Rutos Kurpnieces nuotrauka. Šaltinis: Laligaba.lv.
Rolandas Virkas (g. 1989) – latvių žurnalistas, grupės „Four Minute Man“ muzikantas. Rašo prozą ir poeziją, verčia iš lotynų kalbos. 2023 m. jis debiutavo smulkiosios prozos knyga „Žmonės man nepatinka“ („Cilvēki man nepatīk“), kurioje ironiškai žvalgosi po mus supančią kasdienybę.
Kaip parašyti trumpą apsakymą: 10 žingsnių
Nepaprastai sunku parašyti gerą apsakymą. Beveik neįmanoma. Ypač tam, kuris nė karto nėra to daręs. Tikras pragaras, bet žmonės nesupranta. „Ką tu čia, rašytojėli, prasidedi su tomis eilėpalaikėmis?“ Paprastas žmogus pašaipiai ištars: „Puškine, amato geriau išmok!“
Arba kuris nors kitas nutaiso gailestingą miną, tarsi kalbėtųsi su mažu vaiku arba protiškai atsilikusiu žmogumi, ir burkuoja: „Ooo, tu rašai knygas? Tuos romanus, taip? O, šaunuolis! Tad lauksime protingos, protingos knygelės!“
Žmonės iš tiesų nesupranta, kokį pragarą turi išgyventi rašytojai. Ne veltui didelė dalis apsakymų rašytojų prarado protą – Mopasanas, Po, Einfildas, – išliko tik juokingos pabaigos. Kalbama, kad kai kurie jų net numirė, nes neįstengė parašyti apsakymo. Tai tas pat, kaip gerti degtinę ir kitą dieną negurkštelėti alučio. Tokie žmonės išėjo negurkštelėję alučio pagiriomis, garbės žodis. O neparašyti apsakymo po sveikai nugyventos dienos irgi gali būti mirtina. Tu pagalvok – visą dieną lakstai, dirbi, mokaisi, pareini namo, eini miegoti, sapnuoji įvairiausius siaubus ir kitą dieną sprogsti tokia jėga, jog žarnos nulekia iki Lietuvos. Vien todėl, kad neparašei apsakymo. Kaip sakoma, nenurašei nuo savęs viso praėjusios dienos šūdo.
Štai todėl aš, kaip savo šeimoje garsus rašytojas, pateiksiu „The Secret“ pobūdžio pasiūlymus, kuriuos man atskleidė Puoruko paminklas, kai girtas paprašiau jo pridegti cigaretę.
I
Kad parašytum apsakymą būtini išgyvenimai. Jeigu nėra išgyvenimų, liks tiktai postmodernizmas; žinome, kad niekas savo noru neskaito postmoderniosios literatūros.
Išgyvenimai gimsta geriant, todėl daugelis rašytojų girtauja, kitaip neturės jokių išgyvenimų. Jeigu kas nors sako, esą jis patyrė išgyvenimų, pavyzdžiui, keliaudamas, tada žinokite, kad šis žmogus slepia, jog jo kelionė buvo tiesiog nuobodi.
Kartą vienas rašytojas pasakojo: „Slidinėdamas kalnuose vos sprando nenusisukau. Kitą dieną parašiau apsakymą, ir jį išspausdino žurnalas „Slidininkų džiaugsmai“. Matai, išgyvenimų gali patirti ir slidinėdamas.“
Aš, žinoma, nepatikėjau. Vėliau pažįstama medicinos sesuo paaiškino, kad šis rašytojas su 2,8 promilėmis leidosi nuo kalno be slidžių.
II
Taigi, reikia pabandyti atsukti patirtų išgyvenimų filmą ir brūkštelėti tezes ant popieriaus. Čia gali pagelbėti fantazija ir solidus pagražinimas. Puikiai tinka ir melancholija, dar geriau – saikinga depresija. Geriausiai išeina tada, jei per tuos išgyvenimus praradote visus pinigus, prasiskėlėte galvą, susilaužėte koją.
Rengiant tezes reikėtų užrašyti bent vieną perliuką, kurį galėsite panaudoti reikiamą akimirką, kad jis patrauktų skaitytojo dėmesį ir priverstų jį cituoti. Geriausiai trumpas dialogas, kurio nebūtina sieti su apsakymo siužetu. Arba bent anekdotas, kurį tavo apsakymo herojus papasakoja kitam herojui. Pavyzdžiui, kai ką panašaus:
– Norėčiau, kad tavo šautuvas būtų mano penis.
