Russell Edson. Tėvų sprendimas ir kt.

Russellas Edsonas (1935–2014) – amerikiečių rašytojas, iliustratorius, keliolikos eilėraščių proza rinkinių autorius. Iš vieno šio juodojo humoro, fantasmagorijos, modernios pasakėčios adepto interviu: „Iš esmės mano, kaip rašytojo, užduotis – tai kūrybinio srauto redagavimas. Fantazuojančios smegenys – kūrybiškumo variklis... Prie tuščio popieriaus lapo rašyti sėduosi tuščia sąmone. Kad ir kur įsigeidžia keliauti tikrovės organas (smegenys), seku jį su raudonu sąmoningumo rašikliu.“ 

 

Frances Edson nuotrauka
Frances Edson nuotrauka.

 

Tėvų sprendimas

Žmogus skyla į du – senutę ir senuką.

Turbūt tai jo tėvai. Bet kur pats žmogus? Ko gero, paaukojo savo gyvenimą dėl jų...

Klausiu senosios poros, ar nematė savo sūnaus.

Mes nusprendėm neturėti vaikų, atsako senoji.

 

Eimilu ištrynimas

Tėvas didžiuliu trintuku trina dukterį. Kai baigia, ant sienos – tik raudona teplionė.

Kur Eimilu? – klausia pati.

Ji – klaida, ištryniau ją.

O visi mieli jos daikčiukai? – klausia pati.

Ištrinsiu ir juos.

Jos dailūs drabužėliai?..

Ištrinsiu jos spintą, jos tualetinį staliuką – apie Eimilu daugiau nė žodžio! Nešk šen savo galvą – ištrinsiu iš jos Eimilu.

Vyras trina trintuku pačios kaktą, ir ji, pradėdama pamiršti, sako: Hm, įdomu, kas gi nutiko Eimilu?

Niekad apie tokią negirdėjau, – atsako vyras.

O tu, – klausia, ji, – kas tu toks? Tu – ne Eimilu, ne? Nepamenu, kad būtum buvęs Eimilu. Ar tu Eimilu, kurios daugiau nebepamenu?

Aišku, ne. Eimilu buvo mergaitė. Ar aš tau panašus į mergaitę?

...Nežinau, nežinau, kas į ką bepanašus...

 

Rupūžių tėvas

Žmogus ką tik priėmė rupūžę iš žmonos pažasties. Iškėlęs už kojų, pliaukštelėjo rupūžei.

Myli ją? – paklausė žmona.

Čia mudviejų vaikas, taip?

Ar tai reiškia, kad negali jos mylėt? – paklausė žmona.

Sunkoka mylėti rupūžę, bet kai paaiškėja, jog tai tavo sūnus, pasibjaurėjimą tenka slopinti, – atsiliepė jos vyras.

Nori pasakyt, nenorėtum jo pavadinti Džordžu Jaunesniuoju? – paklausė ji.

Bet juk šitaip pavadinom tą kitą rupūžę, – atsakė vyras.

Tai tą kitą tada galime pavadinti Džordžu Vyresniuoju, – pareiškė žmona.

Bet juk aš Džordžas Vyresnysis, – nesutiko vyras.

Na, jei tu pasislėptum ant aukšto, kad nebūtų reikalo tavęs kaip nors vadinti, gal neliktų keblumų juodu abu vadinti Džordžais, – pasiūlė žmona.

Aha, jei niekas su manim nesikalbės, tai kam man tas vardas? – sutiko vyras.

Taip, niekas su tavim nebesikalbės iki gyvenimo galo. O kai tave palaidosim, ant paminklo užrašysim: Rupūžių tėvas.

 

Baisusis angelas

Vaikų kambaryje motina nepajėgia iškelti kūdikio iš lopšio. Kūdikis sumedėjęs, suaugęs su savo paties lopšiu.

Motina, išgirdusi vyro mašiną ant keliuko, rėkia palinkusi, pakėlusi vieną koją, tarsi skuostų link laukujų durų; bet ji nevalioja, ją laiko kilimas...

Jos vyras, jis ją girdi, nori lėkti prie jos, bet negali, mašinos durelės neatsidaro...

Žmona, ji jau nebešaukia, ją įtraukė kilimas, ji tapusi jo dalimi; kilimas palinkusios moters pavidalo, viena koja pakelta, lyg tuoj lėktų.

Vyras, jis jau nebesiveržia prie žmonos. Jis tartum miega įtrauktas į mašinos sėdynę; apmušalu aptraukta žmogaus skulptūra.

Vaikų kambaryje medinis kūdikis spokso medinėm akim į nykstantį besileidžiančios saulės raudonį, nors rytuose tankėjanti tamsa ima lietis su namo šešėliais; su tamsa, kylančia iš rūsio, besismelkiančia iš po baldų, plūstančia pro grindų plyšius.

...Šešėlis, kuris staiga susitelkia vaikų kambario kertėje lyg kažin kokia esybė, visada tenai buvusi...

 

Vasara, po 40 metų

Vargais negalais ištrūksta iš drabužinės, kur jį prieš keturiasdešimt metų pakabino motina.

Ji nesuprato vaikų; ko gero, manė, kad jis skudurinis.

Jo manymu, jis jau užtektinai pralaukė, kol ji ims suprasti vaikus, nors pats jau ir nebe vaikas.

Po keturiasdešimties metų žmogus turi teisę pasiekti koridorių; galų gale jis gali viltis net pasiekti laukujes duris... ir, kas žino, gal net gaut Nobelio premiją už kantrybę!

Iš prieangio jis mato, kad vidudienio dangus tamsesnis, nei pamena; vejos ir medžių žaluma irgi patamsėjusi: per daug naktų, per daug lako sluoksnių...

Ne ta pati vasara, spalvos išblukę...

...Tas mažas berniukas, prariedantis su vežimaičiu, išvirtęs į nediduką seneliuką, rankiojantį šiukšles...

 

Tiltas

Bekeliaudamas jis prieina tiltą, visą sunarstytą iš kaulų. Prieš žengdamas per jį, rašo laišką motinai: Brangi mama, žinai ką? Beždžionė ėsdama bananą netyčia nusikando ranką. Dabar esu kaulinio tilto papėdėje. Netrukus keliausiu per jį. Nežinau, ar anoje pusėje rasiu mėsinių kalvų ir slėnių, ar tik ištisinę naktį, miego kaimus. Beždžionė prikaišioja man, kodėl jos labiau neišlavinau. Kad nusiramintų, leidžiu jai nešiot savo skrybėlę. Tiltas primena atkurtus didžiulių dinozaurų griaučius, tokių gali pamatyti muziejuj. Beždžionė žiūri į savo riešo strampą ir vėl plūsta mane. Pasiūlau jai dar vieną bananą, o ji įširsta, lyg būčiau įžeidęs. Rytoj mes pereisim tiltą. Jei galėsiu, parašysiu tau iš anos pusės; jei ne, dairykis ženklo...

 

Iš anglų kalbos vertė Andrius Patiomkinas

 

R. Edsonas skaito eilėraštį „Beždžionių dujos

 

Draugai