Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Ugnė buvo paprasta strazdanota mergina ryžais plaukais. Vidutinio ūgio, liesoka – tokia, kokių nevadina gražiomis. Jos keistą išvaizdą linksniuodavo mokykloje, ji sunkiai pritapdavo prie bendraamžių, tad radusi giminišką sielą laikydavosi įsikibusi kaip lobio.

Paskutiniais mokyklos metais Ugnė atrado dvasinį pasaulį ir visa galva į jį paniro. Taip sutiko žmones, kurie ją priėmė, vertino, kviesdavosi dalyvaudavo dvasinėse praktikose – pagaliau mergina pajuto turinti savą kompaniją. Dvasinės praktikos keitė viena kitą, kelionės nuvesdavo į įvairias šventas vietas tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Tačiau galiausiai Ugnė pamėgo sakralinius šokius. Smalsiai imdavosi ir kitokių praktikų, bet ši kūno ir sielos dermė labiausiai palietė jos vidinį pasaulį.

Vieną kartą dvasinės pakraipos žurnale Ugnė aptiko kai ką kitoniško – užsikasimo į žemę meditaciją. Ugnė nebūtų Ugnė (vardą ką tik gimusiai mergaitei tėvas parinko pagal ugningą riksmą, o mama neprieštaravo) – tuoj pat paguglino ir iškasė tuo užsiimantį ekstrasensorinių galių turintį gydūną Raimondą, gyvenantį kaime, Lietuvos viduryje. Mintis apie užsikasimą į žemę Ugnės nebeapleido – nors baugino kapo tamsa bei ankštuma, nežinomybė ir galimi dvasiniai pasiekimai viliojo it švyturys jūreivius tamsią naktį. Mąstė ir šiaip, ir taip. Užsikasimą laikė ekst­remaliu dalyku, skirtu nepaprastiems pasišventėliams bei drąsuoliams. Kartu bijojo ir troško tokio potyrio.

Ir darbe, ir laisvalaikiu vis prisimindavo užsikasimo po žeme meditaciją. Juk atsidurtų visiškai nepatirtoje erdvėje ir būklėje, turėtų pasitikėti tuo žmogumi, rodos, Raimondu, kuris ją užkas, o praėjus skirtam laikui – tfu tfu tfu, pabelskime į nedažytą medį – ir atkas. Mintyse Ugnė pasijuokė iš savęs: juk tai legalu, apie tai skelbiama, rašoma, kai kas jau ir išbandė. Ji suprato, kad baimė didžiausias stabdis ir priešas, todėl privalėjo susigrumti su ja. Kapo duobė tam būtų puikiausia galimybė, nors ir nuožmiausia kova – laimėtų arba baimė, arba ji.

Ugnė nebedelsė. Pora skambučių, sutartas laikas, gautos apylinkės koordinatės ir štai ji savo opeliuku jau rieda Lietuvos vidurio link užsikasti pas gydūną Raimondą. Pralėkė tuntai minčių: gal ji nebežinanti, ko nori? Gal ji kryptelėjusi? Gal pernelyg gerai gyvenanti? Bijotų artimiesiems pasisakyti, kur ir ko važiuojanti. O tie turbūt jai iškviestų budinčias tarnybas. Dėl to Ugnė niekam nieko neužsiminė.

Ant kelio išvydo pervažiuotą lapę. Ketino sukti į šalį, tačiau sudvejojo ir nelaimingą gyvūną pertrėškė dar ir savo ratais. Labai nemaloniai pasijuto – lyg visai žvėrių padermei nepagarbą parodžiusi. Dilgtelėjo mintis: ar tik tai nebus koks ženklas dėl meditacijos? Ugnė sunerimo. Buvo apsisprendusi kaip uola, o dabar vėl pradėjo svyruoti. Jei tas Raimondas pamatys jos laibą pasiryžimą, turbūt pasijuoks ir lieps važiuoti namo. Bet ji nenusileis, išbandys ką pasiryžusi.