– Mmm, tada galėsi mane vadinti Ernestu Hemingvėjumi.
III
Kai tezės užrašytos, būkite dėmesingas, nes jums tuojau pasireikš prokrastinacija. Bus baisiai sunku jos atsikratyti. Kartą girdėjau, kad vienas rašytojas ilgai ilgai rašė savo pirmą apsakymą ir numirė nuo senatvės. Prieš mirtį esą sumurmėjęs: „Bliad, dedlainas“ ir iškart numiręs.
Neverta mesti šautuvo į krūmus. Čia vėl gali pagelbėti išgertuvės. Vos tik prasideda prokrastinacija, ji iškart stipriausiai išryškėja veide. Geriausiai gerti tris dienas. Trečią dieną bus šioks toks moraliukas, kad apsakymas nepasirašė, norėsis dar kartą pabandyti, kad pasiteisintum Mūzai.
IV
Kai pagaliau atversite tuščią dokumentą savo „iMac“ ir šalia padėsite „Moleskine“ bloknotėlį su tezėmis, kurių niekada nepanaudosite apsakyme, teks eiti parūkyti. Jeigu nerūkote, reikia pradėti kuo greičiau, nes rašytojai traukia dūmą be perstojo. Kol nerūkysite, nesitikėkite šlovės. Kas norės skaityti apsakymą, kurį parašė nerūkalius?
Ir net negalvokite nevalgyti mėsos arba pasinerti į kokias nors globalias problemas. Jums visada reikia būti šiek tiek apsvaigusiam, smirdančiam rūkalais, viskas turi susipinti. Dėl išvaizdos galite užsidėti beretę.
V
Parūkęs grįžkite į namų biblioteką, kur sudėtos knygos, kurių niekada nė nemanote skaityti. Ieškokite serijos su pavadinimu „Apsakymai“. Kai surasite, pavyzdžiui, O. Henrį arba Mopasaną, atsiverskite kurį nors jų apsakymą ir pažiūrėkite, kaip autorius jį pradeda. Drąsiai nukniaukite pirmų dviejų sakinių struktūrą. Pakeiskite vardus, sukurkite savo turinį ir – pirmyn! Nė šuo nesulos. Kuris normalus žmogus šiandien skaito O. Henrį arba Mopasaną.
Kol būsite ką nors parašęs maždaug taip: „Buvo drėgnas lapkričio rytas. G. drebėdamas skubėjo į tramvajaus stotelę. Vakar jis gėrė iki sąmonės netekimo.“
Prisiminkite šią akimirką, jus užvaldys gerai atlikto darbo jausmas, didžiulis palengvėjimas, išvysite šlovinančių žmonių pulkus, kritikus, kurie jus gerbs ir vadins genijumi, todėl uždarykite dokumentą kompiuteryje ir likusią vakaro dalį žvelkite į savo žėrinčią ateitį. Galite rimtai gurkštelėti.
VI
Kitą dieną atsivertę pradėtą dokumentą suprasite, kad praradote vakarykštį įkvėpimą, todėl prisiekite, kad niekada nebegersite. Svarbu visa širdimi pasitikėti savimi, bet slapčia pasistenkite išgerti.
Taigi, kai išgeriate, eikite parūkyti ir išsivirkite juodos kavos. Išgerkite kavą ir išplaukite puoduką, skuduru pašluostykite grindis ir lįskite po dušu. Dar išvalykite katino tualetą ir apmąstykite, gal jau vertėtų tapetais išklijuoti koridorių, nes to neįstengiate padaryti jau ne vienus metus. Kai būsite nudirbęs visus darbus, nieko kito nebeliks – tik sėsti prie stalo ir rašyti.
VII
Kai prisėsite prie stalo ir įsijungsite kompiuterį, pradėkite rašyti. To reikia imtis be dirbtinio mąstymo. Atsiduokite sąmonės plūsmui. Pirmyn. Jeigu pradėsite galvoti ir nagrinėti savo pasakojimą, jus tuojau užklups miegas su prokrastinacija. Jeigu jau taip ištiks, nesitikėkite, kad galite ką nors parašyti. Pirmyn. Nepaleiskite iš akių pirmo sakinio, bet tuo pačiu metu galvokite apie išgyvenimus. Patys pamatysite ir pajusite, kaip viskas bus užrašyta, – išgyvenimai, problemos, vaikystės traumos, intymūs mažmožiai, meilės reikalai. Pirmyn.
