Praeitą naktį sapnuoju: važiuoju su Zuoku, tamsu kaip tanke, aš jam ir sakau:
– Man rods, Lietuvoj piliečių teisės yra mindžiojamos. Jis man atsako:
– Važiuojam, pažiūrėsim.
Nulekiam Gedimino prospektu prie Katedros aikštės, akurat. Vien tik pareigos. Aplink mindžikuoja ir rankom skėsčioja susirūpinę piliečiai. Kai kurie nuo įtampos myžčioja ant varpinės. Tada aš užlipau ant tanko... Iš pradžių ir nežinojau, kad tankas, paskui tik aišku pasidarė. Kitą kartą kelk ranką, jeigu nori ką paklaust, užuot pertraukinėjęs... Tai ir sakau: ant tanko vietos nedaug, nes ten jau stovi tauta. Apačioj, kaip visad, turintys aukščiausius pasitikėjimo reitingus: seimas, gaisrininkai ir dvasininkija. Iškėlę rankas į dangų. Man taip visų trijų pasidarė gaila. Ir vėl, galvoju, jie ant žemiausio laiptelio, skriaudžiami ir niekinami, ir nieks jų nesupranta. Dangaus keršto besišaukianti situacija.
– Taip toliau tęstis negali. Metas seimą ir dvasiškiją iš pareigų atleisti. Tegul atsikvepia ir pasidžiaugia savo darbo vaisiais. Mat jie vis užsiėmę, o džiaugtis turi kiti.
Kur buvęs kur nebuvęs pasirodė N. Su badmintono raketėmis. Bus negerai, galvoju. Ir išties:
– Leiskit jiems žaisti, – sako burnos nepravėręs. Grybauskaitė su Zuoku pastumia į šalį šaškes.
Gerai, galvoju. Drąsus vyriškis, tik kam taip tiesmukai. Ar būtina dabar išduot visas paslaptis. Dar betrūksta, kad pasakytų mūsų alubario pavadinimą. Bandau įsivaizduoti Kubilių su dvasiškiais prie savo staliuko. Gražiškių klebonas net su savo ginklų kolekcija. Pasidaro lengviau. Saviškiai. Įtampa atlėgsta.
– Matas, – sakau. Zuokas sukrykščia, matyt, iš džiaugsmo ir šoka nuo tanko į minią nuskriaustųjų ieškoti, kandidatų į prezidentus. Po akimirkos matau jį jau nuogą ir be pinigų, draugiškai besišnekučiuojantį su policija apie neklystamumą ir neatsiskaitomybę. Štai kur šuolis į dar nematytą erdvę, praregiu. Spontaniškas ir be jokių apskaičiavimų. Kaip ką tik gimęs, grįžo į nekaltumo būseną. Išskyrus, aišku, gimtąją nuodėmę. Pradedu rengtis ir aš, bet tie iš apačios man rodo ženklus, neva tu šok taip, nieko tokio, bus gerai ir su drabužiais. Ir piniginės neužmiršk. Nespėjau sumosuoti rankomis, ir pasirodė Dievas... Kaip buvo apsirengęs? Durniau negalėjai paklausti?!. Kaip bažnyčioj, su baltu chalatu ir kryželiu ant kaklo. Aišku, kad Dievas katalikas, kaip kitaip... Dievas ir sako:
– Ar kvietėt?
Dvasiškiai su seimūnais irgi gaisrininkais susimėtė, pasikasė sėdimąsias ir atrodė akivaizdžiai nustebę.
– Užmokėta, – sako Dievas, nesulaukęs atsakymo ir pradėjo atvirą išganymo sesiją. Iš pradžių išganė varguolius, t. y. tuos, kurie ant žemiausio laiptelio, t. y. seimūnus su gaisrininkais ir dvasiškija. Kaip išgano? Pats tu stebuklinga lazdelė. ...eik burnos išsiplaut. Aš irgi vis galvodavau. O, pasirodo, visai paprastai. Pabučiuoja kiekvieną ir tie atvirsta į žmones – baigias jų vargai ir dejonės. Tada stovi jie kaip pabučiuoti, atsikvoši ir suvokia padėties beviltiškumą: žemiau jau nebėr kur. Todėl nusprendžia iki dvyliktos niekam nesirodyt. Juk buvo atvejų, kai... Paskui atėjo laikas rinkti Prezidentą ir Dievas žvalgėsi, ką čia tokį patepus, pažiūrėjo į mane... Atsibudau išprakaitavęs, čiupt, piniginė vietoj. Ačiū Dievui. Alaus visiems! Už Prezidento sveikatą.