Raymond Carver. Viskas prie jo prilipę

Raymondas Carveris (1938–1988) – JAV poetas ir prozininkas, laikomas tikru apsakymo ir novelės meistru. Jį kartais vadina „amerikiečių Čechovu". R. Carverio stiliui būdingas kraštutinis minimalizmas, jo apsakymai parašyti itin paprastai, kasdiene kalba. R. Carverio pasakojimai niūrūs: yrančios šeimos, skyrybos, neištikimybė, šeimyninio gyvenimo pragaras. Čia skelbiamas apsakymas iš 1981 metų rinkinio „What We Talk About When We Talk About Love" („Apie ką kalbame, kai kalbame apie meilę").

Ji atvažiavo į Milaną Kalėdoms ir nori žinoti, kaip buvo, kai ji buvo maža.
Papasakok, prašo ji. Papasakok, kaip buvo, kai buvau maža. Ji nenuleidžia nuo jo akių ir siurbčioja „Stregą".
Ji šauni, liekna, patraukli mergina, kuo puikiausiai prisitaikius išgyventi.
Tai buvo labai seniai. Prieš dvidešimt metų, sako jis.
Tu juk prisimeni, paragina ji. Pasakok.
Ką norėtum išgirsti, klausia jis. Ką dar galėčiau tau papasakoti? Galiu papasakoti, kas nutiko, kai buvai dar kūdikis. Ir tu ten dalyvavai, sako jis. Bet tik trupučiuką.
Papasakok, prašo ji. Bet iš pradžių įpilk dar išgerti, kad per vidurį netektų sustoti.
Jis sugrįžta iš virtuvės su gėrimais, sėdasi į krėslą ir pradeda.

Jie patys buvo dar vaikai, bet iki ausų vienas kitą įsimylėję, kai susituokė – tas aštuoniolikmetis vaikinas ir septyniolikmetė mergaitė. Netrukus jiems gimė dukra.
Kūdikis atsirado vėlyvą lapkritį, užėjus šalčiams. Tie šalčiai sutapo ir su paukščių medžioklės piku. O vaikinas, matai, labai mėgo medžioti. Tai svarbu šiam pasakojimui.
Vaikinas ir mergina, vyras ir žmona, tėvas ir motina gyveno ankštam butuke po dantų gydytojo kabinetu. Kas vakarą jie tvarkė ir valė kabinetą už nuomą ir paslaugas. Vasarą jie turėjo prižiūrėti veją ir gėles. Žiemą vaikinas valė sniegą ir barstė takelius druska. Ar dar klausaisi? Ar įsivaizduoji?
Taip, atsako ji.
Gerai, tęsia jis. Vieną dieną dantistas sužinojo, kad jie naudojasi jo kabineto blankais savo laiškams rašyti. Bet tai visai kitas pasakojimas.
Jis atsistoja iš krėslo ir pažvelgia pro langą. Mato čerpių stogus ir ant jų krintantį sniegą.
Pasakok, primena ji.
Tiedu buvo įsimylėję iki ausų. Negana to, jie turėjo didžiulių planų. Vis kalbėdavosi, ką ketina nuveikti, kur nuvažiuoti, ką pamatyti.
Taigi vaikinas su mergina miegodavo miegamajame, o kūdikis – svetainėje. Tarkim, kūdikiui sukako treji mėnesiai ir jis jau išmiegodavo visą naktį.
Vieną šeštadienio vakarą, baigęs tvarkytis viršuje, vaikinas pasiliko dantų gydytojo kabinete ir paskambino senam savo tėvo medžioklės draugui.
Karlai, tarė jis, šiam pakėlus ragelį, tu nepatikėsi, bet aš tapau tėvu.
Sveikinu, atsakė Karlas. Kaip jaučiasi žmona?
Gerai, Karlai. Viskas kuo puikiausiai.
Šaunu, tarė Karlas. Smagu girdėti. Jeigu paskambinai dėl medžioklės, pasakysiu štai ką. Žąsų net tiršta. Gyvenime nesu tiek matęs. Šiandien penketą parsinešiau. Rytoj ketinu vėl eiti, prisidėk, jei nori.
Noriu, atsakė vaikinas.
Jis padėjo ragelį ir nulipo žemyn pasakyti mergaitei. Ji stebėjo, kaip jis dėlioja daiktus. Medžioklinę striukę, šovininę, ilgaaulius batus, kojines, medžiotojo kepurę, šiltus ilgus apatinius, šautuvą.
Kada grįši, paklausė mergaitė.
Tikriausiai apie pietus, atsakė vaikinas. O gali būti, kad ir šeštą. Ar ne per vėlai?
Ne, atsakė ji. Mes su vaikeliu pabūsim. Eik, prasiblaškyk. Kai grįši, aprengsim vaikelį, aplankysim Salę.
Gerai sugalvojai, atsakė vaikinas.
Salė buvo mergaitės sesuo. Stulbinamai graži. Nežinau, ar esi mačiusi jos nuotraukų. Vaikinas buvo šiek tiek įsimylėjęs Salę, kaip, tiesą sakant, ir Betsę – kitą mergaitės seserį. Jis vis sakydavo mergaitei: jei nebūtume susituokę, merginčiau Salę.
O Betsę, klausdavo mergaitė. Gėda pripažinti, bet, man regis, ji gražesnė už mudvi su Sale. Kaip dėl Betsės?
Ir Betsę, atsakydavo vaikinas.