Minčių seka nutrūko, nes teko įsukti į klaidų žvyrkelį ir atidžiai sekti sodybos šeimininko susakytas nuorodas; į mašinos dugną barškėjo akmenukai ir Ugnė nerimavo, ar jie nepridarys žalos. Taip krypuodama nelygiais keliukais ir po savęs palikdama debesį dulkių mergina pagaliau sustojo prie palaike tvora aptverto vienkiemio su žaliu sodu bei apšiurusia pirkia.

– Sveiki! Raimondas! – čia pat prisistatė rausvo veido, platoko sprando pusamžis sodybos šeimininkas. – Sukite vidun. Ant šio akmenų grindinio palikite automobilį!

Sekdama paskui jį į namą Ugnė suprato pernelyg ištaigingai pasipuošusi. Šeimininkas atrodė ką tik grįžęs iš daržų, dulkėtais guminiais batais, į aulus sukištais treningais ir nutampytu megztiniu. Nuo jo sklido pigių nelegalių rūkalų kvapas. Troboje viskas atrodė panašiai kaip Ugnės vaikystėje pas pusseserės močiutę. Trenkė senais paplėkusiais audiniais.

– Papasakokite plačiau apie užsikasimo meditaciją, – paprašė kiek sunerimusi Ugnė. Juk turi sužinoti apie žmogų, po kurio kastuvu gulsis...

– Tau neramu, mergaite? – atsiliepė šeimininkas. – Nieko tokio. Visiems neramu iš pirmo karto. Ir man buvo neramu, kai pirmą kartą užsikasiau. Matai, mes turim tokią dvasininkų grupelę šiame rajone. Aš ten kuris laikas dalyvauju. Susirenkame vienas kito namuose tai pagiedoti, tai pamedituoti, tai či ar či gongo padaryti. Daugel praktikų esu išmėginęs.

– Aš irgi daug praktikų išmėginusi! – Ugnė pajuto radusi bendrą temą. – Tiek daug, kad net sunku rasti ką naujo.

– Smalsuole, trokšti išbandyti kuo daugiau praktikų?! – lyg juokais, lyg rimtai šyptelėjo žilaplaukis dėdė.

– Atsiprašau? – Ugnė pasimuistė.

– Aišku, – pats sau tęsė Raimundas. – Nėra taip baisu, kaip atrodo. Aš daug kartų buvau užsikasęs – vienas iš mano grupės narių man padeda mojuoti kastuvu, jei prireikia. Buvau po žeme ir tris, ir keturias, ir šešias valandas...

– Oho! – stebėjosi Ugnė.

– Tai dar niekis. Ilgiausiai prabuvau užkastas devynias valandas. Nuo ryto iki pavakarės, – porino vyras. – Svarbiausia negalvoti, kad esi užkastas, kad esi bejėgis, kad esi po žeme ar juo labiau kad esi tarsi gyvas palaidotas. Tai tik žodžiai, sąvokos, kurios kelia mums siaubą. Verčiau, mergaite, galvok taip: tu būsi uždaryta į patalpą, kurioje mažai vietos, tu negalėsi nieko veikti, nebent medituoti, ilsėtis, gulėti, melstis, svajoti – būti su savimi ir savo mintimis. Svarbiausia žinoti, kad esi ten saugi ir po sutarto laiko iš ten išeisi. Taigi būsi tarsi tamsiame kambaryje užrakinta...

Ugnė pradėjo svyruoti, abejoti, jaudintis, o šis žmogus kalba, tarsi jau būtų parašu patvirtinusi sutikimą būti užkasta.

– Mergaite, tu abejoji? – suraukė susivėlusius antakius vyras, išvydęs permainas klientės veide.

– Ne, tik noriu, kad daugiau man papasakotumėt apie tą praktiką! – Ugnė nurijo nepasitenkinimą, kad ją įtarinėja abejonėmis kaip mažą miargaicę.

