Daivos Kairevičiūtės nuotr.

 

···

Vieną dieną tėvas, kaip žadėjęs, išėjo. Išėjo tyliai, niekam netrukdydamas, per miegus tiesiai į amžinąjį sap­ną. Išėjo amžiams, ne kaip planavo, ne kur netoli, o pas patį Dievulį. Vieni sakė – per anksti, kiti kaltino karą, motina keikė vėl viską sujaukusį likimą, o Agatėlė, pirmąkart susidūrusi su mirtim, tiek išsigando, kad nustojo ir valgyt, ir žodžius sakyt, ir išvis judėti. Nesustojo tik viena mintis galvoj – kas dabar bus, kas dabar bus, bet to, išskyrus ją pačią, niekas nei matė, nei girdėjo.

Nelabai į ją kas ir dėmesį kreipė: kad ir koks buvo, kad ir nelabai geras, reikėjo palaidoti su prideramom iškilmėm, kunigu ir mišiom, žvakėm ir ašarom. Motina verkė labiausiai, pati nežinodama ko. Tiek prašė ir Dievo, ir velnio paimt jį pas save, tiek meldėsi, tiek svajojo apie ramybę ir naują laimę, bet nė tikėtis nesitikėjo, kad taip ir įvyks, kad toks dar jaunas vyras ims ir vieną rytą nebesikels po nakties užšalęs, be jokios ligos, be pasiruošimo. Nebėra, ir viskas, lyg ir būti nebuvo, dingo į dausas palikęs lovos pakrašty niekam nebereikalingą kūną, kurį kaimynai tuoj pat nuprausė, perrengė gražiausiais rūbais patraukę motiną, kad nesipainiotų po kojom. Kas iš jos? Paprašė žvakės – neranda, rožančiaus į rankas įdėt neranda, lyg dvare su dešimt kambarių gyventų, lyg daiktų tiek turėtų, kad nebūtų galo, trankosi, kliuvinėja, per ašaras nieko nematydama.

Tėvas tą naktį pragulėjo lovoj išpuoštas, kur tu karstą taip greit surasi, kai nei ruošėsi kas, nei galvojo. Kaimynai dairėsi į šonus, apklausė visus ir savo kaime, ir kituose, kol per gandus rado kaži kur tolybėse. Paskyrė vyriausią sūnų, kuriam per dieną teko suaugti į vyrą, važiuot ir parvežt. Vyriausią sūnų, pirmagimį, didžiausią džiaugsmą, kurį tėvas, teduoda Dievas jam amžiną atilsį, buvo pavadinęs Vainoru. Nei kaime, nei apylinkėse, kiek kas buvo nukakęs, tokio vardo girdėt negirdėjo, matyt, jį tėvas sapnuose bus susapnavęs. Nežinia, kaip ten buvo, ar motina iš pykčio, ar kaimynai iš žioplumo jau pirmąją dieną pervertė vardą į Vaivarą, tas kaipmat prilipo ir vaikui, ir kaimynams prie lūpų, o į tėvo skeryčiojimusis šį kartą niekas nekreipė dėmesio. Tėvo, kuris šviežiai miręs ir aprėdytas gulėjo lovos krašte ir pirmąkart taip kantriai laukė, teduoda Dievas jam amžiną atilsį.

– Kaip aš rasiu? – spardėsi Vaivaras pasiųstas karsto, dar neįpratęs prie to, kuo dabar teks būti.

– Paieškosi ir rasi, – atsakė kaimynas ramiausiai nusispjaudamas į kampą, pamiršęs, kad grindys jau išplautos ir paruoštos šermenims.

Berniukas pasitempė, giliai įkvėpė oro, kad atrodytų didesnis, užsidėjo tėvo kepurę. Seniai norėjau būt vyru, jau laikas, o va ir proga pasitaikė, atėjo pati, tėvą, užgauliojimus ir smūgius patraukusi į užmarštį. Šoko ant arklio ir išjojo kaip karžygys į mūšį, kaip knygose buvo matęs ir iš tėvo lūpų girdėjęs.