Po vakarienės jis įjungė krosnelę ir padėjo jai išmaudyti vaikelį. Negalėjo atsigrožėti kūdikiu, iš dalies panašiu į jį, iš dalies – į mergaitę. Jis papudravo jo mažytį kūnelį. Tarp kojų ir rankų pirščiukų.
Jis išpylė vonelę į kriauklę ir užlipo į viršų pažiūrėti, koks oras. Buvo žvarbu ir apniukę. Žolė, kiek jos dar buvo likę, priminė šiurkščią drobę, pastirusią ir pilką žibinto metamoje šviesoje.
Palei takelį slūgsojo sniego pusnys. Pravažiavo automobilis. Jis išgirdo, kaip po ratais grikši smėlis. Leido sau pasvajoti apie rytdieną: žąsys plaka sparnais virš galvos, šautuvo atatranka smogia į petį.
Netrukus jis užrakino duris ir nusileido žemyn.
Jie pamėgino skaityti lovoje, bet abudu užmigo, ji – pirmoji, žurnalas išslydo iš rankų.

Jį pažadino kūdikio klyksmas.
Kambaryje degė šviesa, mergaitė stovėjo šalia lopšio supdama kūdikį. Ji paguldė vaikelį, išjungė šviesą ir grįžo į lovą.
Jis išgirdo, kaip kūdikis vėl pravirko. Šį kartą mergaitė nesikėlė. Kūdikis truputį paverkė ir nurimo. Vaikinas kurį laiką pasiklausė ir užsnūdo. Bet vaikelio verksmas vėl jį pažadino. Svetainėje degė šviesa. Jis atsisėdo ir įjungė lempą.
Nežinau, kas jai nutiko, tarė mergaitė, vaikščiodama su kūdikiu po kambarį. Pervysčiau, pamaitinau, o ji vis tiek verkia. Aš taip pavargau, kad bijau, ji išslys man iš rankų.
Grįžk į lovą, tarė vaikinas. Aš panešiosiu.
Jis atsikėlė, paėmė vaikelį, o mergaitė vėl atsigulė.
Pasūpuok ją keletą minučių, pasakė ji iš miegamojo. Gal užmigs.
Vaikinas atsisėdo ant sofos laikydamas kūdikį. Sūpavo tol, kol jos akelės užsimerkė, jo akys taip pat merkėsi. Vaikinas atsargiai atsistojo ir paguldė vaikelį į lopšį.
Buvo be penkiolikos keturios, jam liko keturiasdešimt penkios minutės. Jis įsiropštė į lovą ir tučtuojau užmigo. Bet po kelių minučių kūdikis vėl ėmė klykti, ir šįkart atsikėlė jie abu.
Vaikinas pasielgė siaubingai, jis nusikeikė.
Dėl Dievo meilės, kas tau? – tarė jam mergaitė. Galbūt ji serga, arba dar kas nors. Gal nereikėjo jos maudyti.
Vaikinas paėmė vaikelį. Vaikelis pamadaravo kojytėmis ir nusišypsojo.
Pažiūrėk, tarė vaikinas, nemanau, kad jai kas nors negerai.
Iš kur tu žinai, paklausė mergaitė. Nagi, duok ją man. Aš žinau, kad turiu jai kažko duoti, bet nežinau ko.
Mergaitė vėl paguldė kūdikį į lopšį. Jiedu pasižiūrėjo į vaikelį ir jis vėl pravirko.
Mergaitė paėmė vaiką. Mažute mano, mažute, kartojo su ašaromis akyse.
Gal jai pilvelį skauda, pasakė vaikinas. Bet mergaitė neatsiliepė, ji tik sūpavo vaikelį ir nekreipė į vaikiną dėmesio.