– Tai ir pasakoju, – tęsė vyriškis. – Ilgiausiai, kaip minėjau, esu prabuvęs devynias valandas. Per tą laiką ir pabūgštavau, ir pasimeldžiau, ir nusiraminau, ir net nusnūdau. Pasirodo, užkasęs kolega pradėjo linksmintis su alkoholiu ir mane pamiršo! Nepykau ant jo. Priėmiau tai kaip likimo dovaną. Po devynių valandų prasiblaivęs ir perbalęs kibo į darbą ir kasė, kasė, kol mane atkasė ir atvožė dangtį. Mes, kaimiečiai, esame paprasti žmonės. Kas nepašvenčia su alkoholiu? Jis blogo man nepadarė. Juk toje dėžėje po žemėmis yra ir vamzdelis orui, ir pagalvėlė po galva ar po užpakaliu pasikišti. Yra net už virvutės pririštas varpelis, kurį truktelėjus išgirsti skimbtelėjimą. Taigi numirti nėra šansų – nebent iš baimės ir panikos! – nusijuokė Raimondas. – Iš tavęs tikimasi tiesiog išbūti nusistatytą laiką. Net ne aš jį nustatau. Tu pati. Įvertink savo galimybes ir kiek pasakysi, tiek pralaikysiu tave po žeme.

Visa tai skambėjo taip makabriškai, kad Ugnė pasijuto lyg atėjusi į kokio iškrypėlio namus pažaisti rimtų BDSM žaidimų. Tačiau tai yra DVASINĖ praktika, tad ji turėtų vyti tokias mintis šalin.

– A... Yra varpelis... Kaip senoviniuose kapuose... – svarstė Ugnė.

– Geras tų laikų išradimas, ar ne? – šyptelėjo Raimondas, įsikišęs tarp dantų cigaretę ir užsirūkęs čia pat kambaryje.

– O... O jūs neleidžiat... ten su savim pasiimti telefono? – ištarė Ugnė ir puolė nervingai spiegti iš juoko, tarsi išgirdusi, kaip toks klausimas skamba iš šono.

– O kam tu, mergaite, iš ten skambinsi?! – kvatojosi ir Raimondas. – Draugėms? Ir sakysi, kad esi užkasta po žemėmis, sėdi tamsoje? Pagailėk manęs – mane į kalėjimą uždarys po tokios praktikos! – tvardydamas juoką ir pūsdamas dūmą kalbėjo vyriškis.

– Ne... Jums skambinčiau... – šluostydamasi iš juoko ašarotas akis sušvokštė Ugnė.

– Kad man iš po žemių kas nors skambintų! – sugriaudėjo Raimondas ir jie kurį laiką vėl pakvatojo. – Tokiu atveju ištisai būčiau pakibęs ant ryšio, turėčiau tupinčiuosius po žeme raminti ir guosti.

Raimondui baigus rūkyti, Ugnė ūmai aprimo. Suprato, kad šnekomis tempia laiką ir maskuoja savo nerimą. Dar yra laiko apsigalvoti. Ne! Ji – apsisprendusi moteris.

– Na ką, baigiam plepalus ir imamės darbų? – atsistojo nuo kėdės Raimondas.

– Taip, užkaskite mane, – kuo ryžtingiau tarė Ugnė, nors pati sau nuskambėjo kaip visiškai nenormali.

– Palik telefoną ir rankinę šioje spintelėje. Raktą įsidėk į kišenę...

Jiems žengiant per slenkstį, Raimondas pajuodusiais pirštais pagriebė aprūdijusį platų kastuvą. Ugnę net šaltis nupurtė. Nieko nepadarysi – tokia praktika. Jiedu nuėjo gilyn į sodą po obelim. Iš tolo geltonavo šviežiai išversto dirvožemio krūva lyg iš anksto laidotuvėms iškasta kapo duobė.

– Pasiruošiau nuo pat ryto. Nereikės laukti, kol iškasiu, – lyg pasiteisino, lyg pasigyrė Raimondas.

Ugnė pažvelgė į jį kaip į žudiką maniaką. Drebančia širdimi stypsojo spoksodama į neįprastai plačią kapo duobę, uždengtą lentomis... iškastą jai.

– Ar kaimynai mūsų negali pamatyti? – baugščiai pasiteiravo.

– Ne. Čia viensėdis, kaimynų arti nėra. Jie nežino apie tai. Žinai, ne visi tam pritartų.

Ugnei vėl šaltis dvelktelėjo į veidą.

Raimondas atvožė didžiulį iš lentų sukaltą dangtį ir Ugnė pamatė, kad duobės sienos taip pat sutvirtintos lentomis, apačia irgi – lyg į žemę įkastas daugkartinio naudojimo erdvus karstas.