O, kad tėvas dabar matytų, kad negulėtų lovoj, galvojo jodamas. Kaip sėdžiu aukštai iškėlęs galvą, tik viena ranka prisilaikydamas, kaip greitai, kaip drąsiai lekiu pats nežinodamas kur. Matytų, kaip klaidingai garbino Agatą, o mane, beveik jau vyrą, tik ujo, vaikė smulkiems darbeliams lyg paskutinį pastumdėlį. Ta dabar smakso prie lovos kaip antkapio statula, tarytum reikalai sėdint tvarkytųs arba karstas pats į namus ateitų. Keikiau ją nuo pat gimimo. Vos atsirado, o tokia arši, lyg vyru turėjo gimti. Turėjo, bet negimė. Neleisiu savęs paslinkti iš garbingosios vietos, iš tėvo širdies. Tėvo, kuris dar tebeguli aprėdytas gražiausiais rūbais lovos pakrašty ir laukia. Laukia manęs.

···

Tik į vietą nujojęs Vaivaras susivokė, kad be vežimo karsto neparsiveš, o naktį kas tau lakstys, kas ieškos pagalbos. Ir pats buvo tiek išvargęs, krito bent kiek pamiegoti, kad ir neramiai. Dar neišaušus pabudo nuo tėvo spyrio į pašiknius, šoko rėkdamas, išpuolė lauk visus išbudindamas, kol susigaudė, kur sapnas, o kur tikrovė. Lėkė atgal dar tamsoj per lapkričio žliugenas negailėdamas nei paveldėto arklio, nei skolinto vežimo, už kurį pažadėjo kaži kiek pinigų, kurių neturėjo. O ką darysi, nei už klaidas, nei už daiktą geru žodžiu neatmokėsi.

Kol pagaliau atbogino karstą, išaušo nauja diena. Visi laukė išsirikiavę, greitomis su visa pagarba ir giesmėmis perkėlė velionį, pastatė karstą sustūmę du stalus ir apdangstę tamsiais audeklais didžiajame kambaryje, pagrabines žvakeles uždegė, o taką link durų nuklojo eglišakėmis, kurios tuojau pat paskleidė sakų kvapą ir graudulingą nuotaiką. Verkė visi baisiausiai, ypač motina, lyg būtų didžiausio turto netekusi. 

– Mūsų rūpintojėlis, išėjo, ojezus ojezus, kaip dabar be jo, – raudojo taip garsiai, kad net kaimyniniam kaime girdėjos. – Išėjo, paliko širdį sudaužęs, ojezus ojezus.

Kaimynai pritarė, kad žmogus visai neblogas buvo, ir padėdavo, ir gerą žodį yra pasakęs. Įsilingavo vienas per kitą gražias istorijas pasakodami, gyrė, liaupsino, o vėjas laužė šakas, talžė lietų į audeklais uždangstytus langus. Velionis šypsojos karste patenkintas, šiek tiek į ūsą, kaip priklauso mirusiam, kad neišgąsdintų, kalbų nepertrauktų. Kalbų, kokių gyvas girdėt nebuvo girdėjęs, bet jautėsi nusipelnęs.

Klausės ir vaikai išsižioję, nesuprasdami, apie ką čia taip gražiai kalba. Maži dar, ką jiems suprast. Klausės visi sustoję į eilę pagal gimimą, kaip tėvas buvo įpratinęs. Vaivaras vyriausias, pirmas stovėjo įsikibęs į karstą prie pat galvos, šiek tiek lingavo iš nuovargio ir sušalimo, iš gėdos, iš baimės, kaip taip galėjau, kaip taip išjot, kaip nepagalvojau, žmonės žioplumo nepamiršta, sakys ir sakys – čia tas, kur karstą ant pečių parnešt planavo, cha cha, gavo pirmą darbą ir taip apsijuokė, koks iš jo vyras, sakys ir sakys, nepamirš, iki kol pats mirsiu. Prakeikta kelionė, prakeiktas vėjas, prakeikti lietūs, akys raibo, kojos linko, trūko oro, o gerklę skaudėjo taip, kad balso visai neliko.