Vaikinas kiek luktelėjo. Nuėjo į virtuvę, užkaitė vandenį kavai. Apsivilko vilnonius apatinius ant trumpikių ir marškinėlių, užsisagstė, apsirengė drabužius.
Kur susiruošei, paklausė mergaitė.
Į medžioklę, atsakė vaikinas.
Manau, neturėtum, tarė ji. Nenoriu, kad paliktum mane vieną, kai ji tokia.
Karlas tikisi, kad eisiu su juo, pasakė vaikinas. Mes susitarėm.
Man nerūpi, ką jūs su Karlu susitarėt, supyko ji. Ir į Karlą man nusispjauti. Nepažįstu aš jokio Karlo.
Buvai jį sutikusi. Pažįsti jį, atsakė vaikinas. Kodėl sakai, kad nepažįsti?
Tu juk žinai, kad ne apie tai kalba, pasakė mergaitė.
O apie ką, paklausė vaikinas. Juk sakau, kad mes susitarėme.
Aš tavo žmona, tarė mergaitė. Čia tavo vaikas. Ji susirgo, jai kažkas negerai. Pažvelk į ją. Kaip manai, kodėl ji verkia?
Aš žinau, kad esi mano žmona, atsakė vaikinas.
Mergaitė pravirko. Paguldė vaikelį į lopšį. Bet kūdikis vėl ėmė klykti. Mergaitė nusišluostė akis naktinių marškinių rankove ir paėmė vaiką ant rankų.

Vaikinas susivarstė batus. Apsivilko marškinius, megztinį, striukę. Virtuvėje ant viryklės sušvilpė arbatinukas.
Tau teks pasirinkti, tarė mergaitė. Karlas arba mes. Aš rimtai.
Kaip tai suprasti, paklausė vaikinas.
Girdėjai, ką pasakiau, atšovė mergaitė. Jei nori šeimos, teks pasirinkti.
Jie piktai įsispitrijo vienas į kitą. Tada vaikinas pasiėmė šautuvą, šovininę ir išėjo. Užvedė automobilį. Apėjo aplinkui, neskubėdamas, kruopščiai nugramdė nuo langų šerkšną.
Išjungė variklį, kurį laiką pasėdėjo prie vairo. O tada išlipo ir grįžo į vidų.
Svetainėje degė šviesa. Mergaitė miegojo lovoje. Greta jos miegojo vaikelis.
Vaikinas nusiavė batus. Nusivilko visus drabužius. Likęs tik su kojinėmis ir šiltais apatiniais, jis prisėdo ant sofos ir atsivertė sekmadienio laikraštį.
Mergina su vaikeliu miegojo. Netrukus vaikinas atsistojo, nuėjo į virtuvę ir ėmė kepti šoninę.
Atėjo chalatu vilkinti mergaitė, apkabino vaikiną.
Ei, tarė vaikinas.
Atleisk, atsiprašė mergaitė.
Nieko tokio, atsakė vaikinas.
Aš nenorėjau taip užsipulti.
Pats kaltas, tarė jis.
Sėskis, pasakė mergaitė. Norėsi vaflių su šonine?
Labai, atsakė vaikinas.
Ji išėmė šoninę iš keptuvės ir suplakė tešlą vafliams. Jis sėdėjo prie stalo ir stebėjo, kaip ji sukasi po virtuvę.
Ji padėjo priešais jį lėkštę su šonine ir vafliu. Jis aptepė vaflį sviestu, užpylė sirupo. Bet, pabandęs atsipjauti, išvertė lėkštę sau ant kelių.
Po perkūnais, tarė pašokdamas nuo stalo.
Pamatytum dabar save, tarė mergaitė.
Vaikinas nuleido akis, viskas buvo prilipę prie jo apatinių.
Buvau alkanas kaip žvėris, tarė jis ir papurtė galvą.
Kaip žvėris, tarė ji juokdamasi.
Jis nusirengė vilnonius apatinius ir sviedė juos į vonios duris. O tada išskėtė rankas ir mergaitė atsidūrė jo glėbyje.
Daugiau mes nesipyksime, tarė mergaitė.
Ne, daugiau ne, atsakė vaikinas.

Jis pakyla iš krėslo ir vėl pripila jųdviejų stiklus.
Štai ir viskas, sako. Pasakojimo pabaiga. Tenka pripažinti, ne kažin kokia istorija.
Man buvo įdomu, atsako ji.
Jis gūžteli pečiais ir su stiklu rankoje prieina prie lango. Jau tamsu, bet vis dar sninga.
Viskas keičiasi, sako jis. Nežinau, kaip ir kodėl. Bet keičiasi, o tu net nesuvoki, net nenori, kad keistųsi.
Taip, tiesa, tik... ji nebaigia sakyti, ką pradėjusi.
Ir daugiau nebekalba apie tai. Lango atspindyje jis mato, kaip ji apžiūrinėja nagus. Tada pakelia galvą. Žvaliai klausia, ar jis ketina jai aprodyti miestą, kaip buvo žadėjęs.
Aukis ir eime, atsako jis.
Bet pats lieka stovėti prie lango, prisimena. Jie taip juokėsi. Kvatojosi, laikydamiesi vienas kito, iki ašarų, o visa kita – šaltis ir tai, kur jis tame šaltyje turėtų važiuoti – liko už durų. Bent jau tą akimirką.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Draugai