– Pirmyn! – be ceremonijų sukomandavo Raimondas, pasirėmęs ant grėsmingo aprūdijusio kastuvo.

Ugnė lyg sugauta avelė drebančiomis kojomis lipo kopėtėlėmis žemyn, kol atsidūrė dugne.

– Kaip pati pageidavai, po keturių valandų ateisiu ir tave atkasiu. Viskas gerai! Keturios valandos – tavo!

– Palaukit! – sumekeno Ugnė.

Tačiau Raimondas nieko nebesiklausė. Abiem rankomis suėmė ir su kurtinančiu bilsmu užvertė ant duobės lentų dangtį.

Ugnės pasaulis per sekundę sutemo it dangui nugriuvus. Pro kampe paliktą skylutę skverbėsi vilties teikianti dienos šviesa. Bet netrukus ir tos nebeliko, mat gydūnas per tą skylę įstūmė vamzdelį orui. Iš vamzdelio karojo virvutė, prie kurios jis pririšo varpelį. Jo skimbčiojimą Ugnė vos girdėjo.

Paskutiniai šviesos lašai, besiskverbiantys pro tarpus tarp lentų, iš Ugnės buvo atimti ant stogo nenumaldomai pabirus žemėms. Tokio vidinio klaiko nebuvo patyrusi per visą gyvenimą, net kai vaikystėje partrenkė automobilis. Žemės biro ir čežėjo, pro lentų plyšius smiltys byrėjo ant jos plaukų ir pečių – atrodė, paskęs smėlyje. Tuomet kurtinančiai bildėdami į lentas virš galvos ėmė dunksėti grumstai. Ugnė nebesuvokė, kas vyksta. Atsisėdo, tada atsiklaupė. Pamėgino ištiesti ranką viršun ir nustumti dangtį, tačiau su siaubu apčiuopė, kad nuo žemių svorio dangčio lentos išsigaubė į vidų it kupra.

Ugnė pasiuto klykti. O žemės vis krito ir krito, nors vis tyliau ir mažiau dunksėjo. Pasaulis nutolo labiau nei būtų išskridusi į kosmosą. Pačiupusi virvelę, ėmė it pašėlusi ją traukyti klykdama:

– Gelbėkit! Iškaskit! Aš persigalvojau!

Pasigirdo tylus varpelio skambėjimas. Pro vamzdelio ertmę, jungiančią Ugnę su gyvųjų pasauliu, it pasišaipymas atsklido vyro balsas:

– Nurimk ir susitvardyk! Tas varpelis tik paguodai ir nervams nuraminti! Išnaudok keturias valandas tinkamai! Prisimink: tu ne po žeme užsikasei, o pasitraukei nuo šurmulio kontempliacijai! Grįšiu po sutarto laiko!

Daugiau iš maniako Raimondo Ugnė nieko nebegirdėjo. Rodėsi, iššoko su parašiutu arba nušoko su virve nuo televizijos bokšto. Ji krenta, o tas kritimas tęsiasi amžinai, iki tamsios juodos nakties. Iš pradžių nieko nedarė, tik klūpojo išsižiojusi iš siaubo tirštoje tamsoje negirdėdama nė savo kvėpavimo, tarytum klampioji tamsa sugertų į save visus garsus. Iš pradžių Ugnė jautėsi lyg mumija, užmūryta Egipto piramidėje. Paskui ėmė galvoti apie save kaip apie kvaišą auką – į spąstus įlindusią nekromanę. Nekrofilas Raimondas kurį laiką ją papūdys, tada atsikas ir gerai atidulkins švinktelėjusį lavoną. Tada kilo nauja mintis: užsikasimas nedaug kuo skiriasi nuo to, ką patyrė užsitrenkusi sandėliuke su naujuoju grupės nariu. Tąkart sandėliuke net išbuvo ilgiau. Tik dabar nei 112, nei 911 neatvažiuos. Ėmė keikti save, kam sutiko palikti telefoną troboje, kaip tas išsigimėlis pareikalavo. Užmėtė save kaltinimais lyg molotovo kokteiliais, užsigraužė lyg vėžinis darinys.