VIII
Kai parašysite maždaug pusantro tūkstančio žodžių, būsite laisvas; galite eiti išgerti ir apmąstyti gyvenimą. Svarbiausia, neskaitykite to pragaro, kurį parašėte. Vardan Dievo, neskaitykite. Geriausia prie tų grėsmių nekišti pirštų bent porą mėnesių. Tegul gerai įrūgsta. Per tą laiką galite paieškoti geros apsakymo pabaigos. Iškart pasakysiu, kad nuostabiausios pabaigos yra Kafkos. Vokite drąsiai. Galite užrašyti, pavyzdžiui: „G. pakėlė nuo žemės kirvį ir iš lėto gurkšnodamas degtinę išėjo skaldyti senelės sekcijos.“ Na, kažką panašaus dramatiškai ir giliamintiškai.
IX
Po kelių mėnesių perskaitykite savo apsakymą. Esu tikras, nieko didingesnio dar nebuvote skaitęs. Šiurpuliukai bėgios nugara. Bet neskubėkite. Dar pabarstykite perlų. Kaip sriubai paskutinį druskos žiupsnelį. Berkite drąsiai. Išlaisvinkite visus Dipakos Čiopros rūšies sąmojus, kuriuos esate sugalvojęs per gyvenimą, juos priderinkite prie konteksto, ir pirmyn. Dar kartą perskaitykite savo apsakymą. Geras, ar ne?
Kai viską baigsite, galite truputį išgerti ir perskaityti kaip baronas. Rašytojai taip daro. Pavyzdžiui, Kivirahkas, regis, nė vieno savo apsakymo neperskaitė būdamas skaidraus proto.
X
Pagaliau įsijunkite „Tilde“, tegul pataiso tą parašytą pragarą, tada įsitikinsite, kad jūsų gramatikos žinios yra trečios klasės lygio. Sugalvokite apsakymo pavadinimą. Pavyzdžiui, „Hitleris“ arba „Seksas“. Tada duokite jį perskaityti jus mylinčiam žmogui, nes toks paprastai nemeluoja ir iškart pasako, kad apsakymas yra nuostabus. Kartą turėjau draugę, kuri mane beprotiškai mylėjo. Kai tik duodavau jai perskaityti savo apsakymą, ji net neskaičiusi iškart imdavo šlovinti.
Tai ir viskas. Dabar telieka nusiųsti apsakymą leidėjui, kuris neatsakys. Jeigu ir atsakys, tada pareikš: „Ačiū, žiūrėsime“ ir jus tučtuojau pamirš. Bet tai jau kitas pasakojimas.
Žmonės man nepatinka
Aš, žinoma, nieko blogo nenoriu pasakyti, bet žmonės man nepatinka. Tik per atstumą patinka. Gal dar kompiuteryje, bet kitaip – jokiu būdu. Kai pasigeriu, tada patinka visi. Apkabinu, pasišnekame, net spaudžiu dešinę ir sakau: „Iki pasimatymo, iki greito susitikimo.“ Blaivus pagalvoju: „Fui, bjaurybė! Ko prikibai, gyvate!“ Ne, taip nepagalvoju ir su palengvėjimu atsidūstu. Paskui, žinoma, gailiuosi, nervinuosi, negaliu išgyventi. Bjauriuosi.
Nemyliu aš žmonių. Į žmones neisiu, neišspirsite iš trobos, garbės žodis. Ir pats neturiu noro išeiti į gatvę. Naktį jau galiu, patinka, bet vakar, mielieji, kiaurą naktį kažkas ūkavo po langais, daužė indus, nuplėšė pirmo aukšto palangės skardą. Tikri laukiniai. Bet pasirodė, kad ne laukiniai, o kiemsargė. Žinote, ji tokia įdomi. Kartą žiemą penktą valandą ryto šaukė ant sniego, kam per naktį privertė tiek pusnių. Galiu patikinti, kad kiemsargė nuoširdžiai norėjo kastuvu užmušti sniegą. Jai pasisekė, apie dešimtą ryto sniego nebeliko.
