IŠ „VAIZDŲ KNYGOS"
Užbaiga
Mirtis didi.
Burnos mes josios
Šypsena gudri.
Kuomet gyvenime mums viskas klosis,
Tuoj užraudos ji
Mūsų vidury.
IŠ „NAUJŲJŲ EILĖRAŠČIŲ"
Buda
Lyg jis klausytųs. Tolimos pašvaistės...
Sustojame, mums nuo tylos aidu.
Jisai – žvaigždė. Ir kitos didžios žvaigždės,
Apjuosia jį nematomu ratu.
Jis – visa, kas yra. Ar laukiam vis,
kad pamatytų mus? Ar jam tai rūpi?
Ir kai jį puolam garbinti suklupę,
jis laikos tyliai kaip romus žvėris,
Nes mus klūpoti verčianti galia
jame jau sukas milijonus metų.
Pamiršo jis, ką mes patirt įpratę,
Patyręs tai, kas mums yr nevalia.
1905 m. pabaiga, Medònas
Budos aureolė
Vidurio vidus ir šerdžių šerdis,
Branduolys, apsalęs po žieve, –
Ši visybė ir žvaigždėtos erdvės
Esti tavo kūnas: sveikinu tave.
Tu jauties prie nieko neprijunkęs;
Begalybėn driekias tavo skraistė,
Po kuria kilnojas syvai sunkūs.
Juos brandina švytinti pašvaistė,
Po tavųjų saulių atsiradus
Degti baigusios šviesos.
Bet tavy užgimęs pradas
Ir po jų mirties gyvuos.
1908 m. vasara, Paryžius
Iš neįėjusių į rinkinius eilėraščių
Maxui Nussbaumui
Būtis, kaip ir mirtis – vienos šaknies.
Kas savo prigimtim pakils iš dugno,
Tas ligi vyno lašo išgrynės
Ir pats įžengs į skaistinančią ugnį.
*
Trykšta vanduo versmių,
Skubėte skuba;
Kas varo iš gelmių
Jo šviesų rūbą?
Lai deimantų žaismu
Vanduo mums tyška,
Kad taką link namų
Apšviestų ryškiai.
Kuo atmokėt už tai
Vandeniui galim?
Ak, nuo žemės tiktai
Jį atidalę!
Iš vokiečių kalbos vertė Lanis Breilis