Kokia aš naivuolė, kvaišelė, mažvaikės protelio, patikli kaip kūdikis. Ir anksčiau žmonės manimi pasinaudodavo, tik ne taip žiauriai. Seniau rasdavau pati sau pasiteisinimų. O dabar savo noru įkišau galvą į pelėkautus. Ko man trūko?! Idiote tu! Kodėl taip nebranginai gyvenimo? Verčiau šimtą kartų būtum iššokusi su parašiutu arba pasivaikščiojusi virš bedugnės stikliniu tiltu! Dabar tau niekas nepadės. Juk tai vienkiemis. O tu sėdi kape! Galbūt iš kapo tamsumos nė maldos Dievo nepasiekia... Nebent per tą vamzdelį, kartu su iškvėptu CO2...

Kieta tamsa Ugnę vedė iš proto. Ji ėmė blaškytis dėžėje: kojomis spardė lentas, kumščiais trankė dėžės šonus, rankomis stūmė lubas lyg bandytų pakelti lentų dangtį su tona žemių ant jo. Atitrankė rankas, susimušė kojų pirštus, nusibrozdino krumplius. Lyg ir nebeliko dėl ko save saugoti. Daužėsi it paukštis per ankštame narve. Klykė iš pačių savo esybės gelmių, išklykė visą per gyvenimą susikaupusį išgąstį ir dar daugiau. Apramino tik trakštelėjimas virš galvos – Ugnė bejėgiškai sukniubo ant lentų, daugiau kelti stogo nebebandė.

Beprotiškai plakė širdis – rodėsi, šonkaulius sulaužys ir išsiverš. Giliai kvėpavo, bet oro vis tiek trūko. Ugnę apėmė silpnumas ir alpulys, tik akys labiau aptemti nebegalėjo. Klykė, šaukėsi pagalbos, kalbėjo maldas, atsiprašinėjo visų per gyvenimą sutiktų žmonių liedama siaubo ašaras ir toliau kaltindama save. Ar atleis Dievas jos sielai už tai?

Dusdama, kosčiodama ir gokčiodama pripuolė prie to vietos, kur buvo vamzdelis su virvele, ir vėl it pakvaišusi ėmė virvelę traukyti. Toli toli, iš už jūrų marių atsklido tylus skimbčiojimas. Ugnė tampė virvagalį iš visų jėgų, kol galiausiai virvė nutrūko ir varpelis užtilo.

Tamsoje neregima, bet tikrai esanti prieš Ugnę stojo demonų kariauna, kokios nė pats Buda prieš nušvitimą neregėjo: mirties, baimės, panikos, kvailumo, kaltės, neatsargumo, nepasitikėjimo, uždusimo, galvos skausmo, netikėjimo, kraupaus gyvenimo galo pabaisos. O ji beginklė, teturinti du kvadratinius metrus ploto ir kažin kiek į aukštį – kaip galėtų nuo jų visų apsiginti? Pasijuto pražuvusi – kapo duobės dangtis nebepakils. O jei ir pakiltų, tai nebebūtų svarbu, kaip išvirusiam kalakutui nebesvarbus pakeltas puodo dangtis.

Per vamzdelį pasigirdo keistas šniokštimas. Ant rankos Ugnei užtiško keli lašai – pradėjo lyti. Vadinasi, vanduo ne tik laša į jos karstą – jis prasisunks per žemę ir užpils ją per lentų plyšius! Gyva pasilaidojusi Ugnė vienu metu uždus ir paskęs – triguba mirtis tai, kuri bravūriškai su ja žaidžia.

Mergina cypė ir inkštė. Tokia bejėgė niekada nesijautė. Joks niekšas gyvenime taip su ja nebuvo pasielgęs, kaip ji pati su savimi. Tegul džiūgauja visi, kam ji buvo negraži, kam ji buvo keista. Tik dvasinėse bendruomenėse rado laimę, o kartu ir prakeiksmą. Ugnė apmirė.

Atsigavo nežinia po kiek laiko. Akyse vis dar tvyrojo tiršta tamsa, tačiau jautėsi aiškiai grįžusi į savo juodą, siaurą būtį. Ilsėdamasi kvėpavo, net uždėjo delną ant krūtinės, kad įsitikintų. Kažkurią sekundės dalį po Didžiojo Sprogimo visa Visata buvo tokio ankštumo.

