji, beveik kaip tos gimdyvės, pratrūko raudoti balsu.

 

^* Pavadinimą dar būtų galima versti: „Cicitas ar dvi kipos?“ Tzitzit judaizme reiškia ir specialiai perrištus kutus, pritvirtintus maldos šalio keturiuose kampuose, primenančius judėjui, kad jis yra Dievo tarnas. „Dvikipiu“ ar „nešiojančiu dvi kipas“ vadinamas žydas, gyvenantis dviejuose pasauliuose: religiniame ir pasaulietiniame. Dvikipiu dėl savo dviejų eilių vėduoklės pavidalo plunksnų kuodelio vadinamas ir Izraelio nacionalinis paukštis kukutis. Judaizme cicitas, kaip ir kipa, yra religiniai ženklai, simbolizuojantys priklausymą Dievui, o ornitologijos srityje paukščio kuodelis „tzitzit“ dažnai vadinamas „kipa“, nes daug paukščių hebrajų kalba „dėvi kipą“.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė