Robert von Ranke Graves. Prancūziška šlykštynė

Nuotrauka iš Gravesų šeimos archyvo

Robertas von Ranke Gravesas (1895–1985) – anglų poetas, prozininkas, kritikas ir vertėjas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Maljorkoje. Per savo kūrybinę karjerą Gravesas parašė ir išleido daugiau nei šimtą knygų, tačiau kiekybė nė kiek nesumenkino šio rašytojo pavienių darbų. Verta paminėti autobiografiją „Dedu tašką" („Good-Bye to All That"; 1929), istorinius romanus „Aš, Klaudijus" („I, Claudius"; 1934) ir „Auksinis avino kailis" („The Golden Fleece"; 1944), negrožinės literatūros veikalus „Baltoji deivė" („The White Goddess"; 1948) ir „Nazariečių Evangelijos sugrįžimas" („The Nazarene Gospel Restored"; 1953), taip pat poezijos rinkinius (1938, 1959, 1975).
Robertas Gravesas tvirtino, kad visi jo apsakymai, ar bent jau didžioji jų dalis, paremti tikrais faktais ir įvykiais – tuo, ką matė ir girdėjo jis pats, tuo, ką jam papasakojo draugai ir pažįstami. Apsakymas „Prancūziška šlykštynė" išvydo dienos šviesą esė, poezijos ir apsakymų rinkinyje „Rankoje – 5 rašikliai" („5 pens in hand"; 1957).

– Kas, po galais, paliko ant mano operacinio stalo šią prancūzišką šlykštynę?
Gražutė Lakštutė atėmė iš jo suglamžytą žurnalą ir, palinkusi virš pusryčių lėkštės, peržiūrėjo jame esančias nuotraukas.
– O dievulėliau, – žavėdamasi sukikeno. – Tikrai, kaip baisu!
– Neklausiau tavo estetinės nuomonės, – nukirto daktaras Lakštutis. – Tenoriu žinoti, kaip ta bjaurastis atsidūrė ant mano operacinio stalo. Galiu galvą guldyti, kad vakar jos čia nebuvo, o seselės Parker dar irgi nėra.
– Brangusis, net jei seselė Parker jau būtų darbe, nejaugi tikrai manai, kad galėtum gauti iš jos tokią stačiokišką dovaną? Žinau, kad jai labai patinki, bet ji tikrai nestatytų savo profesinės reputacijos ant kortos vien tam, kad užvestų tave ant tokio kelio... Ak, Hari, tik pažiūrėk į šią anatominę pabaisą, dargi šitaip iškrypėliškai nufotografuotą!
Daktaras Lakštutis stvėrė žurnalą jai iš rankų.
– Velniai griebtų, Gražute, susiimk ir atsakyk į mano klausimą!
– Ponia Dželks šiandien atėjo anksčiau, – tikriausiai to nepastebėjai, – mat vienuoliktą ji turi būti laidotuvėse. Prieš imdamasi operacinės, ji visų pirma sutvarkė svečių kambarį. Anądien tavo drimbla sūnėnas, apvertęs jį aukštyn kojom, čiuožė atgal į kareivines. Mano spėjimu, ponia Dželks rado nuogalių šou po jo pagalve ir jautė pareigą pranešti, kas per vienas tas vaikis.
Daktaro Lakštučio pyktis išgaravo.
– Ką gi, – atsiduso jis, – tikriausiai taip ir yra. Tuo ji norėjusi pasakyti: „Daugiau nebesikvieskite ponaičio Nikolo, kitaip aš susirasiu kitą darbą ir pasakysiu kaimynams dėl ko." Kaip gaila! Nesinori paaukoti Nikolo dėl ponios Dželks nonkonformistinių pažiūrų; tačiau bijau, kad ji nepakeičiama. Na, bent jau nesileis pakeičiama ir griebsis šantažo. Bus truputėlį nejauku, kai Nikolas užšoks kitą kartą; turėsiu siųs­ti jį atgal ir paaiškinti, kodėl jis nebėra persona grata1.
– Tai per jo paties kvailą galvą. Paprastai aš užjaučiu jaunus kareivius, bet tas tavo Nikolas yra tingus ir lengvabūdis šuva. Pats žinai.
– Žinau? Šiaip ar taip, man akmuo nuo širdies nusirito, kad jis sveikas vaikinas: šiais laikais ne taip lengva atskirt, o kur dar tas eilių rašymas. Dabar prašyčiau sudegint tą žurnalą krosnyje.
– Tai kad negaliu. Virtuvėje yra ponia Dželks – nenoriu, kad ji smagintųsi ir paniekinamai prunkščiotų.
– Tokiu atveju, paslėpk tą daiktą iki ji išeis.
Garsiai ir primygtinai sučirškė durų skambutis.
– Iš garso sprendžiu, kad avarija, – tarė daktaras Lakštutis.
Jis buvo teisus. Prieangyje, prilaikomas bičiulio, stovėjo sunkvežimio vairuotojas praskelta galva ir tabaluojančia ranka.
Daktaras Lakštutis pakvietė porelę vidun ir vairuotojo bičiulis, vos peržengęs slenkstį, krito be sąmonės.
– Prieš kraują jis bejėgis, – paniekinamai tarė vairuotojas, – ko ir tikėtis iš tokio ištižėlio!
Seselės Parker dar nebuvo, tad Gražutė Lakštutė išmaukė kavą, įgrūdo žurnalą tarp savaitraščių krūvos, styrojusios ant radijo, ir nuskubėjo savo vyrui į pagalbą.

Toje maišatyje paskambino seselės Parker teta. Apgailestaudama ji pranešė, kad seselė Parker neateis. Į autobusą, kuriuo ji važiavo, rėžėsi sunkvežimis, ir dabar ji gulėjo lovoje.
– Ne, ne, jokių lūžių, dėkui Dievui! Tik moralinis sukrėtimas.
Buvo jau pietų metas, kai viskas aprimo. Seselės Parker vietą perėmė Gražutė. Be įprastinių šeštadienio lankytojų, sužeistieji vienas po kito gužėjo vidun iš vasaros stovyklos: žaizdos nuo sardinių konservų, supūliavę mašalų įkandimai ir stipriai nubrozdinti keliai.

– Gražute, kur ta prancūziška šlykštynė?
– Įgrūdau tarp žurnalų.
– Įgrūdai? Tarp žurnalų?.. Va dabar tai jau tikrai įklimpom iki ausų!
– O Viešpatie, tik nesakyk, kad gerbiama ponia Vikar...?
– O taip, velniai griebtų! Užmačiau ją pro langą, kulniuojančią sodo takeliu su visa krūva žurnalų po pažastimi. Nejau pamiršai, kad ponios Dželks nurodymu turime juos atiduoti kiekvieno mėnesio paskutinį šeštadienį?
Gražutė isteriškai prunkštelėjo, o tada puolė į ašaras.
– Brangusis, mūsų reputacijai galas, ir viskas per mano pačios kvailą galvą! Nėra jokios abejonės, kad ponia Vikar peržiūrės kiekvieną žurnalą, ir kai jai po akimis šmėkštels Nikolo prancūzaitės, o Dieve, kaip tarškės puodeliai ir šnypš virduliai šiame kaimiūkštyje! Ponia Dželks turi daug didesnį garbės jausmą nei ponia Vikar, ji nepratars nė žodžio, nebent Nikolas sugrįžtų. Bet ponia Vikar...
– Greičiau, vykis ją ir atimk iš jos tą purviną daiktą. Sakyk, kad tarp žurnalų netyčia įsimaišė svarbus dokumentas.
– Tokiu atveju ji norės surasti jį pati. Ne, tegalime viltis, kad ji nieko neskaičiusi nuneš visą krūvą į kaimo ligoninę. Laikykime špygas... Jei tas žurnalas nukeliaus iki ligoninės, mes išgelbėti. Jį ras panelė Slaugelė, kuri parsineš jį namo kaip mielą, nuvytusios praeities prisiminimą. Pasak daktaro Juodulio, kažkada ji pati dirbo modeliu ir ne vien veido ir kulkšnių.
– Ta senė? Tikriausiai kalbam apie prieštvaninius laikus. Šiaip ar taip, nepasitikiu ja nė per nago juodymą.

Paulės Bocullaitės piešinys Odminių skvere. Vytauto Narkevičiaus nuotrauka

– Hari... dėl tos tavo prancūziškos šlykštynės...
– Nei ji mano, nei ką! Yra naujienų?
– Ne. Po praėjusio šeštadienio sutikau ponią Vikar kelissyk, tačiau jos elgesys nė kiek nepasikeitęs...
– Tikrai labai keista. Matai... Žinodamas, kad Juodulis yra doras vyras, tuojau pat paskambinau jam į ligoninę, išklojau viską be užuolankų ir paprašiau, kad kai tik žurnalai atsidurs ligoninėje, juos neštų pas jį, be jokio rūšiavimo, o ne pas panelę Slaugelę. Bet jis dievagojasi nieko neradęs.
– Galbūt vikaras...
– Vikaras praėjusį savaitgalį buvo išvykęs.
– Galbūt jo locum2, tas geltonplaukis jauniklis su pensnė...
– Visko gali būti. Kitą dieną jo pamokslas apie Jezabelę ir šunis buvo tikrai keistas...
– O gal tai daktaras Juodulis...
– Kas žino. Nebūtų viengungis. Bet gal pamirškim šį nemalonų reikalą.

– Gražute... kalbant apie tą prancūzišką žurnaliūkštį. Man toptelėjo, kad galbūt...
– Ir man! Turi omeny netikėtai išaugusį sekmadieninės mokyklos lankytojų skaičių, kuriuo taip džiaugėsi ponia Vikar?
– Būtent. Ir padaugėjo ne mergaičių, o tik berniukų. Dabar visoje vaikų grupėje jų keturi, įskaitant Haroldą Dželksą ir mūsų mažąjį Robiną Lostvivjelį. Pasak ponios Vikar, berniūkščiai taip pamėgo sekmadieninę mokyklą, kad ateina pusvalandžiu anksčiau pažaisti su jos vienišąja Evangelinute.
– Moters galių nuvertinti nevalia net tada, kai jai šešeri.
– Tai blogiausia, kas galėjo nutikti. Jei mūsų spėjimai teisingi, dar kiek laiko, ir tėvai pričiups Evangeliną su ta bjaurastimi, o tada siūlo galas nuves juos iki mūsų. Ji išpūs savo žydras avinėlio akis ir sakys: „Ak, mamyte! Aš nežinojau, kad ta knygelė bloga. Ją atsiuntė ponia Lakštutė kartu su kitomis spalvotomis knygelėmis ir daikčiukais." Neturim kitos išeities: klasta ar gudrumu, bet privalom atgauti tą žurnalą. Tikriausiai jis slepiasi tarp jos žaislų.
– Hari, visai pakvaišai? Kaip, tavo manymu, man įsigauti į Evangelinos žaidimų kambarį?
– Iš kur man žinot? Bet tai tu privirei košės. Dabar pati tą košę ir srėbk, ir kaip galima greičiau. O tai...

Barbė Lostvivjel, kaip paprastai išsipusčiusi ir prisikvėpinusi, be jokios ceremonijos įžirgliojo pro stiklines duris ir sveikindamasi pakštelėjo Lakštučiams ne į vieną, bet į abu žandus – kaip priimta Europoje. Daktarui Lakštučiui toks neįprastas pasisveikinimas patiko, juoba kad ir Gražutė neprieštaravo.
– Mielieji, – sušvokštė Barbė, – man verkiant reikia jūsų patarimo. Puikai žinot, kokie mūsų su Robinu santykiai nuo tada, kai jo globa mano vienos rankose. Jokio melo, paslapčių, nutylėjimų – vienas nuo kito neslepiame nieko. Žinau, kad, jūsų manymu, toks elgesys visiškai nepriimtinas, tačiau yra kaip yra! Žodžiu, viskas prasidėjo praėjusio sekmadienio popietę, kai Robinas atsisakė mūsų tradicinio šaškių žaidimo ir netvėrė noru išsprukti į kleboniją pirma laiko. Savaime suprantama, šiek tiek nustebau, kai savaitę prieš tai jis pasakė norįs lankyti sekmadieninę mokyklą; tačiau nesiruošiau jo stabdyti, jeigu jau tokios jo pramogos. Todėl šįkart paklausiau: „Bobi, ar tik kartais neįsimylėjai Evangelinos?" „O ne, Barbe, kur tau, – atsakė jis, o jo veidu šmėkštelėjo tas žavus raudonis, – Tiesiog ji turi labai įdomių nuotraukų su panelėmis žurnale iš Pary­žiaus. Panelės Paryžiuje nedėvi jokių drabužių, supranti, ir jaučiuosi kažkaip laimingas, žiūrėdamas į jas tokias, kokios jos yra iš tikrųjų. Tačiau negaliu niekam apie tai pasakoti, nė gyvai dvasiai, – tu, mano brangioji Barbe, aišku nesiskaitai, – o tai Evangelina gaus į kailį nuo vikaro. Ji nudžiovė žurnalą iš ligoninei priklausiusios krūvos."
Ponas ir ponia Lakštučiai nieko nesakė, tik nervingai gniaužiojo kumščius.
Barbė Lostvivjel tęsė:
– Visą savaitę galvojau, ką daryti. Neturiu nieko prieš, lai Bobis mėgaujasi neapdengta moteriška figūra, jei tik šiosios elgesys nėra akį rėžiantis, o mano manymu, jis toks ir nėra –­ kas tos kelios akrobatinės pozos prieš paslėptą kamerą? Tačiau man nepatinka, kad jis veliasi į pasigailėtiną, nešvankų, chi chi cha cha žaidimėlį, vykstantį už klebonijos akių: šia paslapčių pilna istorija Evangelina gudriai prisideda prie bažnyčios nesibaigiančios kovos su tuščiais suolais. Deja, negaliu išsipasakoti poniai Vikar. Ji neapkenčia manęs, nes esu divorcée3 – jokio skirtumo, kad kaltė ne mano. Turiu omeny, jei išsakyčiau jai savo jausmus, išduočiau Robino paslaptį ir prarasčiau jo tikėjimą mano visišku nešališkumu. Be to, Robinui kliūtų nuo sekmadieninės šutvės bernų. Hari, esi vietinis daktaras, ar negalėtum vyriškai pasikalbėti su vikaru? Pasakyk, kad yra toks berniukas, kurio tėvas nesiliauja skundęsis; ir Robino tokiu atveju niekas neįtars. Prašau!
– Barbe, kad ir kaip mylėčiau tave ir tavo artimą, šito padaryti negaliu ir nedarysiu! Vikaras šveis mane pro kabineto langą, jei apkaltinsiu jo angelėlį slepiant pas save... Na, manau, oficialiai vadiname tai salon des voyeurs4. Juk vos prieš šešerius metus vikaras žaidė regbį už Angliją.

Taigi jėgas suvienijo Gražutė Lakštutė ir Barbė Lostvivjel. Visų svarbiausia, jos turėjo sugalvoti, kaip įduoti mergaitei specialiai paruošto šokolado, bet tuo pačiu nesukelti įtarimo. Barbei ši užduotis buvo vienas juokas. Iš varpininko ji pasiskolino bažnyčios raktą, kad neva padėtų ant Komunijos stalo dvi vazas baltųjų lelijų iš savo sodo; tuomet, jau beišeinanti, ji stabtelėjo ties klebonijos suolu. Čia, po Evangelinos maldaknyge, ji paslėpė šokoladuką, suvyniotą į purviną sąsiuvinio lapo skiautę, o ant viršaus užrašė: „Su meile, Haroldas Dželksas XXX."
Gražutė, iki vedybų dirbusi profesionale vaistininke, puikiai apskaičiavo reikiamą vaistų dozę. Tuoj po sekmadienio pietų paskambino ponia Vikar ir pranešė, kad Evangelinai siaubingai maudžia pilvuką, ir ar daktaras Lakštutis negalėtų tučtuojau atvykti pas juos?
Daktaras Lakštutis atsakė, kad skaudantis pilvas juk tikrai ne pasaulio?.. Jie su žmona kaip tik bepradedą pikniką ant Daunso aukštumos. Tačiau savaime suprantama, jei mūsų vargšelė Evangelinutė...
– Pats dangus davė tau progą, Gražute, – tarė jis, kai ponia Vikar padėjo ragelį.
– Na, ką gi, jei reikia, tai reikia, – atsakė Gražutė.
Sumanumas neleido jai prasitarti apie šokoladą: savo prastais aktoriniais sugebėjimais jos vyras būtų sugadinęs visą žaidimą. Dargi daktaras šiukštu negali prašyti užmokesčio už tai, jog gydo savo paties sukeltas ligas. Hariui tikrai nesinorėtų žinoti apie jos planą.
Sutuoktiniai susikrovė atgal į pikniką pasiimtus daiktus ir nuvyko į kleboniją. Gražutė užėjo kartu su daktaru, kad išreikštų užuojautą, tačiau liko laukti žaidimų kambaryje, kol ponia Vikar ir ponas Lakštutis užsidarė Evangelinos miegamajame.
Mitriai apsidairiusi aplink, Gražutė sužvejojo žurnalą: jis gulėjo po žaidimų lenta, o žaidimų lenta gulėjo po iliustruota „Mano pirmąja enciklopedija", o pati enciklopedija slėpėsi po pliušiniais meškučiais. Pasikišusi žurnalą po palaidinuke, Gražutė užsisagstė paltą, sudėliojo atgal meškučius, lyg niekur nieko atsisėdo ir atsivertė savaitraštį „Sekmadienis namuose".
Tuo tarpu daktaras Lakštutis suko galvą. Buvo taip, kaip Gražutė ir tikėjosi: Evangelina nieko nesakė apie bažnytinius saldumynus, dar mažiau apie meilės dovanas nuo neklaužadų berniukų.
– Keista, – jis kreipėsi į Gražutę mašinoje. – Nemanau, kad pilvo skausmus sukėlė virusas. Tai daug labiau primena kartųjį arbūzą ar kokį kitą augalinį alkaloidą. Tačiau ji tvirtino valgiusi kaip įprastai, pusryčius ir pietus, su stikline pieno priešpiečiams. Šiaip ar taip, dienai kitai paskyriau jos pilveliui bado dietą. Radai tą pasišlykštėtiną žurnaliūkštį?
– Radau.
– Šaunuolė! O dabar sudegink jį!