Demonų kariaunos nebeišvydo, ji buvo pasitraukusi. Ugnė suprato: yra, kaip yra, teks su tuo susitaikyti. Perštėjo kaktą. Ant lentų buvo drėgna. Nuo vėsumos krėtė drebulys, nors prieš tai buvo karšta ir tvanku kaip krosnyje.

Mirtis – natūrali gyvenimo ciklo dalis. Aš nebėgsiu nuo to, kas natūralu. Aš neprietaringa ir nemanau, kad tokie žaidimai prišaukia tikrą mirtį. Aš ir dabar lyg gyva mirusi. Ką man daryti?

Ugnė atsirėmė nugara į lentas – stuburo kaulai skausmingai susmigo į kietumą. Ji sugraibė minkštą pagalvėlę ir atsisėdo ant jos.

Aš tokia pasipūtusi, taip gerai apie save manau, menkinu kitus, o save aukštinu. Neturiu saiko. Iš aukšto žiūriu į tuos, kurių man labiausiai reikia, kurie manimi kliaujasi, kuriuos matau darbe. Dėl mano didybės mieli artimieji manęs visai nemato. Keliu jiems tiek visokiausių reikalavimų, kurių neišsakau. Tiek daug noriu ir tikiuosi. Aš esu princesė. O dabar galėčiau ir pamedituoti. Kas man svarbiausia?..

Ugnė sėdėjo parietusi kojas – tikras ramybės įsikūnijimas palyginti su ankstesniu blaškymusi. Nebesijautė esanti po žeme. Jautėsi lyg pirmoji protinga būtybė atvirame kosmose... Virš savęs išgirdo keistus garsus.

Vyriškis darbavosi kastuvu. Geležis bilstelėjo į lentas. Prašlavęs sušlapusias žemes Raimondas nuvožė dangtį. Apačioje pamatė apsibrozdinusią merginą, sėdinčią ant pagalvėlės.

– Štai ir praėjo keturios valandos! – kalbėjo gydūnas lyg apie įprastą dalyką. – Imkite kopėtėles. Lipkite ir paduokite man ranką...

Ugnė pati išlipo iš duobės. Tik dabar Raimondas pamatė jos sudrėkusius drabužius, sužeistą kaktą, kruvinus pirštus.

– Atleiskit, užėjo lietus. Laimė, nedaug lijo... – kalbėjo jisai.

Ugnė nieko nesakė. Atrodė keista – ne tokia, kokia įlipo. Raimondui liežuvis nebeapsiverstų jos pavadinti mergaite. Veidas buvo ramus, giedras, žvilgsnis pasikeitęs. Mįslinga šypsena lūpose. Atrodė, sužinojo paslaptį, kuria nė už ką nesidalins. Vyras net pasikasė pakaušį. Po tokios neeilinės patirties klientė pernelyg rami, lyg nebūtų patyrusi begalės emocijų. Ji nepuolė pasakoti išgyvenimų, tik vienu žodžiu padėkojo. Padėkojo, maloniai atsisveikino ir pasuko link automobilio.

Gydūno neapleido jausmas, kad iš meditacinės kapo duobės išlipo visai kita mergina:

– Tai nepapasakosit?! Juk visų istorijos skirtingos! – kalbėjo jai. – Bent paskambinkit paskui, parašykit!

Ugnė priėjo prie opeliuko ir patraukė už rankenos. Durys užrakintos.

– Tiesa, ponia, jūsų rankinukas ir telefonas! – priminė Raimondas ir paėmęs iš Ugnės raktelį meškiniška eisena nukrypavo į trobą. Grįžo su „klientės“ daiktais rankose.

Ugnė darsyk padėkojo, sėdo į automobilį ir nedelsdama jį užvedė.

Kaip parvažiavo namo, pati neprisiminė, atrodė, kad mašiną vairavo jos rankos, bet ne ji pati, o kelio ženklus stebėjo jos akys, bet ne ji pati. Grįžusi namo tuojau susirado sakralinių šokių grupės narių sąrašą ir paskambino Eimantui.

2021 m. sausis