Agata nebūtų Agata, iškart pajuto jo silpnumą ir taikės nustumt, užlįst į priekį, o tėvas ir būtų leidęs, būtų pats prisitraukęs savo numylėtinę. Viskas, brangieji, pasaulis pasikeitė, tvarka pasikeitė, dabar aš vadas, kad ir sergantis, kad ir išjojau be vežimo, dabar bus, kaip aš pasakysiu, kaip aš panorėsiu ir kaip padarysiu.

Vaivaras nieko nelaukęs nugrūdo Agatą į eilės galą, kur jai ir vieta, ta vėl ėmė bruktis atgal, rėkt ir spardytis. Vaivarui trūko kantrybė, trenkė Agatai taip, kad ta iškart užtilo, nežinia, ar nuo smūgio, ar nustebimo. Vaivaras ir pats išsigando, prie gyvo tėvo jos nė paliest nebuvo palietęs, o dabar – prašom, guli gynėjas negyvas, nebegali priešintis naujiems vėjams nei pats, nei jo mylimiausia.

– Stosies, žiurke, kur priklauso. Suprasi savo vietą. Visi suprasit, – bandė sakyt, ramiai, kaip tiktai gali, paaiškint, bet išėjo tik šniokštimas, dar labiau visus pergąsdinęs.

Viskas įvyko staiga, kaimynai nei susigaudyt nespėjo, ko vaikai erzeliuoja, o ir kas į vaikų užgaidas būtų dėmesį kreipęs. Motina tuoj pat visus nutildė, to dar betrūko – prie karsto triukšmus kelti, girdėt negirdėta. Pakišo kumštį panosėn susiraukusiai Agatai.

– Stovėk ir tylėk. Tylėk ir verk, matai, kad tėvas miręs. Visi turim verkt.

Agata neverkė. Stovėjo, kur nustumta, vienuolikta eilėj po Vainoro, keturių gyvų sesių ir dviejų mirusių, tada Zuikio Severijaus, įsikibusio mamai į ranką, ir dar dviejų sesių. Dar dvi sesės už jos. Stovėjo, kur nustumta.

Pirmą ir paskutinį kartą, galvojo Agata. Daugiau niekas niekada manęs nestumdys. Ne tam gimiau, kad būčiau stumdoma. Nebūsiu kaip motina, kaip motinos motina ir dar tos motina. Daugiau niekas niekada manęs nestumdys.

Kartojo kaip maldą tyliai, sau panosėje. Tik baigia, ir vėl pradeda iš naujo, vis ratu, įsispitrijusi į vos matomą saulės prošvaistėlę drumzliname, audeklu uždengtame lange, tarp pirštų sukdama nematomą gyvenimo rožančių. Pamačiusi motina net susigraudino, būtų galvelę paglosčiusi, tik nepasiekė.

– Tai gera mergaitė, stovi, kur pasakyta, maldeles šnabžda, tai nuolanki. Tėvui mirus ir jai, ačiū Dievui, dygliai nulakstė, nustojo aikštytis ir norėt, ko nepriklauso. Tai gera mergaitė, tai nuolanki, – patylomis šnibždėjosi kaimynės, jau pradėjusios nuobodžiauti ir dairytis, kas ką veikia ar neveikia.

Jei Vaivaras per kaimynų užtrauktą „Amžinąjį atilsį“ būtų išgirdęs, ką Agata panosėje burba, būtų smagiai pasijuokęs. Ir kaimynai būtų juokęsi, ir mama. Būtų juokęsi visi, kas tik buvo kambary, už pilvų susiėmę. Jei juokinga, tai juokinga, kad ir prie karsto.

Agata tuo metu buvo penkerių. Ji to nežinojo, kiti irgi neskaičiavo. Buvo aišku tik tiek, kad dar maža. Dar tik sėkla miegančio Dievo žemėj.

 

Už šį apsakymą autorė pelnė Jurgio Kunčino premiją (2024 m.)