Tiesiog bjauru gyventi mieste. Vienąkart nusprendžiau – nebegersiu. Gana siausti, gana sveikatą gadinti. Medituosiu, skaitysiu knygas, žiūrėsiu Pazolinio ir kitų režisierių filmus, klausysiuosi Šopeno ir pagaliau būsiu laimingas. Tad dabar nebegeriu, negeriu visą vakarą. Nuėjau miegoti, ir staiga po langais pradėjo tramvajaus bėgius valyti. Suvažiavo vagonai ir valo bėgius. Tiesiog po langais. Triukšmas kaip metalo gamykloje. Iki antros žiūriu į lubas, svarstau apie meną, aukštąsias materijas. Pamiegu. Pabundu trečią. Kažkas po langais mušasi. Laikrodžio nepasidalino ar kelnes suplėšė, nesupratau. Uždarau langą, bet tada užverda pekla – baisiai karšta. Koks miegas, jeigu turi gulėti kaip pirtyje ant plautų? Apie penkias iš karštligiško nuomygio prikelia sirenos. Ima loti šuo. Septintą pagaliau pasiseka užmigti, bet aštuntą jau reikia keltis, nes skambins dujų tarnyba, laiškanešė bandys išlaužti buto duris. Nepatinka man gerti ir gyventi mieste.
Šią vasarą pasiryžau ir išbėgau į kaimą, pagyvensiu be žmonių. Žingsniuoju žvyrkeliu, paukščiai čiulba, miškas ošia, saulė šviečia, galvoju: „Eisiu į krūmus nusišlapinti.“ Vos įlendu į krūmus, iškart kažkas atvažiuoja keliu. Pažvelgiu, pilnas žmonių autobusas. Vienas pro langą žiūri, kitas mojuoja, trečias stotelėje kojas miklina. Laukiu, atsisegu kelnes, bet iš krūmų išlenda meškeriotojas: „Laba diena, laba diena, gal degtukų turite? Geros dienos.“ Einu į pušyną, o tenai kažkokie vaikai pasivaidena. Grįžtu atgal į kelią. Imu bėgti, užpuola gyliai, persekioja šunes, suburzgia traktorius, virš galvos praskrenda sklandytuvas. Pasislepiu tarp barščių, o tenai – kažin ko laukiantys apsaugos pulko kariai.
Po trijų valandų surandu atokų ežerą: „Pasistatysiu palapinę ir gyvensiu be žmonijos.“ Įbrendu tarp nendrių, prie pat vandens iškeliu palapinę, susmaigstau kuolelius, ir tuomet atvažiuoja vietiniai vėžiautojai. Pasišviesdami deglais visą naktį gaudo vėžius. Jokios ramybės. Blikčioja liepsna, jie šūkalioja, nuolat užkliūva už palapinės ir stebisi, šnibžda, svarsto. Vienas net valties priekiu atsitrenkė. Visą naktį budėjau prie palapinės durų, kad nesumanytų į vidų įmoklinti.
Paryčiu vėžiautojai buvo girti, pagaliau tapo ramu. Nusprendžiau: eisiu nuogas nusimaudyti. Pasimėgausiu saulėtekiu, ramybe, palaima. Galbūt pagaliau išsigydysiu nerimą, pamedituosiu. Nusirengiu ir slapstydamasis brendu į vandenį. Baisiai šaltas. Negaliu įbristi giliau nei iki kelių. Ne, ne, apsišlakstysiu ir eisiu apsiausto. Kai rengiausi išlįsti laukan, pabudo vėžiautojai ir pliki puolė maudytis. Spiegti, vienas kitą vaikyti. Prasidėjo didelis šėlsmas. Teko slėptis vandeny, tarp nendrių. Nugaliu save ir pamėlęs nuo pykčio pasineriu iki kaklo, tik galva lauke, tupiu prieblandoje, laukiu. Valandą pralindėjau, kol jie išsimaudė, išsitaškė ir nusišluostė rankšluosčiais. Leisgyvis, susirietęs kaip riestainis išlendu iš ežero ir einu į palapinę apsirengti. Joje jau prasidėję skruzdėlyno statybos darbai, visa tai iš oro stebi uodai. Apsirengiu, kalendamas dantimis išlendu iš palapinės. Reikia nešdintis nachuj iš čionai.