Laikydamasi žodžio, Gražutė parodė žurnalą Barbei. Barbė aiktelėjo.
– Ak, mano vargšeli Robinuk! – tarė dramatiškai švystelėdama rankas viršun ir akimis prašydama dangaus pagalbos. –­ Ar kas galėjo pagalvoti, kad tavo pirmoji pažintis su dieviškąja moters esybe bus ne kas kita, o grupelė pigių plikšių?
– Tikrai, Barbe! Galvok, ką kalbi!
– To pakanka, kad jo moralinė pusiausvyra būtų sutrikdyta visiems laikams. Norėčiau trinktelt tai jūsų poniai Dželks, kad užvėlė visą šį reikalą.
– Man džiugu pranešti, kad ji jau pakankamai prisikentėjo, – tarė Gražutė. – Jos Haroldėlis praleido siaubingą naktį, varginamas vadinamosios dilgėlinės: blaškėsi, vartėsi, klykavo, kasėsi ir nedavė visai šeimai užmigti iki jau buvo gerokai po vidurnakčio. Ponia Dželks nesudėjo nė bluosto. Tačiau Haris, apžiūrėjęs vaikiščią ryte, nerado nieko blogo, išskyrus niežulio miltelius pižamoje. Matyt, taip Evangelina nusprendė atsikeršyti už pilvo skausmus. Įdomu, kaip ji tai padarė? Dėkui Dievui, kad ji neįtaria mūsų!

Barbė pasiliko prancūzišką žurnalą, kad sudegintų jį sodo krosnyje. Kai po savaitės ji pagaliau prisiruošė šiai užduočiai, staiga šalia išdygo Robinas ir pasiteiravo, iš kur tas juokingas kvapas.
Barbė sumišo ir pirmą kartą jam sumelavo.
– Tiesiog deginu sąskaitas, brangusis. Tai daug paprasčiau, nei jas apmokėti – pamatysi, kai užaugsi.
– Aišku... Bet Barbe, mieloji!
– Taip, moliūgėli?
– Miške sutikome Evangeliną. Ji sakė, kad vikaras rado tą paryžietišką žurnalą ir jį atėmė. Jos žodžiais, jis buvo kaip niekada įsiutęs ir iš visų jėgų prilupo ją savo gumbuota lazda – taip smarkiai, kad ji turėjo gulėti lovoje, o daktaras Lakštutis atvyko gydyti jos jodu ir tvarsčiais. Pas­kui vikaras vos nenumarino jos badu. Dar ji sakė, kad ir mūsų tėčiai mus prilups ir neduos mums valgyti, jei tik sužinos apie tai, jog žiūrėjome į neprisidengusias paryžietes. (Kaip gerai, kad nebeturiu tėčio!) Tačiau ji pažadėjo, kad gaus iš kur nors kitą numerį. Ji nežinanti, iš kieno krūvos atkeliavo senasis. Jos manymu, jis priklausė ponui ir poniai Lakštučiams. Ji neabejojo, kad tų žurnalų esą daugiau, ir kitąsyk ji suras jiems saugesnę vietą.

1 Laukiamas asmuo (lot.)
2 Patikėtinis (lot.)
3 Išsiskyrusi moteris (pranc.)
4 Vojeristų klubu (pranc.)

Iš anglų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Robert Graves, „The French Thing", „Collected Short Stories" (Cassell: London, 1965).

Draugai