Traukiniu grįžtu į miestą. Sausakimšas. Nėra kuo kvėpuoti. Šalimais dėdulė taršo pomidorus taip, kad aplinkui trykšta sultys, tėtulė iš kitos pusės šnarina kotletų maišelius. Išsitraukiu iš kišenės alaus butelį ir prisidedu prie vaišių. Tuojau beprotiškai užsinoriu šlapintis. Trypčioju, trypčioju, vos ištveriu. It ledlaužis skinuosi kelią į kambariuką už keturių vagonų. Išlendu iš tualeto, bet jau nebeprasibrausiu iki savo vagono – teks laukti tambūre. Atsistoju ant laiptelių, tuojau stotelė. Atsidaro durys, vos neišvirstu iš traukinio. Prakeikiu visą pasaulį ir pereinu į kitą tambūro pusę. Čia beveik primingu, tuojau stotelė. Durys vėl atsidaro mano pusėje, vos žemyn galva neiškrentu iš traukinio. Nuolat varsto tas duris, tikri velniai. Atsistoju vidury tambūro ir stoviu. Pagaliau atvažiavau. Tetulė klausia, ar išlipti bus galima toje pusėje. Sakau, taip. Durys, žinoma, atsidaro priešingoje pusėje. Dabar esu melagis. Laukiu, kol visi išlips, tada ir pat lipu lauk.
Po milijono Odisėjo metų vėl esu mieste. Čia ką tik praūžė kažkokia šventė – prišniaukšta aplinkui. Einu į parduotuvę kalvadoso, šampano, vynelio, alučio, sidro, kokteiliukų, sutinku pažįstamą iš devyniasdešimt septinto buto, šis krenkšteli: „Kaip sekasi? Ką veiki? Einam, padarysim?“ Atsisakau dėl išgalvotos ligos ir skubu namo. Teko stabtelėti, nes šaligatvis sausakimšas žmonių. Šešios dvynukų šeimos su vežimėliais, devyni besišnekančių draugų pulkeliai, trylika nerangių tetulių, aštuoni giminaičiai, tolumoje laukiantys mormonai. Pasuku į skersgatvį, eisiu aplink. Suskamba telefonas. Nekeliu. Gaunu žinutę. Nežiūriu. Išjungiu telefoną ir slapstydamasis užu krūmų pasiekiu laiptinę. O tenai, žinoma, valytoja: „Kada išsiurbsite patiesalą?“ Už jos budi namo šeimininkas: „Patikrinsime vamzdžius, spaudimo nėra.“ Iškart iškiša galvą kaimynas: „Iš jūsų buto visada sklinda keistas triukšmas.“ Visiems sakau: „Dabar negaliu“ ir įvirstu į butą.
Vakare girtas sėdžiu ant sofos ir sprendžiu meno, filosofijos, aukštosios materijos klausimus. Svarstau: kur galėčiau pasislėpti nuo žmonių? Nieko kito nebeliko – teks važiuoti į kapines. Išsimiegu, pabundu, baisios pagirios. Praskleidžiu užuolaidą, iškart nušvinta saulė, pasigirsta vaikų klegesys. Einu po dušu. Spaudimas tai yra, tai nėra. Atsuku drungną vandenį, visada šitaip prausiuosi, ir staiga ant galvos pliūpteli ledinis srautas. Nugara trenkiuosi į kabinos sieną, ranka suku čiaupo rankeną. Vėl stipri ledinio vandens srovė. Kaimynai, matyt, plauna indus.
Į kapines nuėjau suglumęs, išverktomis akimis. Tenai pilna žmonių. Visi turbūt galvoja: „Štai, apsiašarojęs jaunuolis atėjo senelės apraudoti.“ Graudu, jei nebūtų juokinga. Klaidžioju po kapines, ieškau ramybės, pamanau, kad prie astronomo Fričio Blumbaho kapo nė vieno nebus. Nueinu, o tenai – iškyla. Prie enciklopedisto Jekabo Dravenieko kapo – mitingas. Sutrikęs imu bėgti. Bėgu, bėgu, kol įlekiu į krematoriumą ir sudegu. Pakylu į dangų – ir tas pilnas žmonių. Nusileidžiu į pragarą – vietų visai nėra. Vėl nusileidžiu ant žemės ir toliau gyvenu su žmonėmis. Kur dėsies. Šios problemos plėtotė prarado prasmę.
Iš latvių kalbos vertė Arvydas Valionis